„Kai buvau nėščia, negalėjau skaityti daug knygų, nors norėjau. Nes, pavyzdžiui, tos knygos buvo per žiaurios“, – prisimena televizijos laidų vedėja.
Tad kokias knygas ji skaito? Kokių skaityti negali? Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime jos parašytą knygą? Į pokalbį leidžiamės su R.Šakalyte-Jakovleva.
– Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo knygos?
– Man nuo mažų dienų pasakas skaitydavo mama, močiutė, senelis – labai dažnai ne tik skaitydavo, bet tiesiog sekdavo. Tai buvo laikas, kai aš negalėjau užmigti neišgirdusi pasakos. Ir dažniausiai sekama buvo apie Mašą ir lokį – tuometinė Mašos ir lokio versija (juokiasi).
Bet vėliau suaugusiems pradėjo pritrūkti laiko ir aš supratau, kad jei man nenori sekti pasakų, aš pati jas sau pasiseksiu. Kol nemokėjau skaityti aš jas sekdavau pati, „iš galvos“, iš to, ką atsimindavau – sudėdavau viską į krūvą ir kurdavau savo istorijas. Galiausiai tas užsispyrimas privertė mane mokytis skaityti. Išmokau skaityti anksti, dar nesulaukusi penkerių jau neblogai skaičiau, o pirmoje klasėje su skaitymu neturėjau jokių problemų.
Tada knygos pradėjo keliauti į mano pasaulį, kaip sakau, visu greičiu, nes turėjau nepasotinamą ambiciją kuo daugiau perskaityti, sužinoti. Kartu su manimi tuomet gyveno ir mamos jaunesnė sesė, kuri mokėsi mokykloje ir turėjo daug įvairių knygų. Tad, prisimenu, skaičiau ir biologijos vadovėlius, ir laikraščius, ir žurnalus – man viskas buvo įdomu, nes buvau be galo smalsus vaikas.
– Pamenate, kokias knygas tuomet skaitėte?
– Buvo tokia Martyno Vainilaičio eilėraščių knyga „Mano volungėlė“ ir aš visą ją išmokau mintinai – tuomet man buvo ketveri. Mano senelis labai tuo didžiavosi ir per įvairiausias šventes mane pastatydavo ant kėdės ir prašydavo, kad aš tuos eilėraščius deklamuočiau. Aš deklamuodavau ir man atrodydavo, kad esu šaunuolė mergaitė. O kai išmokau skaityti ir pradėjau iš naujo tą knygą skaityti, supratau, kad esu prikūrusi daug eilėraščių, man pačiai tai buvo atradimas, kad tuomet galėjau kurti poeziją (juokiasi).
Buvo dar ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, ir įvairiausi skaitiniai, kurie privalomi pirmoje klasėje. Labai patiko Algimanto Zurbos „Nulėpausis ir Striukumbukas“, istorijos apie milžinus, padavimai, sakmės.
Iš žinomesnių tarptautinių knygų – Hanso Christiano Anderseno „Sniego karalienė“. Knyga buvo labai stora, smulkiomis raidėmis, nes ji buvo skirta vyresnio amžiaus moksleiviams, bet aš ją skaičiau. Man tos pasakos buvo nerealios, kai kurios netgi baisios. Jose buvo ir negirdėtų žodžių, tad nuoširdžiai užknisdavau savo dieduką su babyte klausinėdama, ką jie reiškia.
Vėliau knygų buvo daugiau ir daugiau, nes aš žiauriai mėgau skaityti, tai buvo vienas mano mylimiausių hobių ir laisvalaikio praleidimo būdų. Skaitymas man buvo galimybė patirti daug įvairių dalykų. Taip atsirado ir „Pepė Ilgakojinė“, ir kitos Astridos Lindgren knygos, labai patiko Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“. Išties visą literatūrą, kuri yra skirta vaikams, esu tikrai perskaičiusi.
– Užsiminėte apie „Pepę Ilgakojinę“. Esate sakiusi, kad šis literatūrinis personažas jums buvo ypatingas. Kuo jus sužavėjo ši Astridos Lindgren herojė?
– Sužavėjo, nes ji buvo visiškai kitokia mergaitė. Kitokia dėl to, kad buvo labai išdykusi, laisva, kūrybiška. Dabar, kai jau galiu per ilgą laiko distanciją žvelgti į savo vaikystę, tai aš buvau savotiška Pepė. Tai ir atliepė, kai skaičiau jos nuotykius, mintis ir tai, ką ji patiria. Iš tikrųjų tai surezonuodavo su mano vidumi, charakteriu.
