Niekas nežadėjo didelio knygos populiarumo. Knyga išleista tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, retai skaitoma olandų kalba, parašyta užsienyje mažai žinomo autoriaus. Tačiau ji aiškiai pataikė į epochos nervą ir kintantį istorijos skonį. Pokario Europoje daug kam buvo gana „didžiosios politikos“, „nacionalinių interesų“, taip pat ir politinės „didžiųjų vyrų“ istorijos. Skaitanti visuomenė (o Europoje tuo metu ji labai išaugo ir toliau plėtėsi) norėjo kitokių pasakojimų, kitokios istorijos. Prancūzijoje Henri Berro aplinkoje būrėsi asmenys, kurie po dešimtmečio Annales žurnalo puslapiuose skelbs istoriografijos atnaujinimo manifestus, Belgijoje Henri Pirenneʼas naujai mąstys apie Flandrijos miestus ir Viduržemio jūros civilizaciją, o istorizmo tėvynėje Veimaro Vokietijoje Ernstas Kantorowiczius brandins naują kalbėjimo apie monarchų valdžią manierą.
Tačiau visa tai, kad ir netrukus, dar tik bus, tuo tarpu Huizingos tomelis Herfsttij der Middeleeuwen jau gulėjo knygynų lentynose; netrukus buvo išverstas į vokiečių (1924), o paskui ir į prancūzų bei anglų kalbas. Taip prasidėjo tarptautinė knygos recepcija, kurios sėkmę liudija tai, kad tarp pirmųjų ir itin palankių recenzentų buvo vokiečių rašytojas Hermannas Hesse („laimingas atvejis, kai didis mokslininkas kartu yra ir didis rašytojas“) ir prancūzų istorikas, „Analų“ mokyklos vienas kūrėjų Lucienas Febvreʼas (be kita ko, kritikavęs prancūzišką knygos pavadinimą Viduramžių saulėlydis ir ypač akcentavęs revoliucinį Huizingos dėmesį emocijoms).
Johano Huizingos veikale manifestų nesutiksime. Knyga nuo pirmų puslapių įtraukia pasakojimu. O dar tiksliau – vaizdu. Turbūt ne veltui Huizingą parašyti knygą paskatino „menotyrinis“ jausmas, kad vadinamasis šiaurės Renesansas buvo ne tiek naujos epochos išsiveržimas iš Viduramžių „sutemų“, kiek besibaigiančios Viduramžių epochos nostalgiškas skambesys, ne audringas pavasaris, o spalvotas, derliaus ruduo. Huizinga ir piešia tekstu tą rudenį, skaitytojui sukurdamas vaizdinį apie vieną būtojo laiko epizodą. Tas tekstas labai lengvas, nejusti jokios autorinės įtampos, kūrybinės kančios ar įkarščio. Autorius ne polemizuoja, ne įrodinėja ar moko, bet kuria vaizdinį po vaizdinio, nesiekdamas tarti galutinio žodžio, o mėgindamas žiniomis, fantazija ir kūryba ištirpinti penkių šimtmečių distanciją, skiriančią nuo Burgundijos hercogo dvaro – pagrindinės knygos veiksmo vietos.
