„Štai taip tu ją prarandi“ – devynios tikrumu nuginkluojančios istorijos apie netobulą meilę. Jų centre – jaunas kietakaktis Junioras, kurio širdį autorius negailestingai sudaužo daugybę kartų, demonstruodamas, kaip stipriai meilė, romantiška, fizinė ar šeimos, gali paveikti net ir vyriškiausią charakterį. J.Diaz sielvartą prilygina radiacijai – gali palaidoti ir bandyti pamiršti, tačiau ji niekada galutinai neišnyks.
Siūlome paskaityti keletą knygų ištraukų.
Panelė Lora
1
Praėjus daugeliui metų vis galvoji, ar būtum taip pasielgęs, jei ne tavo brolis? Prisimeni, kaip visi vaikinai neapkentė jos – tokia liesa, jokio culo1, jokių papukų, como un palito2, bet tavo broliui nerūpėjo.
– Dulkinčiau ją.
– Dulkintum bet ką, – kažkas pasišaipė.
Jis nudelbė piktu žvilgsniu.
– Sakai, lyg tai būtų kas blogo.
2
Tavo brolis. Jau metai kaip miręs, o tu vis dar jauti viską persmelkiantį liūdesį, nors pačioje pabaigoje jis buvo subingalvis kokių reta. Toli gražu nemirė lengvai. Tuos paskutiniuosius mėnesius nuolat bandė pabėgti. Jį vis prigriebdavo bandantį pasigauti taksi šalia „Beth Israel“ ligoninės ar žingsniuojantį Niuarko gatve vienu chalatu. Kartą mėgino apgudrauti savo buvusią merginą, kad ta nuvežtų jį į Kaliforniją, bet vos išvažiavus iš Kamdeno jam prasidėjo konvulsijos, ir mergytė supanikavusi paskambino tau. Gal tai buvo kažkoks pirmykštis impulsas mirti vienam, niekieno nematomam? Gal tik bandė suvokti kažką, kas visuomet jame tūnojo?
Kartą paklausei:
– Kodėl tai darai?
O jis tik nusijuokė:
– Ką darau?
Tomis paskutinėmis savaitėmis, kai pagaliau tapo per silpnas bandyti pabėgti, liovėsi kalbėjęs su tavimi ir su motina. Iki pat mirties nepratarė nė žodžio. Motinai nerūpėjo. Mylėjo jį ir meldėsi už jį, ir kalbėjosi, lyg vis dar būtų sveikas. Tačiau tave žeidė ta atkakli tyla. Savo paskutinėmis sušiktomis dienomis jis nepratardavo nė žodžio. Tu paklausdavai ko nors tiesiai šviesiai, pavyzdžiui, „kaip jautiesi“, o jis tik nusukdavo galvą. Lyg nebūtumėte nusipelnę jo atsakymo. Lyg niekas nenusipelnė.
3
Buvai to amžiaus, kai galėjai įsimylėti merginą dėl jos veido išraiškos, dėl gesto. Kaip tik taip ir nutiko su tavo panele Paloma – ji stabtelėjo pakelti nuo žemės rankinės, o tavo širdis išskrido iš krūtinės.
Taip nutiko ir su panele Lora.
Buvo 1985-ieji. Tau šešiolika, jauteisi sutrikęs ir vienišas it šūdas. Buvai įsitikinęs, visiškai garantuotas, kad pasaulis subyrės į šipulius. Kone kasnakt sapnuodavai tokius dalykus, prieš kuriuos prezidento sapnai filme „Dreamscape“ atrodo lyg vaikų žaidimai. Taviškiuose būtinai krisdavo bombos, kurios nušluodavo tave nuo žemės paviršiaus, kai eidavai gatve, kai valgydavai vištų sparnelius, kai važiuodavai autobusu į mokyklą, kai dulkindavai Palomą. Nubusdavai visas persigandęs, kandžiodamas savo paties liežuvį, o kraujas varvėdavo per smakrą.
Tave reikėjo gydyti.
Paloma manė, kad buvai apgailėtinas, ji nieko nenorėjo girdėti apie „Abipusę užtikrintą destrukciją“, „Vėlyvąją didžiąją planetą žemę“, „Mes pradedame sprogdinti už penkių minučių“, „Druską II“, „Dieną po to“, „Grasinimus“, „Raudonąją aušrą“, „Karo žaidimus“, „Gama pasaulį“, apie nieką. Vadino tave ponu Depresija. Jai nereikėjo to slegiančio mėšlo, savo turėjo užtektinai. Gyveno vieno kambario bute su keturiais jaunesniais broliais ir seserimis bei neįgalia motina, rūpinosi jais visais. Negana to, lankė pažengusiųjų pamokas. Ji NIEKAM neturėjo laiko ir įtarei, kad buvo su tavimi vien todėl, kad blogai jautėsi dėl to, kas nutiko tavo broliui. Kartu praleisdavote mažai laiko, nė nesimylėjote. Ji turbūt vienintelė puertorikietė pasaulyje, kuri saugojo savo šikną kaip akį.