Aš irgi buvau tokia, jog visada turėdavau savo nuomonę, kietakaktė ir užsispyrusi, kūrybiška. Ir kartais smarkiai įtikėjusi savo fantazijom – prisikurdavau draugų.
Pepė buvo vienišas vaikas – aš irgi taip jaučiausi, nors gyvenau su seneliais, turėjau mamą, bet jos labai dažnai nebūdavo, tėčio visai vaikystėje nebūdavo. Tad tarsi reikėdavo rasti laiko, ką veikti su savimi – skaitymas buvo išeitis užsiimti, kad niekam netrukdyčiau ir kad galėčiau daryti tai, kas man tikrai patinka. Pepė irgi dažnai turėdavo fantazuoti, kad jai nebūtų liūdna vienai. Turbūt dėl to ji man buvo artima ir savotiška knyginė sesė.
– Koks dabar jūsų santykis su knygomis?
– Galėtų būti intymesnis ir dažnesnis (juokiasi). Knygas iki šiol labai myliu ir skaitymas vis dar yra mėgstamiausias mano hobis, tik, deja, laiko jam lieka vis mažiau. Kartais iš tiesų aš liūdžiu dėl to, kad noras yra didelis, bet ne visada yra galimybės ir netgi aplinkybės tą knygą į rankas paimti. Ne vieną vakarą esu tiesiog atsisėdusi lovoje – neatsigulusi, nes jei atsigulu, tai nė puslapio nesugebu perskaityti ir užmiegu su knyga – patogiai įsitaisiusi kad galėčiau paskaityti, bet nuovargis padaro savo. Du maži vaikai, darbai, visi kiti dalykai – tiesiog nebesukoncentruoju dėmesio į knygos puslapius.
Kai turiu laisvo laiko, tikrai laisvas minutes stengiuosi išnaudoti knygoms. Bet yra blogybė – feisbukas ir instagramas, kurie atima laiką, net nepastebi, kiek ten praleidai laiko. Tad dabar vyksta arši konkurencinė kova tarp feisbuko ir knygų. Bent jau pastarąsias savaites knygos laimi, kuo aš labai džiaugiuosi.
– O kokias knygas mėgstate skaityti?
– Labai įvairią literatūrą, bet neneigsiu, kad gimus dukroms ir tapus mama, mano lentynose atsirado daugiau knygų apie motinystę, vaikų auklėjimą, kaip tvarkytis su tam tikrais iššūkiais. Tos literatūros yra daug ir aš ją godžiai skaitau, man įdomu, daug ką pritaikau praktikoje.
Įvairiausios psichologinės, vadinamosios savipagalbos knygos – jos iš tikrųjų man vis dar yra svarbios ir reikalingos. Tokios literatūros taip pat turiu nemažai. Nuoširdžiai ir be jokio skausmo ja dalinuosi, skolinu, netgi dovanoju.
Buvo tokia Martyno Vainilaičio eilėraščių knyga „Mano volungėlė“ ir aš visą ją išmokau mintinai – tuomet man buvo ketveri.
Be abejo, yra ir grožinės literatūros, istorinių bei biografinių knygų – skaitau įvairią literatūrą, bet kol kas dominuoja knygos apie psichologiją ir vaikus.
– Jei reikėtų išskirti kelias jums didžiausią įspūdi palikusias knygas, kokios jos būtų?
– Išskirčiau Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“. Nežinau, kiek kartų esu šią knygą skaičiusi ir dabar dar kartais paskaitau. Juo labiau kad ji labai patinka mano pirmagimei ir ji dažnai manęs paprašo vėl paskaityti apie Princą. Bet įdomiausias momentas yra tas, kad kas kartą paėmusi šią knygą į rankas, skirtingais savo amžiaus tarpsniais vis patiriu, kad ji vis kitaip atsiveria, vis kitą detalę ten pastebiu. Man kartais atrodo, kad ši knyga parašyta taip, kad tuo momentu, kaip jautiesi, tuos dalykus joje ir pastebi, jie ir atrodo patys svarbiausi ir reikšmingiausi bei galbūt padeda netgi kažkokius atsakymus rasti arba padeda tame gyvenimo etape. „Mažasis princas“ yra labai nuostabi knyga – numeris vienas. Man labai džiugiu, kad ir mano vaikams šita knyga patinka.
Paminėsiu dar vieną knygą, kuri iš tikrųjų man padėjo geriau suprasti savo egzistenciją čia, sumažino mirties baimę ir, nuostabiausias dalykas, ji atliepė mano įsivaizdavimą apie anapusinį pasaulį. Tai knyga „Sielų kelionės“, parašyta vieno žymiausių pasaulyje hipnoterapeutų Michaelo Newtono.
