Romane „Paslaptis“ atsiskleidžia iš ankstesnių rašytojo knygų skaitytojams puikiai žinomo herojaus Vytauto Norvaišo likimo vingiai naujausiais laikais, jo charakterio, kuriame įdomiai ir prasmingai dera kūrybinės aspiracijos, turtingas ir komplikuotas asmenybės dvasinis pasaulis, žeidžiamas šiurkščios aplinkos, skurdo, iškreiptų žmonių santykių, raida. Ryškiais potėpiais sušvinta personažai iš publikuotų šio ciklo romanų („Laukimas“, „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“), taip pat iš vienos rašytojo apysakos („Pikų berniukas, Pikų karalius“) atkeltas ir naujais bruožais pagyvintas Rimantas Povilas Auksutis. Ypač stengiamasi įsigilinti į seno, gyvenimą nugyvenusio žmogaus sielą, sudėtingą psichologinę būseną, sąmonės ir pasąmonės labirintus, kur tiek daug šviesios nostalgijos ir tamsių šešėlių, tvyrančių laiko, įvykių, kitų žmonių prisiminimų.
Kūrinys žavi istorinio laiko autentika, atskleista sodriais potėpiais ir savitu stiliumi, vaizdo plastika, spalvingais charakteriais, nepakartojamais gamtos vaizdais, be kurių neįmanoma įsivaizduoti rašytojo knygų.
Knygų naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Žemiau siūlome paskaityti keletą šios knygos ištraukų.
K I T A S
MINTIS, iš kurios išaugs tam tikras planas, ateina ne iš karto, su auštančia diena. Senas vyriškis nubunda anksti ir pro langą pamato giedrą rudens rytmetį. Saulė jau patekėjusi, bet vis dar anapus žalio pušyno, supančio miestą, gelsva jos šviesa virpa aukštame dangaus skliaute, nenustelbdama tamsaus, gryno mėlynumo. Vienas kitas spindulys susiranda tarp šakų plyšį ir tartum auksinis peilis, perskrodęs tankmę, pasiekia pilkšvo betono namų sienas, liepsna uždega langus, netgi apžilpina ankstyvą praeivį. Nubudusiojo akys nukrypsta į sieną, kur virpčioja iš toli atklydęs atšvaitas, bet greitai jo žvilgsnis nušoka į lauką, ten, kur atkalnėje stūkso kuplus klevas, vilkintis sunkų tartum geltono metalo rudens drabužį. Nors jis jaučia, kaip sukirba kažin kokia nerami, galbūt primiršta mintis, tačiau ją stelbia melancholiški, iš lauko besiskverbiantys tolimų laikų prisiminimai. Kelintą rudenį vis taip pat nubudęs pamato klevą, iš pradžių marginamą gelsvų dėmių, paskui visą apsigaubiantį duksliu geltonu apsiaustu, kurį palengva iki paskutinio lapelio nuplėšia vėjai. Kartais pabando suskaičiuoti visus čia prabėgusius metus, tačiau jie rodosi tokie vienodi, tartum beveidžiai, jog netrunka susimaišyti, pasimeta, todėl nė nebesistengia. Ir akys pasiklysta tamsioje mėlynėje, o pats drykso be jokių minčių, be pajautų, netgi – be prisiminimų, visai nieko negalvodamas.