– Negaliu, – sakė ji, – negaliu daryti JOKIŲ KLAIDŲ.
– Kodėl seksas su manimi – klaida? – primygtinai klausei, bet ji tik papurtė galvą ir ištraukė tavo ranką sau iš kelnių.
Paloma buvo įsitikinusi, kad jei per ateinančius dvejus metus padarys nors VIENĄ KLAIDĄ, VIENĄ VIENINTELĘ, ji visam laikui užstrigs su savo šeima. Tai buvo JOS didžiausias košmaras.
– Įsivaizduok, kas nutiks, jei niekur neįstosiu.
– Turėsi mane, – bandei įtikinti, tačiau ji pažvelgė žvilgsniu, sakančiu, kad net pasaulio pabaiga būtų patrauklesnis scenarijus.
Pasakojai apie savo sapnus visiems, kas tik klausėsi – istorijos mokytojui, tvirtinusiam, kad stato išlikimo trobelę Pokonose, draugui, tarnavusiam Panamoje (tais laikais dar rašydavai laiškus), kaimynei – panelei Lorai. Iš pradžių tik tai jus ir siejo. Ji klausėsi. Net geriau – buvo skaičiusi „Deja, Babilonas“ ir mačiusi dalį „Diena po“, abu ją kaip reikiant išgąsdino.
– „Diena po“ nė kiek nebaisus, – subambėjai nepatenkintas, – visiškas šūdas. Negali išgyventi oro antskrydžio pasislėpęs po prietaisų skydeliu.
– Gal tai buvo stebuklas? – pasiūlė ji žaismingai.
– Stebuklas? Idiotizmas. Privalai pamatyti „Gijas“, ten tai rimtas reikalas.
– Tikriausiai nė nepajėgčiau jo peržiūrėti, – atsakė ji. O tada uždėjo ranką tau ant peties.
Žmonės visada tave liesdavo. Buvai prie to pripratęs. Mėgai kilnoti štangas, tai buvo vienas iš būdų užsimiršti ir atitraukti mintis nuo viso šūdo. Tikriausiai turėjai mutanto geną savo DNR, nes nuo svorių kilnojimo virtai į suknistą cirko išsigimėlį. Paprastai tavęs neerzindavo, kai merginos, o kartais net vaikinai, tave čiupinėdavo. Tačiau jautei, kad su panele Lora kažkas buvo kitaip.
Kai panelė Lora tave palietė, pažvelgei į ją ir pastebėjai didžiules akis liesame veide, ilgas blakstienas, pamatei, kad vienas vyzdys buvo labiau bronzinis nei kitas.
4
Aišku, pažinojai ją; buvo tavo kaimynė, mokė Sejervilio gimnazijoje. Tačiau dėmesį atkreipei tik pastaraisiais mėnesiais. Kaimynystėje netrūko tokių pusamžių vienišų moterėlių, išgyvenusių tikriausiai visas įmanomas katastrofas, tačiau ji buvo iš tų, kurios neturėjo vaikų, gyveno vienos ir atrodė apyjaunės. Dar iki tau įsiveliant į šitą reikalą, motina vis spėliojo, kas gi galėjo nutikti. Jos galva, tik didžiulė nevaldoma katastrofa gali pateisinti moterį, neturinčią vaiko.
– Gal ji tiesiog nemėgsta vaikų.
– O kas juos mėgsta? Pomėgiai šitam reikale nieko nelemia, – užtikrino tave motina.
Panelė Lora nebuvo kuo nors ypatinga, kaimynystėje gyveno koks tūkstantis tokių ir net karštesnių viejas, pavyzdžiui, ponia del Orbė, kurią dulkino tavo kvailys brolis, kol jos vyras sužinojo ir jie išsikraustė kitur. Panelė Lora buvo pernelyg sudžiūvusi. Jokių klubų. Nei krūtų, nei šiknos, net jos plaukai netaisė reikalo. Žinoma, ji galėjo didžiuotis akimis, tačiau labiausiai garsėjo raumenimis. Ne tokie pripumpuoti kaip tavo, bet merga buvo velniškai standi – buvo matyti kiekviena sumauta gysla. Šalia šitos kalės pats Iggy Pop atrodė riebokas. Kiekvieną vasarą ji sukeldavo tikrą sąmyšį baseine. Nepaisydama neegzistuojančių apvalumų, ji visada vilkėjo bikinį – viršutinė dalis ištempta ant ištreniruotos krūtinės, apatinė gaubia pulsuojančius šlaunies raumenis. Kai plaukdavo po vandeniu, juodos plaukų bangos sekdavo jai iš paskos it ungurių kaimenė. Kitaip nei visos, kaitindavosi saulėje tol, kol panėšėdavo į lakuotą riešutą.
– Tai moteriai nederėtų nusirengti, – bambėdavo tavo motina, – ji lyg plastikinis maišelis, pilnas kirminų.