Šią knygą man rekomendavo vienas bičiulis, šaunus ir nuostabus žmogus, ir man netgi buvo keista, kad iš jo lūpų išgirdau šį knygos pavadinimą. Jis man papasakojo apie šią knyga, aš iš pradžių žiūrėjau į tai skeptiškai, bet pasiskaičiau apie ją internete ir nusipirkau, beje, egzoterinių knygų knygyne – tuo metu niekur jo daugiau nebuvo. Kai knygą perskaičiau – išsivalė mano galva. Ir dabar kartais vis paskaitau tam tikrus knygos puslapius – labai įdomus kūrinys, įdomios žmonių patirtys, kurias jie patiria hipnoterapijos metu keliaujant į tam tikrus anapusinio gyvenimo momentus. Aš tikrai tuo tikiu. Ši knyga man netgi padėjo atsakyti į tam tikrus klausimus, kuriems aš ilgai neradau atsakymo. Tai knyga, kuri nuramino mano sielą.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Kai buvau nėščia, negalėjau skaityti daug knygų, nors norėjau. Nes, pavyzdžiui, tos knygos buvo per žiaurios. Kartą draugė paskolino Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“ – negalėjau jos skaityti. Pradėjau, perskaičiau pirmus puslapius, pradėjau žliumbti nesavu balsu ir supratau, kad šiame gyvenimo etape negaliu šios knygos skaityti, nes bereikalingai jaudinu savo vaikelį. Knygą atidėjau.
Gimė vaikai, ta knyga vis dar pas mane buvo ir aš ją vėl paėmiau skaityti. Ir vėl negalėjau – man ji per sunki, per skaudi. Aš įsijaučiu skaitydama, persiimu tų herojų jausmus, mano fantazija piešia stiprius vaizdus ir aš iš karto matau tą knygos siužeto vaizdą. Man tai per sunku, nesugebėjau šios knygos perskaityti.
Tokia pati situacija buvo su Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – tai buvo viena pirmų knygų, kurią skaitydama taip verkiau, turbūt tik filmus žiūrėdama taip pažliumbiu (šypsosi). Visgi po kelių atidėliojimų šią knygą perskaičiau.
Šiaip nemėgstu mokslinės fantastikos – manęs nekabina visokios „Žvaigždžių karų“ istorijos, nors J.R.R.Tolkieno „Hobitas“ ar „Žiedų valdovas“ man patinka.
„Mažasis princas“ yra labai nuostabi knyga – numeris vienas. Man labai džiugiu, kad ir mano vaikams šita knyga patinka.
– Turite savo išbandytą receptą, kaip vaikus arba suaugusius sudominti knygomis ir skaitymu?
– Tiesiog skaityti, rodyti, kad tau yra įdomu, ką skaitai. Ką aš darau su vaikais, aišku, jiems tai nepadeda užmigti, bet mums padeda labai smagiai leisti laiką ir pažinti knygų pasaulį – aš skaitydama kaitalioju balsus. Stengiuosi būti pasakotoja, bet jei kalba lapė – ji turi savo intonaciją, jei varna – savo. Ir aš mėgstu taip daryti, vaikai juokiasi, jiems smagu. Po to ir mano mažoji klausia – mama, čia tu ar čia kalba nykštukas?
Aišku, tai yra šioks toks išlepinimas, nes kai tėtis skaito, atrodo, kad jis tai daro nuobodžiai, nes jis skaito įprastai, bet aš visada sakau, kad reikia paklausyti ir tokio skaitymo (šypsosi).
Aš stengsiuosi parodyti, kad skaitymas man nėra kančia. Kai skaitai, įsitrauki, atsakai į klausimus – vaikai laukia pasakos, kaip nuostabaus laiko, kada mama yra tik jų ir kada kartu keliausime į tą pasaulį. Beje, vaikams fantastiška literatūra yra britų rašytojos Enidos Blaiton knygų serija.
– Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime jūsų parašytą knygą?
– Tikimybė visada yra tikimybė (juokiasi). Neslėpsiu, turėjau tokių pasiūlymų rašyti, bet aš nesijaučiu pribrendusi knygai. Nesakau – ne. Bet kol kas dar negalvoju apie tai, nors gal net turiu tokių minčių ir ambicijų kažką sukurti vaikams. Bet kol kas neturiu jokio juodraščio, rankraščio – nieko. Galvoje – mažučiai apmatai, gal kada nors iš to kas nors gražaus išaugs.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
