Jutta Noak „Raudonos pelytės“
Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ diagnozavo šiuolaikinės visuomenės būvį – esame beviltiškai praradę atmintį, socialiniai tinklai yra mūsų gebėjimo atsiminti protezas, pakeičiantis žmogiškąjį jautrumą trumpomis frazėmis, kurios vis labiau primena XX a. antrosios pusės amerikietiškąją komiksų kultūrą. Būtent nuo komiksų už Atlanto prasidėjo mąstytojo aprašomi procesai – į JAV suvažiavę žmonės daugiausia buvo patyrę įvairias istorines traumas: Antrąjį pasaulinį karą, kolonizaciją ir kitas negandas, todėl labai norėjo ir geidė pamiršti savo biografijas iki išlipimo į Amerikos žemę. Čia turėjo prasidėti naujas gyvenimas, kurio su traumine patirtimi nesieja jokie ryšiai. Europoje masinė amnezija nebuvo tokia lengva – esminis faktorius buvo tai, kad po minėto karo nepakeitę savo gyvenamosios vietos, nepradėję statyti tikrovės ant kokių nors visiškai naujų pamatų, žmonės dažnai iš paskutiniųjų stengėsi atkurti tai, kas prarasta, – pasitikėjimą menu, mokslu ir religija. Kitoje knygoje, „Didžioji Europa“, L.Donskis tvirtino, kad Europą visada gelbėjo naratyvinės galios. Nesvarbu, ar žemyną siaubė šimtą metų trukęs, ar ypatingai daug aukų pareikalavusios XX a. tragedijos, masinė tendencija po šių įvykių buvo nuolat pasakoti, kurti literatūros ir mokslo tekstus – taip išsikalbėjus, buvo galima tikėtis palengvėjimo ir atsinaujinusio gyvybingumo.
Vokiečių ir lietuvių kultūrų sandūroje užaugusi ir subrendusi rašytoja Jutta Noak, dabar gyvenanti Vokietijoje, romane „Raudonos pelytės“ pasakoja kelis šimtmečius siekiančią šeimos istoriją, kuriai būdingas stiprus potrauminis sindromas, aprašomas daugelio pokario filosofų ir psichologų. Knygos pasakotojui, kuris sutampa su pagrindiniu personažu, rūpi apmąstyti skaudžias patirtis, įgytas Antrojo pasaulinio karo metu ir pokariu.
„Raudonos pelytės“ – tai kraštutinis bandymas išsivaduoti nuo itin stipriai slegiančios praeities. Romano veikėjui Emiliui tai padaryti nepadeda jokios šiuolaikinės technologijos – pasirenkamas tradicinis naracijos būdas. J.Noak savo kūrinyje formuluoja esminį klausimą – ar reikia pamiršti praeitį? Psichoanalizės teoretikų tvirtinimu, pamiršti žmogui pasiseka tik tai, ką jis pirmiausia labai gerai ir detaliai prisimena. Rašytoja klausimą aštrina dar labiau: ar žmogus be atminties vis dar yra žmogus pagal klasikinę humanistinę sampratą? Skaitant romaną aiškėja, kad memorija yra kankinantis ir vienas sunkiausių būdų sveikti po baisios praeities, kuri kelia nemigą, psichologinius sutrikimus ir kitokias sunkias pasekmes. Kita vertus, Vakarų kultūroje ir moksle beveik sutartinai jau daugiau nei šimtą metų teigiama, kad bet koks žmogaus susidūrimas su išorine tikrove yra traumuojantis. Fizinį mūsų prisilietimų prie daiktų ir kitų žmonių skausmą mažina odos audinys. Psichologiniame lygmenyje veikia tik gynybiniai mechanizmai, kurių patyrusieji istorines traumas dažniausiai jau neturi. Tokiais atvejais, tik verbalinė kalba yra išsivadavimo nuo brutalių prisiminimų būdas ir galimybė.
Romano veikėjas Emilis dar pasakojimo pradžioje susipažįsta su moterimi, vardu Matilda. Ji, skirtingai nei pagrindinis personažas, išeities ieško piešdama. Šis savigydos būdas po to paties karo patirčių pasirodo besąs neveiksmingas – romano pabaigoje numanoma, kad Matilda, nepakėlusi prisiminimų apie nužudytą visą savo šeimą, pasirenka suicidinę mirtį. Išplečiant dviejų romano veikėjų elgesio būdus, galima abstrahuojant galvoti apie visos Vakarų civilizacijos slinktis nuo rašto prie vaizdo kultūros. Vaizdas, būdamas trauminis, yra kartojamas iki atbukimo, žodžiai retai kartojami taip, kad sukeltų nejautrą, ir veda į sąmoningo individo tapsmą.