Tačiau dangaus lazuritas, kaip ir visa, kas mėlyna, jam sukelia šviesias, net džiaugsmingas pajautas, neaiškius, tarsi šaltais ledo pirštais žnaibančius širdį troškimus, kursto pagundas skrieti mintimis toliau, – ten, kur nebematomas skliautas nusileidžia iki pat akiračio ir, atsirėmęs į juodą girios sieną, pašviesėja. Ir ima svajoti apie šviesos užlietas, tačiau niekada nepasiektas tolumas, apie erd-vės ir laiko begalybę, apie šio, regimojo, ir apie kito, esamo už jo, pasaulio slėpiningumą, kurio neįmanoma suvokti nei pajautomis, nei juo labiau protu. Tačiau jis, kad ir nesuvokiamas, nepažinus, pripildo sielą keisto, nepaprasto, kone šventiško būties džiaugsmo, ir kyla graudus noras padėkoti kažin kam, – ar pačiam Gyvenimui, ar visų Aukščiausiajai jėgai, kurios buvimu, nors jis, kaip sakoma, nepraktikuojantis tikintysis, bet vis dėlto tiki, ar savo paties, kaip jam kartais atrodo, laimingai susiklosčiusiam likimui. Na, ar ne stebuklas, kad jis, Vytautas Norvaišas, šią nuostabią, galbūt vienintelę tokią, akimirką yra štai čia, kad gali matyti, jausti, visa savo esybe patirti šį iš išorės paprastą, bet iš tiesų tokį nekasdienišką vyksmą? Netgi sulaukti naujo, dar vieno šimtmečio, ir – tūkstantmečio, kurie kadaise dingojosi tokie tolimi, nerealūs tarsi pasaka. Kai tiek daug jo pažįstamų žmonių nesulaukė, ir jų jau seniai nebėra.
O jis ir sulaukė, ir vis dar yra!
Tankiai galvoja ne vien apie save patį, o ir apie kitus, ne tik artimus, bet ir pažįstamus, net ir nepažįstamus žmones, kaip ir apie sutiktus gatvėje praeivius, tarp kurių pasitaiko ne vienas matytas, tik negali prisiminti, kada, kur, – gal trumpai šmėstelėjęs, o gal tik į kažin ką panašus. Ar maža jo gyvenime pasitaikė visokiausių žmonių? Jeigu šią akimirką leistųsi į gatvę, – tai gali padaryti ir mintimis, – jo paties siela prisipildytų neapsakomo gerumo, akys – susižavėjimo, o visi sutiktieji atrodytų ne tik gražiai apšviesti gelsvos saulės, bet ir linkintys gera. Jų veidai šiek tiek nekasdieniški, sakytumei, šventiški, dar neapniaukti būsimos dienos rūpesčių, neiškreipti negerų pajautų ir kokio nors patirto skausmo, nespėję užsidėti jokių kaukių, kurios paslėptų tiek žmogišką gėrį, tiek bjaurastį. Sakytumei, ir jų, kaip ir jo paties, akys plačiai po nakties atsivėrusios pasauliui, iš kurio nereikia tikėtis bloga, nes blogio, kaip ir žiaurokos kovos už būvį, paprasčiausiai nėra. Ak, juk kada nors ir turi išaušti toksai, be jokio blogio, be juodų dvasios šešėlių, rytas, kai žmonės be baimės žvelgs į mėlyną beribę amžinybę, gėrėsis, o jų sielos prisipildys taurių nekasdieniškų jausmų, atsispindinčių nuskaidrėjusiuose veiduose. Pasaulis bent trumpą akimirką nušvistų užlietas didžio amžinybės spindesio!
Tokiomis akimirkomis jį nesulaikomai traukia sugrįžti į šviesiausią savo gyvenimo metą – ankstyvąją vaikystę, panirti į jos stebuklingus regėjimus, svajones, kai atgimusios pajautos skraidina vis toliau, vis aukščiau, kol pačią svarbiausią šio vyksmo akimirką viskas, – ir šis, regimasis, ir kitas, esantis už jo, pasaulis pasidingos tarsi šviesus, ilgai lauktą džiaugsmą įkūnijantis vienis, o pačiame viduryje būtų jis, visų svarbiausias, ne tik laukiantis seniai turėjusio ateiti išsipildymo, ne kokio tarsi eilinės vaistų porcijos, – senatvėje vaistų išrašoma vis daugiau, – vienintelio gaivaus oro gurkšnio, bet visuotinio, galutinio gėrio, kurį pats galėtų suteikti visiems, net buvusiems kadaise priešams, padariusiems ar tik linkėjusiems bloga. Galimas daiktas, jie, tie žmonės, ir nebuvo priešai, bet negalėjo daryti kitaip, nes buvo priversti, arba kad to meto jų akimis tai neatrodė blogis, o paprasta būtinybė? Juk pasitaiko, jog žmogus, net ir nenorėdamas nuskriausti kito, gali užstoti kaip tik tą saulės spindulį, kuris skirtas tau. Nes ir jis, kai gyveno kadaise veiklų gyvenimą, darė tai, ką ir daugelis kitų, ir, nors pačiam neatrodė, kad jo darbai, poelgiai kam nors kenksmingi, tikroji tiesa paaiškėdavo tik po ilgoko laiko. Kai jau nieko nebeįmanoma pataisyti.
