„Būsime kaip šveicarai, ne prancūzai, kurie pradėtų 15-20 minučių vėliau“, – šyptelėjo lygiai 19 val. pokalbį pradėjęs Arūnas Gelūnas.
Tiesa, vakaro pokalbį trikdė itin nekokybiška garso transliacija, vis pasigirsdavęs cypimas ir neskaidrus pokalbininkų balso transliavimas. Susirinkusieji apgailestavo negalėję pasimėgauti pokalbiu, kuris būtų suteikęs dar didesnį malonumą klausantis dviejų išmintingų savo srities žinovų, mat kai kurių žodžių ar sakinių tiesiog neįmanoma būdavo išgirsti.
Pastarąjį kartą A.Gelūno pokalbis su rašytoja mezgėsi praėjusį rudenį prie Radvilų rūmų, kalbėta apie didikų palikimą, jų reikšmę LDK kultūrai.
„Šiandien keliamės prie kitų rūmų, Palangoje, atrodo, kad jie lietuviški, lydintys visą gyvenimą. Gintaras, toks lietuviškai simboliškas nuo tarpukario, sovietų laikų. Lenkams, kita vertus, šie rūmai irgi jų kultūros dalis, iš dalies lenkiški. Ir lenkai, ir mes pamirštam faktą, kad šie rūmai buvo pastatyti kai žemėlapyje nebuvo nei Lietuvos, nei Lenkijos, buvo galinga dėmė, kuri driekėsi per daug kontinentų ir vadinosi Rusijos imperija“, – sakė A.Gelūnas.
Jo teigimu, itin prasminga kalbėtis šia tema rankose vartant K.Sabaliauskaitės knygą, kuri jau išleista Nyderlanduose, o netrukus ir Prancūzijoje. Iš moters perspektyvos joje pasakojama istorija apie Rusijos imperijos kultūrą, modernizaciją, virtuoziškai atskleidžiama ir šeimos istorija, imperatoriaus Petro I ir pačios Jekaterinos I gyvenimo peripetijos.
Įspūdingos kelionės
Pašnekesys Tiškevičių rūmų terasoje netruko pasisukti apie Petro I ryšius su Palanga.
Imperatoriaus kelionės, pasakojama, būdavusios įspūdingos, o jose kai kur valdovą lydėjo ir Jekaterina I. Viena tokių kelionių buvo būtent į šį kraštą. Petras I, teigiama, netruko pajusti pagarbą Palangos apylinkių gyventojams.
Pasak K.Sabaliauskaitės, ši kelionė įvyko 1698 metais ir tai buvusi pirmoji jo užsienio kelionė.
„Įdomu, kad ji vyko per Rygą. Ryga tuo metu priklausė švedams, tai buvo švedų teritorija, uostas ir tvirtovė. Rygoje susidūrimas su kultūra buvo priešiškas ir nejaukus. Petras I vyko incognito, kaip paprastas Piotras Aleksejevičius Michailovas. Buvo pasakyta – valdovas keliaujantis incognito. Todėl Rygoje niekas jo nepasitiko. Jis labai įsižeidė, nes pagarbos reveransų nebūta, – pasakojo rašytoja.
– Antras susidūrimas nemalonus – pradėjo kaišiot nosį į fortifikacijas, daryti eskizus, buvo išvaikyti. Užpyko ant Rygos vadžios ir miesto, nekentė visą gyvenimą“.
Lankėsi Palangoje
Netrukus Petras I atvyko į žvejų kaimelį Palangos apylinkėse. Savo laiškuose jis šį miestą vadino Palangen arba Polanija.
„Prie Polanijos liko sužavėtas paprastų žvejų gyvenimo būdu – švarus, tvarkingas, orus, iš savo darbo padoriai gyvenantis kaimelis, – sakė archyvuose daug dirbusi ir žinių pasisėmusi rašytoja. – Užrėkė savo svitai – nedrįskit nieko pavogti. Jei dings nors smeigtukas – pats rankas nukaposiu. Reiškė, kad apsilankius kaimuose buvo nevengiama plėšikauti, vogti. Įdomus faktas“.
Niokojo ir vogė
Apie tai, kad caras su visa palyda gebėdavo po savęs palikti nuniokotas prašmatnias vietas, mena istoriniai faktai. K.Sabaliauskaitė su terasos klausytojais pasidalijo istorija apie Petro I viešnagę Anglijoje, ištaigingame užmiesčio name, kurį savininkas puoselėjo 45 metus. Šis namas buvo išnuomotas Petrui I, o tai, ką šeimininkas išvydo po viešnagės baigėsi jo paties nualpimu.
„Išvykus delegacijai jis nualpo, kai pamatė – visos išpuoselėtos erdvės suniokotos, suardytos į stagarus. Rado tris karučius ir smaginosi jais, važinėdavo po sodą. Buvo suniokoti sienų apmušalai, sienos išterliotos. Šeimininkas pasigedo 50 kėdžių, manoma, buvo sukūrentos. Į paveikslus šaudė, buvo apipilta vynu. 350 svarų nuostolis – tuo metu tai buvo kosmosas, didžiulė suma, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.
– Sunku paaiškinti, kodėl pasireikšdavo toks niokojimas. Ar per daug tvarkinga, griežta tvarka? Kita vertus, tą pamatėm rusų armijai einant per Europą – ir šitie rūmai buvo suniokoti, išplėšti. Galima prisiminti kaip Tbilisyje klozetus iš namų grobė, lupo. Sunku paaiškinti, kodėl vienose vietose niokojo, kitur ne.