Johanas Huizinga1 gimė 1872 m. gruodžio 7 d. Groningene menonito fiziologijos profesoriaus šeimoje. Studijavo filologiją, istoriją ir geografiją Groningeno universitete, mėgino rašyti disertaciją iš indoeuropiečių (ar indogermanų, kaip tuo metu ši disciplina buvo vadinama) lyginamosios kalbotyros. Beje, šių studijų metu kurį laiką mokėsi ir lietuvių kalbos, kuri, kaip su lengva ironija rašo atsiminimuose, „tuo metu dėl savo archainių formų moksle dar buvo labai vertinama“2. Disertaciją parašė istorinio indų teatro tema (1897), o į istoriją galutinai pasuko tik 1905 m., jau būdamas 33-ejų. Tais metais, kad ir nepritarus daliai fakulteto tarybos narių („nepakankamai publikacijų“), gavo istorijos profesoriaus vietą vis to paties Groningeno universitete. Vėliau karjerą tęsė žymesniame Leideno universitete, vienu metu buvo universiteto rektorius, vadovavo Nyderlandų mokslų akademijos Humanitarinių mokslų skyriui. Nepaisydamas šeimyninių aplinkybių (po ankstyvos žmonos mirties vienas augino penkis vaikus), pasižymėjo itin aktyvia veikla akademinėje, visuomeninėje ir kultūrinėje srityse (kultūrinio žurnalo redagavimas, narystė įvairiose organizacijose bei tarybose etc.). Tai, kad tapo plačiai žinomas, padėjo jam pelnyti garbės daktaro vardus Tiubingeno (1927) ir Oksfordo (1937) universitetuose, pasipylė kvietimai skaityti viešas paskaitas įvairiose šalyse. Huizinga ryžtingai pasisakė prieš antisemitinę nacių politiką, todėl artimiausios jam kalbos šalyje buvo atsisakyta jį publikuoti, o netrukus buvo uždrausta ir įvažiuoti į šalį. Nacių okupacijos metais jis neteko profesoriaus pareigų („išleistas į pensiją“), kurį laiką buvo kalintas lageryje. Jo septyniasdešimtmečio proga parengti keli Festschriftʼai pasirodė jau po karo, kurio pabaigos istorikas nesulaukė – mirė 1945 m. vasario 1 d. De Steege prie Arnheimo.
Viduramžio ruduo gimė kaip žinojimo, vaizduotės ir ryžto nepasitikėti dominuojančiais aiškinimais rezultatas. XX a. pradžios Olandijoje buvo kilęs didelis susidomėjimas XV a. van Eyckʼų ir kitų tapytojų kūryba, skatinusia atrasti savąjį „olandišką“ ar „šiaurės“ Renesansą, kuris tradiciškai laikytas pažangos ir proveržio iš „tamsiųjų Viduramžių“ laikotarpiu. Istorikas Huizinga nepasitenkino vien tapybos šaltiniais, ėmė domėtis literatūros kūriniais, politine publicistika. Jis netruko pastebėti, kad jei tapyboje išties plito naujos idėjos ir formos, tai literatūra tarsi liko užsikonservavusi tradiciniuose siužetuose ir metaforose. Kartą vaikščiojant palei kanalą (Huizinga juk olandas!), ir kilo mintis apie vienalaikį dviejų laikotarpių susiliejimą, skirtingų linijų persipynimą. Šitaip jis įžvelgė gilią ir nuolat atsikartojančią istorinės transformacijos dialektiką – dvi epochos susitinka, sukurdamos savitą išbaigtą paveldą.
Kitą novatorišką Huizingos kryptį atspindi knygos paantraštė – „gyvenimo ir dvasios formos“3. Istorikui pavyko pasitelkti talpią kategoriją, kuri leido veikale aprėpti politinius, socialinius, meno aspektus. Taip gimė „totalus pasakojimas“ (kaip vėliau tokius bandymus pavadino istoriografai), kuriame nuo socialinės hierarchijos tvarkos ir riterystės idėjos komentavimo nuosekliai pereinama prie gyvenimo stiliaus estetikos ar pokyčių religinėje jausenoje.
Skaityti Viduramžių rudenį reikia tam tikro pasirengimo. Knygoje nerasime įvykių istorijos, todėl kai kurias aplinkybes ir sąsajas reikia žinoti iš bendresnės vėlyvųjų Viduramžių istorijos. Visų pirma svarbu prisiminti Burgundijos hercogystės susidarymą ir iškilimą vėlyvaisiais Viduramžiais skirtingų kalbų (knygoje gausiai cituojami šaltiniai lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis) ir tradicijų regione. XV a. Burgundijos hercogai, siekdami išsiveržti iš giminaičių Prancūzijos karalių siuzereniteto, trumpam buvo tapę europinės riterių dvaro kultūros madų diktuotojais. Jų dvaro kanceliarija raštais, politinėmis iniciatyvomis, propagandinėmis akcijomis (pavyzdžiui, išpopuliarintas hercogų dvaro Aukso Vilnos ordinas, vėliau paveldėtas Habsburgų) sukūrė stiprią Burgundijos hercogų valdžios legendą, o kartu ateities kartoms paliko gausų bei įdomų šaltinių korpusą. Tolimas šio hercogų projekto tikslas veikiausiai buvo suvereniteto įtvirtinimas turtingoje ir urbanizuotoje, tačiau teritoriškai nekonsoliduotoje politinėje erdvėje – XV a. tik Burgundijos hercogai ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vytautas išdrįso siekti naujų karališkų karūnų, abiem atvejais, tiesa, nesėkmingai. Hercogai Pilypai ir Karoliai su savo kurtuaziniais Bebaimių ir Narsiųjų prievardžiais ir jų riteriai gyveno tarp realybės ir fikcijos, tarp pragmatinio siekio stiprinti valdžią ir tobulo gyvenimo iliuzijos...