Kas gi galėtų atitraukti nuo tokio reginio, tikrai kad ne tu ar tavo brolis. Vaikai klausinėdavo, ar panelė Lora – kultūristė. Ji tik purtydavo galvą, pasislėpusi už savo knygos.
– Nieko negaliu padaryti, vaikai, tokia gimiau.
Po tavo brolio mirties panelė Lora buvo keletą kartų užsukusi. Ją ir tavo motiną siejo viena ypatinga vieta – La Vega – panelė Lora ten gimė, o tavo motina atgavo jėgas po Guerra Civil 3. Metai, praleisti name tiesiai už Casa Amarilla4, pavertė Mami tikra vegana5.
– Sapnuose vis dar girdžiu Río Camú6, – pasakė motina. Manelė Lora palinksėjo. – Kartą, kai dar buvau visai maža, mūsų gatvėje mačiau Chuaną Bošą.
Jos sėdėjo ir kalbėjo apie tai iki nukritimo.
Kartkartėmis ji sustabdydavo tave stovėjimo aikštelėje.
– Kaip laikaisi? Kaip motina?
Niekada nežinodavai, ką atsakyti. Liežuvis būdavo ištinęs iki skausmo nuo sprogimų tavo sapnuose.
5
Šiandien grįžti pabėgiojęs ir pamatai ją ant laiptų, besišnekučiuojančią su la doña. Motina pasišaukia tave:
– Pasisveikink su profesora7.
– Kad aš prakaituotas, – bandai priešintis.
Motina pasišiaušia.
– Su kuo, po velnių, manaisi kalbąs? Pasisveikink su la profesora, tu coño8.
– Laba diena, profesora.
– Labas, mokiny.
Ji nusijuokia ir atsisuka į tavo motiną toliau kalbėtis.
Nenutuoki, kodėl staiga pasijunti toks įsiutęs.
– Galėčiau suriesti tave, – sakai jai lankstydamas ranką.
Panelė Lora pažvelgia į tave su absurdiška šypsenėle.
– Apie ką, po galais, kalbi? Tai aš galėčiau TAVE pakelti.
Ji apglėbia tave per liemenį ir vaidina, kad stengiasi.
Motina sprangiai nusijuokia, tačiau jauti, kaip įdėmiai judu stebi.
6
Kai motina stojo į akistatą su tavo broliu dėl ponios del Orbės, jis nieko neneigė.
– Ko nori, ma? Se metío por mis ojos9.
– Por mis ojos, į mano šikną, – atrėžė ji. – Tu te metiste por su culo10.
– Tai tiesa, – smagiai pripažino tavo brolis. – Y por su boca11.
O tada motina trenkė jam, nesugebėdama atsispirti gėdai ir įsiūčiui. Tavo brolis iš to tik pasijuokė.
7
Tai pirmas kartas, kai mergina tavęs nori. Nesipriešini. Leidi šiai minčiai tekėti tavo smegenų vingiais. „Čia gi beprotystė“, – sakai pats sau. Vėliau tai pakartoji ir Palomai, tačiau jos nėra. Ji tavęs negirdi. Neišmanai, ką daryti su šia mintimi. Nesi toks kaip brolis, kuris jau seniausiai būtų sukišęs į ją savo rabo12. Net ir žinodamas, bijai, kad kažką ne taip supratai. Bijai, kad ji pasijuoks iš tavęs.
Taigi bandai išstumti iš galvos mintis apie ją ir jos bikinį. Suvoki, kad jau greičiau bombos ims kristi iš dangaus, negu tu gausi šansą kažką „nuveikti“. Bet bombos nekrinta, tad griebiesi šiaudo ir papasakoji Palomai, kad la profesora lenda prie tavęs. Tas melas skamba baisiai įtikinamai.
– Ta sušikta sena šluota? ŠLYKŠTU.
– Sakai? – pralemeni beviltišku tonu.
– Juk būtų tas pats, kas dulkinti pagalį, – sako ji.
– Tikrai taip.
– Geriau jau tu jos nedulkink, – perspėja Paloma po pauzės.
– Apie ką čia kalbi?
– Tiesiog sakau. Nedulkink jos. Gi supranti, kad sužinosiu. Tu prastas melagis.
– Neišprotėk, – atrėžiu, – nieko aš nedulkinsiu. Savaime suprantama.
Tą naktį tau leidžiama liežuvio galiuku paliesti Palomos klitorį, tačiau tik tiek. Visa savo gyvybės jėga ji atstumia tavo galvą, ir galiausiai pakirstas pasiduodi.
Rašai draugui Panamoje, kad skonis buvo lyg alaus.
Į savo treniruočių programą įspraudi papildomą bėgimo valandą, tikėdamasis, kad taip greičiau atvės tavo granos13. Nepadeda. Sapnuoji, kad beveik lieti ją, tačiau staiga bombos ištaško Niujorką ir matai besiritančią smūginę bangą, o tada pabundi, liežuvį laikydamas tvirtai sukandęs tarp dantų.