O gal vis dėlto galima ką nors pakeisti? Net ir tada, kai visa, kas įvyko, jau toli nunešta laiko, ištirpo jo ūkanose, tapo prisiminimais, sakmėmis, jog net ima abejoti, ar tikrai taip buvo, ar vien vaizduotės, kuri ir vaikystėje, ir senatvėje vis taip pat iškraipo tikrovę, padarinys? Visada, kai tik sielą užlieja šis grožio sukeltas gėris, visuotinis atlaidumas, svarsto, jog šitaip, kaip ir jis, pasiekti santarvę tiek su savim pačiu, tiek ir su visu pasauliu galėtų kiek-vienas žmogus, žinoma, jei tik neslegia kokia nors mirtina, neatperkama kaltė. O ką jis tokiam patartų? Atlikti amžiną, iki pat gyvenimo galo, atgailą, kuri vienintelė suteiktų ne tik paguodą, bet ir tikrą palaimą, džiaugsmą.
Betgi didžiosios žmonių daugumos nuodėmės ir nėra didelės, netgi juokingai menkos, vaikiškos, todėl jiems, kaip ir jam pačiam, paprasčiausiai reikėtų viską prisiminti, perkratyti, teisingai iš naujo sudėlioti mintis ir jausmus, nebeminėti nieko bloguoju, o tokie dalykai kaip pyktis, pavydas, kerštas, sukelti varžantis dėl vietos po saule, pasirodytų ne tik neverti Didžiosios būties, Amžinybės, bet ir nago juodymo. Ir tada ne vienas įsitikintų, kad jų sąžinė, neskaitant menkų dėmelių, švari, o jos priekaištai – ne tokie skaudūs. Todėl ir kiekvienas praeivis kitam, sutiktam gatvėje ar kelyje, turėtų ištarti širdingiausią pasisveikinimą, nebijoti džiaugtis, kad jiedu susitiko šitokią skaisčią naujai užgimusios dienos akimirką, kad gyvena po ta pačia skaidria mėlyne, kad jiems, kaip ir visiems kūriniams, paskirtas tas pats geltonas rudens rytmečio auksas.
O jei einantysis lyg tyčia ir nesusitiktų nieko, kam išlietų tą svaigų tarsi vyno gurkšnis džiaugsmą, galėtų džiaugtis vienas pats. Taip, kaip ne kartą džiaugiasi, – arba liūdi, – jis, vienišius iš prigimties, iš vaikystės, praleistos nuošaliame vienkiemyje, be draugų, iš savo drovaus uždarumo, atskiriančio nuo kitų, apimtų visuotinio džiaugsmo ar net sielvarto. Ne vieną praeivį, kaip ir jį patį, turėtų nudžiuginti, jog viskas čia, savoje žemėje, pažįstama, artima, nes įspaustos jo paties pėdos, į aplinkos daiktus įkvėptos mintys ir pajautos, iš jų įgyti potyriai ir žinios, ir visur, kur tik užkliūva akys, jaučiamas jo buvimas. Gal net ne laikinas, bet amžinas, kuris neišnyks, kai nebeliks nė jo paties? Bet jeigu tai ir ne tikra tiesa, kas galėtų neleisti bent akimirką patikėti iliuzija, regėjimu? Gal tie, buvusieji, kurių daugelį pažinojo, kurie jau išėjo, – prisimena naujas, nusidriekusias už pušyno, greit besiplečiančias kapines, ten guli ir Andrius, jaunėlis jo sūnus, – nepradingo, ir, jei ne jų kūnai, tai bent dvasios, ne tik gyvenančios kitų atmintyje, plaujojančios kažin kur, bet esančios visai čia pat, irgi džiaugiasi paliktojo pasaulio gražumu, darna, pilnatve? O jei ir negali su jais pasimatyti, pasidžiaugti, net, jei pyktasi, susitaikyti, tai gali pakuždėti tam mėlynam skliautui, tai gerajai pasaulio Dvasiai, pačiam Visagaliui, jei tik šis yra. Žinoma, yra!.. Nes kaipgi – be Jo? Ir kas gi – Jo vietoje?!.