Šiame kontekste ir svarbus atradimas – riterių idėjos „renesansas“, su senomis (kryžiaus žygiai4) ir naujomis (naujo tipo dvaro riterių ordinai) tradicijomis. Huizinga įžvalgiai pastebėjo, kad nauja susidomėjimo riteryste banga kilo ne dėl reiškinio praktinės karinės ar socialinės reikšmės, bet dėl toliau paveikaus šių idėjų fiktyvumo ir žaismo, suteikiančio dabarčiai „tvarkos iliuziją“ (svarbus žodis veikale ordo, reiškiantis ir luomą, ir ordiną, ir tvarką). Jis atkreipė dėmesį į dalykus, kuriuos ankstesnė istoriografija pražiūrėjo, laikydama juos nereikšmingomis rimtų politinių ar socialinių procesų apnašomis. Geras pavyzdys galėtų būti tradicinių įvaizdžių transformacija dvaro kultūroje, kaip antai „draugystė“, kuri buvo ne tiek senoji „vado ir jo karių“ bendrija, kiek labiau asmeninis, kiek ceremonialus, net estetiškai įforminamas ryšys: skaitome apie oficialų Prancūzijos karaliaus Liudviko XI „numylėtinį“ – favoritą, kuris vilki tokius pačius kaip karalius drabužius, nuolat yra jo akivaizdoje ir prisimename Vytauto ir Švitrigailos korespondencijoje su Vokiečių ordino magistru sutinkamus lietuvių monarchų „liephaber“ (meilūnus)5. Arba tie su dideliu užmoju organizuojami ir niekad neįvykstantys žygiai į Jeruzalę, fiktyvūs spektakliai, bet sukuriantys realų kryžeivių įvaizdį, taip pranokstant kitus valdovus.
Žinoma, Huizingos nupieštas paveikslas neišvengiamai vienpusiškas, ką jam prikišo tuometiniai ir vėlesni kritikai. Ši istorija beveik neperžengia dvaro sienų, tai karalių, hercogų ir dvariškių „ruduo“, kai kuriems teiginiams akivaizdžiai stinga pagrindimo, kai kurie tiesiog atrodo neatsakingai nukalti dėl stiliaus, pernelyg pabrėžiamas neatitikimas tarp gyvenimo formų ir rūsčios tikrovės. Taip pat remtasi kone vien naratyviniais šaltiniais (istoriografija, literatūra), nors dvaro gyvenimą ne mažiau, o dažnai net įvairiau atskleidžia ne tokie poetiški dokumentai – sąskaitų knygos ar teisiniai nuostatai. Vis dėlto tolesnė istoriografija perėmė ir pagilino pagrindinę olandų tyrinėtojo liniją – šis visas elito žaidimas6 buvo rimtas, jei norėjai pripažinimo ir socialinio kapitalo7, turėjai priimti žaidimo taisykles ir jomis vadovautis. Turėjai vykti į Lietuvą kariauti prieš pagonis8, ar stoti į kunigaikštišką dvikovą, rizikuodamas iš esmės viskuo, rengti žygį, kuriam tenka išleisti visus iždo pinigus ir dar pasiskolinti daugiau. Už tariamos iliuzijos slypėjo ganėtinai reali politika.