Pėdini iš „Chicken Holiday“ nešinas keturių patiekalų vakariene, dantyse būgnų lazdelė, o štai ir ji – eina iš „Pathmark“, galynėjasi su pora plastikinių maišų. Svarstai galimybę nusimuilinti, tačiau tavo brolio įstatymas neleidžia pajudėti. NIEKADA NEBĖK. Įstatymas, kurį jis pats iškart užmiršo, tačiau tu negali jo ignoruoti. Nuolankiai paklausi:
– Reikia pagalbos, panele Lora?
– Ne, čia mano šios dienos mankšta, – papurto galvą ji.
Kurį laiką žingsniuojate kartu tyloje, o tada ji paklausia:
– Kada ketini užsukti parodyti man tą filmą?
– Kokį filmą?
– Tą, kuris, sakei, nerealus. Apie branduolinį karą.
Gal kažkam kitam būtų užtekę stiprybės išsisukti, tačiau tu esi savo tėvo sūnus ir savo brolio brolis. Po poros dienų: tu namuose, nepakeliama tyla, atrodo, kad ta pati automobilio apmušalų taisyklos reklama nepaliaujamai sukasi fone. Palendi po dušu, nusiskuti, apsirengi.
– Grįšiu.
Motina žiūri į tavo išeiginius batus.
– Kur eini?
– Lauk.
– Jau dešimta valanda, – sako ji, bet tu jau prie durų.
Pasibeldi kartą, du, ji atidaro. Dėvi treningines kelnes ir Hovardo marškinėlius, ji nerimastingai įtempia kaktą. Tokios akys turėjo būti įtupdytos milžino veide.
Nesismulkini su mandagybėmis. Prisispaudi ir pabučiuoji. Ji ištiesia per tave ranką ir uždaro duris.
– Turi prezervatyvą? – susirūpini.
– Ne, – atsako ji, bandai valdytis, bet vis tiek užbaigi joje.
– Aš labai atsiprašau, – sakai.
– Viskas gerai, – sušnabžda ji, rankos ant tavo nugaros, neleidžia ištraukti, – pasilik.
8
Jos butas – ko gero, tvarkingiausia vieta, kokią tik esi matęs, jokios karibietiškos netvarkos, galėtum pamanyti, kad čia gyvena baltasis. Ant sienų kabo daugybė nuotraukų iš jos kelionių, giminaičių portretai, visi jie atrodo tokie neįtikėtinai laimingi ir sąžiningi.
– Tai esi maištininkė? – paklausi, o ji nusijuokia.
– Kažkas panašaus.
Tai pat matai kažkokių vyrų nuotraukas. Keletą jų atpažįsti iš tų laikų, kai buvai jaunesnis, nieko nesakai.
Ji labai tyli ir susikausčiusi, kol ruošia tau sumuštinį su sūriu ir mėsa.
– Tiesą sakant, negaliu pakęsti savo šeimos, – sako ji spausdama bandelę mentele tol, kol ima trykšti riebalai.
Tau smalsu, ar ji jaučiasi taip pat kaip ir tu. Lyg tai galėtų būti meilė. Paleidi „Gijas“.
– Pasiruošk rimtam reikalui, – sakai.
– Pasiruošk pamatyti mane besislepiančią, – atsako ji.
Teištveriate valandą, tada ji nuima tavo akinius ir pradeda bučiuoti. Šį kartą suveikia tavo sveikas protas ir bandai rasti jėgų atstumti ją.
– Aš negaliu, – sakai.
Prieš pat apžiodama tavo rabo ji paklausia:
– Tikrai?
Bandai galvoti apie Palomą, tokią išsekusią, kad kiekvieną rytą užmiega pakeliui į mokyklą. Palomą, kuri sugebėjo rasti jėgų padėti tau ruoštis egzaminams. Palomą, kuri tau nedavė, nes beprotiškai bijojo, kad jei pastos, nepajėgs pasidaryti aborto iš meilės tau, ir tada jos gyvenimas bus baigtas. Bandai galvoti apie ją, bet tepajėgi gniaužti panelės Loros garbanas lyg vadeles ir raginti ją išlaikyti šį nuostabų ritmą.
– Tavo kūnas išties puikus, – sakai po to, kai ištuštini savo ragą.
– Dėkui, – ji pasuka galvą, – nori eiti į miegamąjį?
Dar daugiau nuotraukų. Esi tikras, kad nė viena jų neišgyvens branduolinio sprogimo. Neišgyvens nė šis miegamasis, šitie langai, žvelgiantys į Niujorką. Pasakai jai tai.
– Tiesiog turėsim išsiversti be jų, – atsako.
Ji profesionaliai nusirengia, kai pradedate, jos akys užsimerkia, o galva sukinėjasi it pamauta ant lūžusios ašies. Ji velniškai stipriai įsitveria nagais tau į pečius, žinai, kad vėliau jie atrodys lyg išvanoti rimbu.