Sieloje ilgokai skamba kilnios patetiškos mintys, su kuriomis jis, praėjusios gadynės žmogus, sutinka kiekvieną išaušusią, tarsi paties iškovotą dieną, nustelbiančios net liūdesį, kad jo paties gyvenimas toks trumpas, kad ateis toks metas, – nors pačiam sunku patikėti, bet jau senokai per aštuoniasdešimt! – kai teks viską palikti, ir nebematys nei žaliuojančio pušyno, nei savojo, rudenį nugelstančio klevo, nei rytmečio dangaus, – vis dėlto jis, tas gyvenimas, dingojasi ir gražus, ir net laimingas. Netgi ir ši rami, – nors ne kartą gąsdinanti silpstančia atmintim, bet, ačiū Dievui, nugramzdinanti į užmarštį ir visokias negeroves, – senatvė.
Tačiau, kai pajautos ima sklaidytis, kilnus graudumas, kaip ir visada, kai dvasia, išgyvenusi ką nors gražaus, didingo, nuo ko gniaužia galugerklį, nurimsta, virsta liūdesiu, nusivylimu, net kažkokiu salsvu šleikštuliu. Ir kai akys vis dar tebeklajoja mėlynose gelmėse, dingteli tartum kažin kada girdėtas, pažįstamas, priekaištaujantis, netgi pašaipus balsas. Akys, o su jomis ir mintys, sugrįžta iš aukštų erdvių į žemę, į savo namus, kuriuose išgyveno ne vieną dešimtmetį, į miegamąjį, kur sutikta daugybė tokių, – ir šviesių, ir rūškanų, – rytmečių, kur viskas, – ir gėlėti, bet jau išblukę tapetai, ir žemos, su nukarusiu šviestuvu lubos, ir kiti priprasti senstelėję daiktai, net virpanti ryto šviesa, teisingiau jos atšvaitai ant sienų, – tartum ne dabartis, bet kitų, buvusių, rytmečių prisiminimai. Iš pradžių jie kaip gyvi, pažįstami, tikėjimo gyvenimo pastovumu suteikiantys bendrakeleiviai, kurie ne kartą, ypač sugrįžus po ilgos kelionės, – kaip tik taip pasijunta dabar, – rodosi kaip slėpiningi, laiko sustingdyti sfinksai, prie kurių reikia vėl priprasti, sužinoti iš jų, kas pasikeitė, kai jo čia nebuvo, susipažinti iš naujo. Tuomet jam pasidingoja lyg būtų svečias. Sakytumei nei namai, nei juose esantys daiktai nebenori su juo kalbėtis. Tada kyla įtarimas, kad jie visada gali būti jam svetimi, gyventi nesuvokiamą savo gyvenimą, o jis visai ne galvoje jiems?