Dar viena, paralelinė tema, su kuria susijęs J. Noak romanas, yra emigraciniai išgyvenimai. Knyga „Raudonos pelytės“ pažeidžia daugelį nusistovėjusio stereotipinio mąstymo klišių – išvažiavęs iš namų, šalies, kurioje gyveno anksčiau, žmogus nebūtinai patiria nostalgiją. Tiksliau sakant, ta nostalgija mazochistiškai kankina ir verčia ieškoti to, apie ką rašė prancūzų romanistas Marcelis Proustas, – prarastojo laiko. Visi potyriai ir išgyvenimai iki išvažiavimo momento J. Noak knygos veikėjui Emiliui yra prarastasis laikas, kurį reikia atrasti. Taip aiškėja, kad emigracinį gyvenimą pasirinkęs žmogus iki to pasirinkimo iš esmės nebuvo laimingas, todėl jam reikia sąmoningai perprasti savo praeitį ar bent skaudžiausius jos momentus. Ir tik po to galima ištarti frazę, kuria baigiamas romanas „Raudonos pelytės“ – gyvenimas tęsiasi. Paradoksalu, bet šį žodžių junginį gerokai iki romano pasirodymo savo filmuose ir knygose yra ištaręs Antrojo pasaulinio karo baisumus irgi patyręs Amerikos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas.
J.Noak knyga, būdama pirmasis grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba apie karo baisumus patyrusius Lietuvos vokiečius, labai siejasi su Alvydo Šlepiko žymiuoju romanu „Mano vardas Marytė“. Abu kūriniai liudija nykstančią tradiciją – literatūra buvo ir gal dar lieka esminis žmogiškojo jautrumo formų saugos ir steigties būdas, leidžiantis net tragedijoms suteikti estetinę ir meninę vertę, nes ir J.Noak, ir A.Šlepikas savo tekstais tvirtina, kad ne viskas yra išsakoma, paliekama vietos tam, ką filosofas Arvydas Šliogeris vadina „transcendencijos tyla“, o J.Noak savo romano pabaigoje – „metafizine pradžia“.
Virginija Kulvinskaitė „Antrininkė“
Apie estetišką siaubo grožį praėjusiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinktoje vienoje iš kūrybiškiausių knygų, eilėraščių rinkinyje „Antrininkė“, rašo ir poetė Virginija Kulvinskaitė. Kaip pripažįsta pati autorė, jos poezijos siaubo estetizmas stipriai susijęs su vokiškąja romantizmo tradicija – būtent XVIII a. šios šalies menininkai užčiuopė tai, ką paprastai individualiuose gyvenimuose patiria dauguma paauglių: nuo gamtos didybės, paaštrintos daiktiškumo svarbos (pastarąją siejant su vadinamuoju „geštaltu“ – daiktu, kuris susijęs su stipriais išgyvenimais) iki suicido elgesio gražumo. V.Kulvinskaitės knyga, būdama pirmiausia išleista elektroniniu būdu ir tik vėliau popieriniu pavidalu, pati pretenduoja į tą daiktą, kuris dėl savo retumo ir ekskliuzyvinio pobūdžio tampa geidžiamu – skaitytojas, perskaitęs neapčiuopiamą knygą ir patyręs stiprų poveikį, siekia materializuoti savo skaitymo patirtį.
Knyga „Antrininkė“, kaip ir J.Noak romanas, yra bandymas susikurti santykį su savo praeitimi, kuri nėra tokia tragiška. Visgi rašymas apie ją yra būdas su ja susigyventi ir pasiekti, kad ji mažiau veiktų dabartį. Kaip teigia V.Kulvinskaitė, išrašyta patirtis nemiršta, tačiau savotiškai neutralizuojama. Į knygą pateko eilėraščiai, parašyti per pastaruosius dešimt metų – nuo paauglystės iki jaunystės ir brandos. „Antrininkė“ yra lyg liudijimas, kad eilėraščių kalbančioji subręsta, suprasdama savo praeitį. Branda veriasi kaip ne loginiu, ne moksliniu, o meniniu tekstu išsakytas tapsmas sąmoningu žmogumi.
Kita vertus, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas viename iš komentarų yra parašęs frazę: „Nuoširdumas literatūroje vertinamas retai“. V.Kulvinskaitės knygoje „Antrininkė“ vyrauja gyvenimas, kuriam suteikiama estetinė forma. Autorė neslepia, kad daugelis poezijos rinkinio tekstų yra autobiografiški ir labai susiję su tikrais įvykiais. Bendroji gyvenamosios tikrovės dominavimo literatūrinio fiktyvumo atžvilgiu tendencija patvirtina rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus prieš beveik metus viename iš interviu ištartą sakinį, teigiantį, kad „literatūra silpsta“. Už šio pasisakymo slypi mintis, kad žmonėms gyvenimas tampa vis įdomesnis nei literatūra. V.Kulvinskaitės „Antrininkė“ iš dalies patvirtina tokį teiginį – skaitant knygą labiau knieti rekonstruoti gyvenimo įvykius, nei pasinerti į sąlyginę tikrovę.
Klaidinga būtų manyti, kad „Antrininkė“ yra avangardinė knyga – pastarųjų metų lietuvių literatūroje ir ypač poezijoje vis daugėja išpažintinių knygų, kurios pirmiausia reikalingos jų autoriams. Vakarų civilizacijos šiuolaikinė grožinė literatūra byloja apie aiškią tendenciją – vis labiau nusigręžiame nuo tradicijos ir neriame į save, ir vis rečiau nukreipiame mąstymą į Kito patirtis, todėl prisiminimas jau nėra būdas megzti bendrystę – mūsų laikų žmogus jau yra pasmerktas kalbėjimui apie tai, ką vokiečių filosofas Ludwigas Wittgensteinas XX a. pradžioje įvardijo tokiu sakiniu: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“.