Tada pabučiuoja tau į smakrą.
9
Abu, ir tavo tėvas, ir brolis, buvo tikri sucios. Kai tėvas vykdavo į savo „pučių žygius“, tempdavosi tave kartu ir palikdavo užrakintą automobilyje, kol pats dulkindavo mergas. Brolis buvo ne ką geresnis – tvarkydavo merginas lovoje šalia tavosios. Aukščiausios rūšies sucios, o dabar ir tu tapai vienas iš jų. Tikėjaisi, kad šitas genas bus tave aplenkęs, kad praleido vieną kartą, bet dabar aišku, kad tik kvailinai save.
– Kraujas yra kraujas, – sakai Palomai kitą dieną pakeliui į mokyklą.
Ji pabunda iš snaudulio.
– Neturiu laiko tavo nesąmonėms.
10
Tikiesi, kad tai galėtų likti vienkartiniu nuotykiu. Tačiau jau kitą dieną grįžti. Niūrus sėdi virtuvėje, kol ji ruošia tau dar vieną sumuštinį su sūriu ir mėsa.
– Ar tau viskas gerai? – paklausia ji.
– Nežinau.
– Nejaugi nebuvo smagu?
– Aš turiu merginą.
– Sakei man, pameni?
Ji padeda lėkštę tau ant kelių ir nužvelgia kritišku žvilgsniu.
– Žinai, atrodai visai kaip tavo brolis. Esu tikra, nuolat tenka tai girdėti.
– Kai kas taip sako.
Jis buvo neįtikėtinai išvaizdus. Ir pats tą žinojo. Atrodė, niekada nebuvo girdėjęs, kas per daiktas yra marškinėliai.
Šį kartą nė nebeklausi apie prezervatyvą. Baigi joje. Pats nustembi, koks esi įpykęs. Tačiau ji vis bučiuoja ir bučiuoja tau veidą, tai jaudina. Niekas niekada nėra to daręs. Merginos, kurias dulkindavai, visada būdavo kažkokios susigėdusios, kai baigdavote. Ir visada daug panikos. Kažkas girdėjo. Sutvarkyk lovą. Atidaryk langus. Čia to nebuvo.
Ji čiulpia pimpalą ir garsiai klykia pasiekusi orgazmą, tokiam jaunam bičui kaip tu tai baisiai malonu.
Paskui ji atsisėda – krūtinė tokia pat nepuošni kaip ir taviškė.
– Tai ko dar norėtum užkąsti?
11
Bandai būti racionalus. Bandai valdytis. Bet kiekvieną sušiktą dieną esi jos bute. Kaskart, kai mėgini to išvengti, galų gale pasiduodi, išsliūkini iš savo buto trečią ryto ir vogčiomis beldiesi į jos duris tol, kol šios atsiveria.
– Tu gi žinai, kad man reikia į darbą.
– Žinau, – atsakai, – bet sapnavau, kad tau nutiko kažkas blogo.
– Taip miela, kai šitaip meluoji, – atsidūsta.
Nors jau buvo beužmieganti, leidžiasi dulkinama tiesiai į šikną. Visas tas keturias sekundes, kurių tau prireikia užbaigti, vis kartoji, kaip tai nuostabu.
– Tempk mane už plaukų, – tvirtai paliepia ji.
Tai išgirdęs iššauni it raketa.
Juk tai, kas vyksta, nuostabu, tai kodėl tavo sapnai darosi vis baisesni? Kodėl kasryt vis daugiau kraujo kriauklėje?
Daug sužinojai apie jos gyvenimą. Užaugo su puskvaišiu dominikiečiu tėvu, kuris buvo gydytojas. Motina paliko juos dėl italo rašytojo, spjovusi į tėtuką išskrido į Romą. O tėvas vis grasindavo nusižudysiąs, mažiausiai kartą per dieną panelė Lora turėdavo maldauti jo to nedaryti. Visa tai kaip reikiant sujaukė jai galvą. Jaunystėje buvo gimnastė, net ėjo kalba apie olimpinę komandą, bet tada treneris pavogė pinigus ir Dominikos Respublika turėjo atšaukti savo pasirodymą tais metais.
– Nesakau, kad būčiau laimėjusi, – sako ji, – bet bent jau būčiau kažką nuveikusi.