ILGAS gilus atokvėpis. Jis ne vienas?.. Šalia, ant pagalvės, atsuktas į jo pusę, veidas. Moters. Išvargęs, paženklintas senatviško gelsvumo, nors miegant ir išpūstas, be raukšlių ir raukšlelių. Tartum nepažįstamas. Miegančioji taip sąžiningai, visa visutėlė atsidavusi dievui Morfėjui, atsipalaidavusi, pravertom lūpom, tačiau per jos gymį nelyginant per vėjo sudrumstą vandenį retsykiais perbėga virpulys, sutrūkčioja skruostai, suraukšlėja kakta, krusteli, lyg norėdamos kažin ką ištarti, lūpos. Ką nors susapnavo? Persmelkė rūpestis? Bet ką ji sapnuotų? Galimas daiktas, jei nubustų, arba dieną, jei tik atsimintų, pasakytų, bet sapnų ji dažniausiai nebeprisimena. O dėl ko galėtų rūpintis? Ir jos miegas, ir pradingę sapnai, ir slapčiausios jų pajautos – jam uždaras pasaulis, į kurį negali įžengti, nebent žvelgti į jos veidą, stebeilyti, kada pasikeis, – galbūt jame spingtels ir šypsnys, ir pačiam sukels linksmą šypseną, o siela prisipildys neapsakomo švelnumo. Kažin kada yra skaitęs ar girdėjęs patarimą, jog vyras turi būtinai žiūrėti į miegančią savo žmoną. Gal žiūrint ji pajus ir jo rūpestį, ir meilę kaip jaunystėje, kai tas veidas buvo toks rausvas, skaistus lyg nekalto kūdikio, ir pusiaumiegiu jis nušvis iš laimės?
ačiau nei nušvitimo, nei šypsnio nesulaukia, maža to, miegančiosios veidas ūmai susiraukia, dėl ko pasidingoja svetimas. Tai kieno jis? Kaipgi jis ir jo savininkė čia atsirado? Ar tiesa, kad išgyveno su juo daugiau nei penkis dešimtmečius? O gal ne, gal jam tik dingojasi? Beje, jie nešventė nė auksinių savo vestuvių. Niekas apie jas neprisiminė, nepasveikino, tiktai rytą nubudęs palaukė, kol ji atsimerks, padėkojo už viską, pabučiavo. Apie ką byloja šis, tarsi pirmąsyk matomas, gelstelėjęs, seną popierių primenantis, todėl – toks nepažįstamas, veidas? Gal jis atspindi ne vien tik jos, bet svetimos, nepažįstamos jos giminės, tolimų protėvių dvasią, iki šiol slypėjusią po mylimo žmogaus kauke, o dabar, senatvėje, atsivėręs, tapęs toks, koks yra iš tiesų? Esantis kitame, svetimame, ne jo pasaulyje, į kurį jis nebuvo ir niekada nebus įsileistas?
Ir juo ilgiau šnairuoja į miegančiąją, juo labiau patiki, kad jo abejonės – ne tik ne keistos, bet tikros kaip pati tikrovė. Tarsi nebuvo ilgų, kartu nugyventų dešimtmečių, tik viena trumputė akimirka, po kurios nubudus viskas pasirodė ne taip, kaip jis galvojo, tikėjo, nes nespėjo šio žmogaus kaip reikiant pažinti. Tačiau negi jo svajonės, amžinas laukimas, jog turi būti kitas žmogus, su kuriuo susijungs, taps viena siela ir vienu kūnu, neišsipildė? To troško net ir vaikystėje, svajodamas apie kažin kokią švelnią nepaprastą būtybę, kuri buvo ne kas kita kaip lengvutė, panaši į saulės peršviečiamą pūką mergaitė! Ar tokie siekimai buvo tik neišsipildysiančios, tuščios, į kliedesius panašios svajonės? Ar dvi esybės tegali susijungti tik trumpą akimirką, kad atliktų gamtos skirtas priedermes, o paskui vėl būtų kas sau, tarsi išsilietų į atskirus indus, atsiskirtų neįveikiama siena? Ar jis tik dabar suvokė, kad ji – vis dar anapus tos sienos, kuri egzistavo tada, kai jie vienas kito nepažinojo, neįtarė nė esant? Ar ne todėl ir visų didžiausios laimės akimirkomis jį apimdavo toks nepaprastas liūdesys, tokia tuštumos, negalios jausena, kad staiga imdavo skaudžiai mausti širdį, ir viskas rodėsi paženk-linta laikinumo, netikrumo, beprasmybės ženklų? Ar andai vieną kartą jam nepasirodė, kad jaunas skaistus jos veidas jau pažymėtas būsimo, kad ir neįsivaizduojamai tolimo, išėjimo? Gal jau matė tokį kaip dabar, – išvargusį, gelstelėjusį, suvisai nepažįstamą, svetimą? Ar tada jau suvokė, kad jam tik atrodo, jog ji bus amžinai, kaip ir viskas? Kaip ir jis pats? Tačiau kada, šitai suvokęs pirmutinį sykį, ne teoriškai, bet kaip tikrovę, netgi – būtinybę, jis taip išsigando, jog susigniaužė širdis, išmušė šaltas prakaitas? Ir nuo kurio laiko tokios mintys jam ėmė įkyriai kartotis?