Buvo ir Vilniuje, Kaune, Merkinėje ir kituose miestuose, ten elgėsi daug padoriau. Kultūrinė įžvalga mano būtų – gal nesukeldavo atmetimo reakcijos didelės, nes mūsiškiai buvo mėgėjai pagerti, bendraudavo gana neformaliai, todėl turbūt caras nesijautė nepatogiai ir nesijautė stebimas tarsi po padidinamuoju stiklu – ne taip pastatys koją, ar stigs mandagumo, politeso išmanymo. Galėjo gerai atsipalaiduoti, ne pernelyg formalioje aplinkoje“.
Prieštaringa asmenybė
Skaitę romaną netruko pajusti prieštaringą Petro I asmenybę – atkaklų, didelės širdies žmogų, tačiau lėbaujantį ir neretai besielgiantį psichopatiškai.
K.Sabaliauskaitė sako, jog Petrui I buvo itin svarbūs nauji išradimai, laivai, mokslo atradimai, botanikos katalogai, žemėlapiai, kartografai. O štai Aleksandras Menšikovas buvo oportunistas ir hedonistas. Maskvoje visi Petro I baliai buvo rengiami A.Menšikovų namuose, nes šie buvo gražiau įrengti, su didesniu skoniu. Po puotų Petras I grįždavo į kuklų olandišką namelį.
A.Menšikovas, anot K.Sabaliauskaitės, buvo lietuvis, smulkių plikbajorių sūnus. Neretai jautęsis tarsi pastumdėlis, jis pabrėžė esąs iš kilmingų lietuvių šeimos. Po pergalių, kai Rusija ir Abiejų Tautų respublika buvo partnerėmis kare, jis stengėsi savo genealogiją ir statusą įtvirtinti raštais, ordinais.
Rašytoja pasakojo, jog jis bandė iš Sapiegų įsigyti didžiulius žemės plotus Lietuvoje, tapti mini kunigaikščiu. Būdamas kilęs iš skurdaus Maskvos sluoksnio jis visaip stengėsi pabrėžti savo europietiškumą.
Mėgo prabangą
Pati rašytoja kultūros terasos svečiams teigė, jog būtų negražu nepakalbėti ir apie pačią Jekateriną I – Martą Skovronską.
Caro žmona be galo mėgo prabangą, gražius rūbus, minkštutėlius patalus, puošėsi brangenybėmis, naujausiomis suknelėmis, buvo itin išranki. Istoriniai dokumentai byloja apie moters šopingo priepuolius Europoje, o turinys esą daro įspūdį.
Ir istorija, ir autorės projekcija
K.Sabaliauskaitės knyga apie Petro imperatorę byloja ir kitą Jekaterinos I gyvenimo patirtį, kurios būta trauminės, sunkios, o santykių permainingų.
A.Gelūnas teiravosi rašytojos, ar knygoje nugulę vaizdiniai gimė remiantis dokumentuota medžiaga, laiškais ir atspindi tikrovišką portretą, ar esama ir autorės projekcijų.
„Ir taip, ir taip. Labai mėgstu šaltinius, tai ką randu juose, mane labai dažnai nustebina, įkvepia, norisi pasakoti, ką radau, tai įdomu. Kiekvienas istorinis romanas yra ir to laikotarpio rašytojo gyvenamojo laikotarpio projekcija. Nė vienas istorinio romano autorius nėra laivas nuo savo laikmečio ar epochos“, – sakė rašytoja.
Martos Skovronskos paveikslą jai padėjo rekonstruoti šaltiniai, kartais atskleisdavę būdo bruožų, kurie rodė didelę stiprybę, intymų gyvenimą.
„Yra išlikę Petro I ir Martos sapnų aprašymai. Ji pasakoja kaip sapnuoja miegančią ir gyvatės ją smaugia, kaip Petras I ant debesies ją skraidina ir ji mato, kaip minia dukras nori suplėšyti. Autentiški šaltiniai padeda rekonstruoti žmones“, – teigė autorė.
Stažavosi Ermitaže
Menotyros mokslų daktarė K.Sabaliauskaitė 1990-ųjų pabaigoje stažavosi Ermitaže. Būta laikotarpio, anot A.Gelūno, kuomet itin sunkiai prieinami Rusijos archyvai buvo draugiškai atsivėrę, tačiau neilgai trukus tarsi kriauklė ėmė ir užsivėrė.
Panašiu laiku menotyros praktiką Rusijoje atlikinėjusi K.Sabaliauskaitė vakaro svečiams pasakojo praleidusi beveik mėnesį Sankt Peterburge ir jautusi nepaprastai pakylėta turėdama leidimą ant kaklo, leidusį pasiekti Ermitažo fondus. Tuo metu moters dėmesys buvo nukreiptas į menotyros disertaciją.
Rašytoja neslėpė dažnai girdinti, jog būtent darbas Rusijos archyvuose jai leido išleisti knygas.
„Tokie klausimai rodo, kad žmogus neturi žalio supratimo apie Petro I epochos šaltinius. Niekur nereikia, nei į Peterburgą, nei į Maskvą vykti, visi seniausiai publikuoti įvairiose šalyse“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Tokie klausimai rodo, kad žmogus neturi žalio supratimo apie Petro I epochos šaltinius. Niekur nereikia, nei į Peterburgą, nei į Maskvą vykti, visi seniausiai publikuoti įvairiose šalyse.
Petro I laiškai saugomi ir Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Esama ir kitų liudijimų, kuriuos anuomet surašydavo dvariškiai, pasiuntiniai, kiti asmenys.
Tiesa, anot rašytojos, austrų, prancūzų ir anglų ir galų gale dvariškių to paties įvykio versijos skirdavosi. Išlikęs ir A.Menšikovo dienoraštis, kuriame galima sužinoti, kur su kuo būta, kas valgyta ir koks oras tuo metu tvyrojo.