Vėliau ji styptelėjo visa pėda į viršų ir tai buvo gimnastės karjeros pabaiga. Tada jos tėvas gavo darbą An Arbore, Mičigane, taigi ji ir dar trys vaikai nusekė ten iš paskos. Po šešių mėnesių apgyvendino visus juos su nutukusia našle, una blanca asqueroza14, kuri neapkentė Loros. Mokykloje ji neturėjo draugų, devintoje klasėje permiegojo su savo istorijos mokytoju, su kuriuo ir apsigyveno. Mokytojo buvusi žmona dirbo toje pačioje mokykloje. Galite tik įsivaizduoti, kas paskui dėjosi. Vos baigusi mokyklą, paspruko į Ramšteiną Vokietijoje su tyliu juodu berniuku, tačiau nieko iš to neišėjo. Ji sako, iki šios dienos šventai tikinti, kad tas buvo gėjus. Galiausiai po nesėkmingo bandymo įsitvirtinti Berlyne ji atsikraustė pas draugę į Londono terasą, susitikinėjo su keletu vaikinų, vienas jų buvo jos vyro draugužis iš karinių oro pajėgų, lankė ją, kai gaudavo laisvadienių, toks mielas moreno. Kai jos draugė susituokė ir išsikraustė, panelė Lora pasiliko bute ir toliau mokė. Sąmoningai stengėsi liautis krausčiusis iš vienos vietos į kitą.
– Turint omeny viską, kas įvyko, tai buvo pakenčiamas gyvenimas, – sako ji rodydama tau nuotraukas.
Vis bando priversti tave kalbėti apie brolį.
– Tai padės, – sako.
– Jam buvo vėžys, jis mirė. Apie ką dar kalbėti?
– Čia jau pradžia.
Ji parneša koledžo lankstinukų iš mokyklos. Paduoda juos tau kartu su pusiau užpildytais stojimo prašymais.
– Turi iš čia nešdintis.
– Kur? – klausi.
– Važiuok bet kur. Dėl manęs nors ir į Aliaską. Tik važiuok.
Ji miega su dantų kapa. Ir užsidengia akis kauke.
– Jei jau turi eiti, palauk, kol užmigsiu, gerai?
Tačiau jau po kelių savaičių tai virsta į:
– Prašau neišeiti.
O galiausiai:
– Pasilik.
Pasilieki. Auštant išsliūkini pro langą ir įsiropšti atgal į savo rūsį. Motina nė nenutuokia. Seniau ji viską žinodavo, turėjo tą campesino radarą. Dabar ji klaidžioja kažkur kitur. Tarnavimas sielvartui užima visą jos laiką.
Tau velniškai baisu dėl šitos avantiūros, bet drauge tai jaudina, atrodo, lyg būtum ne toks vienišas pasaulyje. Tau šešiolika ir jauti, kad dabar, kai variklis įsijungė, jokia jėga jo nesustabdys.
Tada abuelo, likęs Puerto Rike, pasigauna kažkokią ligą ir motina turi skristi pas jį.
– Viskas bus gerai, – sako la doña, – panelė Lora pažadėjo tavimi pasirūpinti.
– Pats galiu kažką pasigaminti, mam.
– Ne, negali. Ir nesivesk čia tos puertorikietės merginos. Supratai?
Palinksi galva. Vietoj jos atsivedi puertorikietę moterį.
Ji cypia iš malonumo pamačiusi plastiku aptrauktas sofas ir ant sienų kabančius medinius šaukštus. Tenka pripažinti, tau truputį gaila motinos.
Žinoma, viskas pasibaigia rūsyje, kur lyg įrodymai visur mėtosi tavo brolio daiktai. Panelė Lora tiesiu taikymu šauna prie jo bokso pirštinių.
– Prašau, užsimauk jas.
Ji glaudžia jas prie veido ir uodžia.
Niekaip nesugebi atsipalaiduoti. Galėtum prisiekti, kad prie durų girdi motiną arba Palomą. Tai verčia tave stabtelti kas penkias minutes. Velniškai neramu atsibusti su ja savo lovoje. Panelė Lora ruošia kavą, kepa kiaušinienę ir klausosi ne „Radio Wado“, bet „Morning Zoo“, iš visko juokiasi. Pernelyg keista. Paloma paskambina paklausti, ar eisi į mokyklą, o panelė Lora vaikštinėja po namus vienais marškinėliais, iš po kurių šviečia jos plokščias, liesas pasturgalis.
12
Kai pradedi eiti į dvyliktą klasę, ji įsidarbina tavo mokykloje. Na, žinoma. Pasakyti, kad buvo keista, vadinasi, nieko nepasakyti. Kai matai ją koridoriuose, širdis šoka iš krūtinės.
– Čia tavo kaimynė? – klausia Paloma. – Dieve, ji gi į tave žiūri. Sena kekšė.
Mokykloje ispanės mergaitės niekaip nepalieka panelės Loros ramybėje. Tyčiojasi iš jos akcento, drabužių, sudėjimo. Vadina panele plekšne. Ji niekada dėl to nesiskundžia.
– Tai išties puikus darbas, – sako, – taip jau yra, kad pirmiausia visuomet išryškėja visokios nesąmonės.