Prisimena, kad ne viena jos ar jų šeimos draugė jau ne tik pavyzdinga, gedinti, tvarkingai lankanti sutuoktinio kapą, sodinanti ir laistanti gėles našlė, bet ir tarsi priklausanti kažin kokiai našlių draugijai. Maža to, jos jau tartum stengiasi į savo kompaniją įtraukti ir Rūtą! Tai matant jam kyla siutas, jis net draudžia jai bendrauti su tomis, tarsi nebūties šešėlio apgaubtomis, moterimis. Neapkenčia jų. Tai ir bus paimtas pirmutinis, o ji – pasiliks? Dėl tos paprastos priežasties, kad dažniausiai taip būna. O jei ne jis, – ji bus pirmutinė, ir pasiliks jis!
Ne, tai neįmanoma.
Jis ne tik negali įsivaizduoti, kad Rūtos nėra, bet kad apskritai galėjo nebūti, o jos vietą užimtų kita. Jokios kitos jam negalėjo būti, o tai, kas atsitiko jaunystėje, jo galva, buvo ne tik apmaudi klaida, bet ir nusikaltimas prieš save patį, už kurį taip skaudžiai sumokėjo, tebemoka ir iki pat šiol. Ne, niekada nekilo tokios minties! Ar ne dėl to vėliau, kažin kada seniai, susikūrė tokį vaizdinį, galbūt mitą, jog kitame, tolimame šalies kampe, – tais laikais, kai jis augo, Lietuva atrodė labai didelė, nepažįstama, – turėjo užgimti mergaitė, skirta jam, bėgioti savo mažomis kojelėmis po molio aslą, paukščių apdergtą kiemą, po laukus ir pievas, o žiemą, aptūlota plačia motinos skara, apvilkta nudėvėtu burnosėliu, bristi per pusnis į bažnytkaimio mokyklą ir t. t. Ir tada, kai nebuvo jos matęs akyse, – gal vėliau galvojo viską atgaliniu laiku? – turėjo susikūręs beveik tikslų jos atvaizdą: mažutė, pilkais, saulės išbalintais plaukeliais, vėjų nugairintu veideliu, plačiomis patikliomis akimis kaimo mergaitė, vilkinti išaugtus vyresniųjų seserų, motinos drabužius. Ko gero, panašų į kokios kaimynų mergelės, pavyzdžiui, Jucio Elytės? Ne, jis nė už ką nenorėjo, kad ji būtų tokia kaip Elytė, veikiau – kaip mažoji Kazlauskiukų seserikė. Savo sesers neturėjo, tik jaunesnį brolį.
Ir po daugelio metų, kai, klajodamas su korespondento blok-notu, pasiekdavo kokį nors Lietuvos, ypač Rytų Aukštaitijos, kaimą, kai išvysdavo kokią mažą mergytę, jam pasidingodavo buvusi jo Rūtelė, kurios kažkodėl darydavosi labai gaila tartum pasakų našlaitės, kažin kieno, gal pamotės, gal beširdžių tėvų, o gal paties vargano gyvenimo, – išdraskytas Lietuvos kaimas skendėjo skurde, – negailestingai skriaudžiamos. Jam krusteldavo sąžinė: juk ir ta nepažįstama mergytė dar nežino savos lemties, gal ir ji gimė ir auga, bet nesuka sau galvos, kas tas vienintelis, jai skirtasis, bet gal irgi jos neišlaukęs.