Savo atsiminimuose Mano kelias į istoriją9 Huizinga prisipažįsta, kad taip ir netapo „tikru“ istoriku, nepasirinko aiškios specializacijos, blaškėsi nuo temos prie temos10, nuo vieno laikotarpio prie kito, neišugdė mokyklos (apie disertacijos tematikos parinkimą studentams: „lygiai taip pat galėtumėte paprašyti parinkti Jums žmoną“), saviironiškai pabrėždamas: „Metodo, su kurio pagalba greitai prabėgau per visus dešimt Erazmo Roterdamiečio tomų, negalėčiau rekomenduoti jokiam istorikui ar filologui.“ Bet istorikai ir filologai šią biografiją tebeskaito iki šiol.
Huizingos filosofija – iš neišsemiamos praeities išsirinkti „dabartį“, ją įsivaizduoti ir tirti. Ši istorijos ir dabarties ryšio refleksija, ta amžinoji istorijos „šiandiena“ ir skatino Huizingą keliauti per epochas, ieškoti jį sudominusių praeities pėdsakų ir juos atskleisti amžininkams. Labiausiai vykęs bandymas – Viduramžių ruduo priklauso medievistikos kanonui. Knyga buvo proveržis 1919 metais, inspiracijos šaltiniu ji lieka ir praėjus šimtmečiui, 2019-aisiais...
Rimvydas Petrauskas
Vilnius, 2019 m. rugpjūtis
1 Christoph Strupp, Johan Huizinga. Geschichtswissenschaft als Kulturgeschichte, Göttingen 2000; Willem Otterspeer, Reading Huizinga, Amsterdam, 2010.
2 Johan Huizinga, Mein Weg zur Geschichte, Basel, 1947, p. 27.
3 Vėliau istoriografijoje paplitusią kategoriją „gyvenimo formos“ Huizinga veikiausiai perėmė iš vokiečių psichologo Wilhelmo Wundto, kurio klausytis galėjo stažuotės Leipcigo universitete metu (šios sąvokos longue durée nuo Antikos iki XX a., – Arno Borst, Lebensformen im Mittelalter, Frankfurt am Main und Berlin, 1973).
4 Burgundijos hercogai iki pat Vokiečių ordino nuosmukio buvo ištikimi jo rėmėjai, vėliau iekoję kitų kryžiaus žygių krypčių (Erich Maschke, Burgund und der preussische Ordensstaat. Ein Beitrag zur Einheit der ritterlichen Kultur Europas im späten Mittelalter, in: Erich Maschke, Domus hospitalis Theutonicorum. Gesammelte Aufsätze, Bonn-Bad Godesberg, 1970, p. 30–33; Werner Paravicini, Die Preußenreisen des europäischen Adels, t. 1–2, Sigmaringen, 1989–1995).
5 Rimvydas Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje), in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006, p. 5–38.
6 Nenuostabu, kad vėliau Huizinga žaidimo idėją išplėtojo kitame didžiame savo kūrinyje: Johan Huizinga, Homo ludens. Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą, vertė Antanas Gailius, Vilnius, 2018 (orig. 1938).
7 Plg. įtikinamą Pierre Bourdieu teorijos adaptaciją: Werner Paravicini, Prasmingas švaistymas: žygiai į Prūsiją ir Lietuvą Pierre Bourdieu kapitalų teorijos požiūriu, in: Lietuvos istorijos studijos, t. 26, 2010, p. 9–21.
8 Pavyzdžiui, istorija apie į Prūsiją išvykusį ir su didžiulėmis iškilmėmis grįžusį Florencijos didiką Maso degli Albizzi, kuri būtų puikiai tikusi ir Huizingos knygai (Werner Paravicini, Ehrenvolle Abwesenheit. Studien zum adligen Reisen im späteren Mittelalter. Gesammelte Aufsätze, Ostfildern, 2017, p. 83–110).
9 Johan Huizinga, Mein Weg zur Geschichte (kaip 2 nuor.).
10 Dar viena lietuviškai išleista Huizingos knyga – Erazmo Roterdamiečio biografija: Johan Huizinga, Erazmas, vertė Antanas Gailius, Vilnius, 2000 (orig. 1924).