Tačiau problemų kyla tik su ispanėmis, bet kuri baltoji mergaitė dėl jos galėtų duoti ranką nukirsti. Panelė Lora perima vadovavimą gimnastikos komandai. Vedasi mergaites į šokių pasirodymus, kad galėtų žiūrėti ir mokytis. Netrukus jos ima skinti pergales. Vieną dieną mokyklos kieme gimnastės sukursto ją atlikti atbulinį salto, jauti, kaip nuo to vaizdo tobulumo pakerta kojas. Tai turbūt gražiausias dalykas, kokį kada esi matęs. Žinoma, ponas Eversonas, tiksliųjų mokslų mokytojas, krinta jai po kojomis. Jis nuolat tai daro. Kurį laiką buvo nusižiūrėjęs Palomą, kol toji pagrasino apskųsti jį. Matai, kaip jie juokiasi koridoriuose, matai, kaip pietauja mokytojų kambaryje.
Paloma nesiliauja:
– Sako, ponas Eversonas mėgsta vilkėti sukneles. Manai, ji užsideda dėl jo dirbtinį pimpalą?
– Jūs, mergos, išprotėjot.
Tikriausiai užsideda.
Jautiesi labai įsitempęs. Tačiau seksas tapo dar geresnis. Keletą kartų pastebi pono Eversono automobilį prie jos namų.
– Atrodo, ponas Eversonas kažkur kaimynystėje, – pajuokauja vienas iš tavo draugužių.
Staiga pasijunti toks silpnas ir minkštas. Svarstai, ką bloga galėtum padaryti jo automobiliui. Mąstai, kad reikėtų pabelsti į duris. Galvoje tūkstančiai minčių. Tačiau lieki namuose kilnoti svarmenų, kol jis išeina. Kai ji atidaro duris, įsiverži į vidų netaręs nė žodžio. Kambarys trenkia cigaretėmis.
– Dvoki kaip šūdas, – sakai jai.
– Įeini į miegamąjį, tačiau lova paklota.
– Ay mi pobre, – nusijuokia ji. – No seas celoso15.
Bet kaip tu nepavydėsi?
13
Mokyklą baigi birželį, ji ten, kartu su tavo motina, abi ploja. Ji dėvi raudoną suknelę, nes kartą pasakei, kad tai tavo mėgstamiausia spalva, po apačia apsimovusi derančius apatinius. Kai viskas baigiasi, panelė Lora nusiveža jus abu į Pert Ambojų meksikietiškos vakarienės. Paloma prisidėti negali, nes jos motina serga. Tačiau matei ją baigimo ceremonijoje.
– Man pavyko, – sako ji šypsodamasi.
– Didžiuojuosi tavimi, – atsakai. O tada dar priduri sau nebūdingą pareiškimą: – Esi nuostabi jauna moteris.
Tą vasarą tesusitinkate vos pora kartų, baigiasi visi pasiglamžymai. Ji išvyksta. Rugpjūtį išvažiuoja studijuoti į Delavero universitetą. Kaip buvo galima numanyti – niekada nebesugrįžta. Nė kiek nenustembi, kai praėjus kokiai savaitei gauni jos laišką su antrašte JUDAME Į PRIEKĮ. Nė nesivargini perskaityti iki galo. Svarstai galimybę važiuoti pasikalbėti su ja akis į akį, bet supranti, kaip visa tai beprasmiška.
Pats lieki senojoje kaimynystėje. Gauni darbą „Raritano upėje“. Iš pradžių turi pakovoti su baltašikniais Pensilvanijos kaimiečiais, bet ilgainiui apšyli kojas ir jie palieka tave ramybėje. Vakarais geri baruose su kitais čia pasilikusiais idiotais, solidžiai prišnioji ir išdygsti priešais jos duris su pimpalu rankoje. Ji vis dar bando prastumti tą koledžo idėją, siūlo sumokėti už mokslą, tačiau tavo širdis prie to nelinksta ir liepi atidėti tokias kalbas vėlesniam laikui. Ji pati lanko vakarines paskaitas Montklere. Planuoja siekti daktaro laipsnio. „Turėsi vadinti mane doctora16.“
Po kurio laiko imate susitikinėti Pert Ambojuje, kur niekas jūsų nepažįsta. Vakarieniaujate kaip normalūs žmonės. Atrodai akivaizdžiai jai per jaunas, norisi skradžiai į žemę prasmegti, kai ji liečia tave viešumoje. Tačiau nieko negali padaryti. Ji visada džiaugiasi gavusi progą kur nors su tavimi išeiti. Žinai, kad šitas reikalas ilgai netruks, pasakai jai tai, ji palinksi galva.
– Noriu tau viso ko geriausio.
Iš visų jėgų bandai susipažinti su kitomis merginomis, vis kartoji sau, kad jos padės persilaužti, tačiau niekaip nesutinki tokios, kuri tau iš tiesų patiktų.
Kartais išėjęs iš jos buto slenki į sąvartyną, kur žaisdavote vaikystėje su broliu, ir prisėdi ant sūpynių. Kaip tik čia ponas del Obrė grasino šauti tavo broliui į kiaušus.
– Nagi, pirmyn, – rėkė Rafa, – tada mano brolis nušaus tave į putę.