Ir dar jos nepažindamas, bet tarsi nujausdamas artinantis būsimą susitikimą, kai ji, paklusdama Likimui ar paties Visagalio paskirtai daliai, vis dėlto atsiras, kūrė visokius nepaprastus, iš knygų pasiskolintus vaizdinius, pavyzdžiui, tikėjo, jog po ilgų savo klajonių, nesėkmių, sužlugusių vilčių, po patirtos sunkios ligos susiras ją, savo laukiančią Solveigą, – ak, kaip jam patiko toji sakmė, lydima Grygo muzikos, skambančios taip tyliai, tarsi bijant sudrumsti baltąją Šiaurės amžinybę, – skaisčią, tyros sielos, įgimta, neskubria dvasios ramybe dvelkiančią ir savo lemčiai paklūstančią mergaitę, kuri aukotųsi jam, savajam Perui Giuntui, nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Vaizduotėje skolindavosi visokių sakmių iš literatūros, iš istorijos, tačiau ši apie meilę paprastai tolimo sodžiaus mergaitei (kai susipažino, buvo studentė) atrodė labiausiai tinkama.
Iš atminties išplaukia kitas, idiliškas paveikslas, į kurį jis ne tik dabar, senatvėje, bet ir visą buvusį gyvenimą mėgdavo stebeilyti. Iš pirmo žvilgsnio tai banali dviejų su nedailiais, kokiais būdavo prisidengiama anais laikais, maudymukais jaunuolių, besiirstančių laiveliu Trakų ežere, kur vandenų, medžių fone raudonavo pilies (dar neatstatytos) griuvėsiai, nuotrauka, tik kažin, ar tai jie – tokie jauni, plonučiai, mažais vaikiškais veideliais. Vaikinas – ne jis, o ji – tartum išnirusi iš nebūties, – taip, mena, ir pasirodė, bet tarsi ne jam, jo kitam, neregėta mergaitė linksmu, besijuokiančiu veideliu, primerktomis – ar nuo saulės, ar nuo vandenų spindesio, ar nuo susižavėjimo juo, – akimis. Jis jaučia, kaip jai patinka vis labiau, rodosi vis gražesnis, nors, žino, ne gražuolis, toks kaip ir daugelis, nekrentantis į akį, veik nepastebimas vyrukas, bet svaigus jos akių spindesys pakeri ir jį, sukelia graudų švelnumą, net paglosto savimeilę, nors baugina nežinomybe, kurios, keista, visai nebijo ji, bet tik gundomai juokiasi, rodydama baltus dantukus, labai primenančius kitą linksmai besijuokiančią, gražią vaikystėje matytą moterį. Ar ne jo paties motiną? Linksmą, padūkusią, kai gerai nusiteikusi – erzinančią tėvą?
Juo toliau, juo labiau žiūrėjimas į miegančiąją jam sukelia vis kitokių, neįprastų minčių, pajautų. Kodėl šią akimirką nebegali taip kaip kitados žiūrėti į miegančią savo žmoną, ja gėrėtis? Kodėl, blėstant idiliškiems prisiminimų vaizdams, vis įkyriau braunasi kitokie, nejaukūs, bauginantys, iškyla net kraupūs praeities šešėliai, kurie ne tik aptemdo buvusius laikus, suniekina viską, kas gera, gražu, šventa, bet ir sudilgina sąžinę? Ir ne tik skatina atgailauti už tikras ar tariamas nuodėmes, bet ir prisiekti sau, jog ateityje, kurios, rodos, likę tiek nedaug, jis turėtų atsiteisti apglobdamas mylimą moterį dar didesniu švelnumu, rūpestingumu. Bet ar atsiteistų?