Už tavęs tolumoje dūzgia Niujorkas. Sakai sau:
– Pasaulis niekada nesibaigs.
14
Ilgokai užtrunka, kol atsigauni. Kol pripranti prie gyvenimo be Paslapties. Net kai viskas jau praeityje, kai būni galutinai ją užblokavęs, vis tiek bijai paslysti ir kristi atgal. Radžerse, kur galiausiai nutūpi, lakstai į pasimatymus kaip išprotėjęs, ir kaskart, kai nepavyksta, esi tikras, kad turi sunkumų su savo amžiaus merginomis. Dėl jos.
Niekada apie tai nekalbi. Kol paskutiniame kurse sutinki savo svajonių mujerón, tą, kuri palieka savo moreno bičą, kad galėtų susitikinėti su tavimi, kuri veda tave iš proto. Ji ta vienintelė, kuria gali pasitikėti. Ta vienintelė, kuriai galiausiai papasakoji.
– Jie turėtų suimti tą išprotėjusią kalę.
– Buvo visai ne taip.
– Jie turėtų supakuot ją šiandien pat.
Bet kokiu atveju labai gera kam nors papasakoti. Giliai širdyje manei, kad ji ims tavęs nekęsti, kad jos visos ims tavęs nekęsti.
– Nesąmonė, negalėčiau tavęs nekęsti. Tú eres mi hombre17, – sako ji išdidžiai.
Kai judu grįžtate į namus, ji užsimena apie tai tavo motinai:
– Doña es verdad que tu hijo taba rapando una vieja?18
Motina su pasibjaurėjimu papurto galvą:
– Jis visai kaip tėvas ir brolis.
– Tie dominikiečiai vyrai, tiesa, doña?
– Šitie trys baisesni už visus kitus.
Paskui ji priverčia tave praeiti pro panelės Loros namus. Viduje dega šviesa.
– Aš šnektelsiu su ja, – sako mujerón.
– Nereikia. Prašau.
– Vis tiek einu.
Ji pabeldžia į duris.
– Negra, prašau, nereikia.
– Atidaryk duris! – rėkia ji.
Niekas neatidaro.
Po šito nekalbi su savo mujerón kelias savaites. Tai vienas tavo didžiųjų išsiskyrimų. Tačiau galiausiai susitinkate „A Tribe Called Quest“ koncerte, ji pamato tave šokantį su kita mergina, pamoja, tiek ir tereikia. Prieini, ji sėdi su savo velnio neštomis sesėmis. Vėl nusiskuto galvą.
– Negra, – sakai.
Ji nusitempia tave į kampą.
– Atleisk, nežinau, koks velnias mane apsėdo. Tik norėjau tave apsaugoti.
Papurtai jai galvą. Ji žengia tiesiai tau glėbį.
15
Baigimo ceremonija, nė kiek nenustembi ją pamatęs. Nustebina tik tai, kad nenumatei šito. Likus sekundei iki jums su mujerón prisidedant prie procesijos, pastebi ją, stovi viena, vilki raudona suknelę. Pagaliau ima priaugti svorio; jai tinka. Po ceremonijos pastebi ją žingsniuojančią per Old Kvinso veją, nešasi garbės lentą, kurią pasiėmė. Tavo motina pasiėmė antrąją. Pasikabino ant sienos.
Galiausiai ji išsikrausto iš Londono terasos. Kainos ten kyla. Atsikrausto bangladešiečiai ir pakistaniečiai. Po kelerių metų išsikrausto ir tavo motina, į Bergenleiną.
Po kurio laiko, kai tarp tavęs ir mujerón jau bus viskas baigta, įrašysi panelės Loros vardą interneto paieškos sistemoje, tačiau nieko apie ją nerasi. Per vieną iš kelionių į Puerto Riką, važiuosi į La Vegą ir iškabinsi ten jos vardą. Parodysi ir jos nuotrauką lyg privatus detektyvas. Fotografijoje judu užfiksuoti tą vienintelį kartą, kai važiavote į paplūdimį, į „Sandy Hook“. Abu šypsojotės. Abu sumirksėjote.
Paaiškinimai:
1Užpakalio (isp. žargonas).
2Kaip pagaliukas (isp.).
3Pilietinio karo (isp.).
4Geltono namo (isp.).
5La Vegos gyventoja.
6Upė Dominikos Respublikoje (isp.).
7Mokytoja (isp.).
8Šunsnuki (dominikietiškas žargonas).
9Pati lindo man į akis (isp.).
10Tu lindai jai į šikną (isp.).
11Ir jai į burną (isp.).
12Penį (isp. žargonas).
13Sėklidės (isp.).
14Baltąja sutrauka (isp. žargonas).
15Oi mano vargšeli, nepavydėk (isp.).
16Daktare (isp.).
17Esi mano vyras (isp.).
18Ponia, ar teisybė, kad jūsų sūnus dulkino senę (isp.).