Ir jam vėl, nebe pirmutinį sykį, stačiai nesuvokiama, kaip galėjo atsitikti, jog tarsi iš nebūties atsiradusi mergaitė (kol tebėra maža – pilka, neišvaizdi, panaši į tokio pat amžiaus berniūkštį, tačiau palengva ne tik išgražėjusi, bet ir paženklinta amžinosios moteriškumo paslapties, traukiančios kiekvieno vyro akis) – tas vienintelis žmogus, be kurio jis daugiau nieko neturi? Kokiu būdu ji pasidarė ne tik dvasios, bet ir kūno dalimi, kaip, sakysime, ranka, koja, galva? Tapo slapčiausių jo minčių, niekam kitam neišpažįstamų pajautų, tamsiausių sąžinės šešėlių žinovė? Jaučiančia kiekvieną netyros jo dvasios virpesį, tačiau apsimetančia ar nenorinčia to parodyti? Ar jis tikrai nepasiliko sau ko nors, ko jai niekada nederėtų sužinoti, kad ramiai nugyventų gyvenimą? Ar ji pati, panirusi savo sapnų gelmėse, savos prigimties toliuose, kur tebegyvena jos nepažįstami protėviai, irgi nepasislepia nuo jo? Ne tik sapnuose, bet ir kasdienių minčių raizgalynėje? Kaip ir jis nekalba ir niekada neprabils, kas iš tiesų taip graužia?
O gal viskuo dėtas tas iš atminties iškritęs autorius, rašęs, jog vyras būtinai turi žvelgti į miegančią savo žmoną? Gal jis neteisus kaip ir ne vienas gydytojas, teikiantis tik bendriausius patarimus, kai tuo tarpu kiekvienas žmogus yra ne bendrybė, o išimtis?
Ak, ne kartą ketino, net mėgino atsiverti, bet neįstengdavo, tarsi įstrigdavo pusiaukelėje, ir žinojo, jog niekada nepavyks, ir ne todėl, kad ji būtų nedėmesinga, nejautri, galiausiai, neatleidžianti, – Rūta visada atidžiai išklausydavo, daug ką žinojo ir atmintinai, tačiau jautė, įtarė, kad pasako ne viską, – ir teisinosi prieš save patį, jog sielos neįmanoma kitam atverti taip, kad šis, nors ir artimiausias, jaustų tą patį. Tai iš dalies buvo tiesa: išreikšti savo pajautas, norus, keistas, nesuderinamus daiktus siejančias asociacijas nėra tokių žodžių, kurie perduotų viską adekvačiai, taip, kaip jauti pats, kad kitas suvoktų, o svarbiausia, manytų taip, kaip norėtum tu, tarsi regėtų tavo akimis.
Jei ir įstengtum pasakyti apie viską, net ir ne taip, kaip tau atrodo, bet kaip yra iš tiesų, reikėtų pasitelkti ne tik žodžius, bet visą supančią bežodę būtį: šviesą, tamsą, gamtos spalvas, garsus ir dar kažin ką, kas abstraktu, nesuvokiama pojūčiais. Tačiau, aišku, tai netiesa, jis tarsi norėjo pasislėpti už tariamo savo negalėjimo slaptuose dvasios užkaboriuose, o jei ir prabiltų, sugautų save besidangstantį gražiais, tarsi nuoširdžiais, teisingais žodžiais, vaizduojantį geresnį, besistengiantį išteisinti.
O, kiek daug visko, pradedant ūkanotos vaikystės laikų, baigiant suaugusio, senstančio egoistiško vyro paslaptimis, kurių jis niekada ir niekam neišpažins!.. Jis stačiai bijo tai daryti, nes išpažinęs ne tik kito žmogaus, bet ir savo paties akyse nebeatrodytų toks pat skaistuolis, kokiu jausdamasis galėtų ramiai gyventi, džiaugtis kiekviena išaušusia diena. Tad geriau neatverti, kas slypi tavyje, tegu tai alina ir sielą, ir kūną kaip slapta liga, nebent džiaugtis trumputėmis, kad ir apgaulingomis, užsimiršimo akimirkomis.
Argi galėtų užsiminti, ką patyrė iki jos, nes įsikalė amžiną tiesą, kad jokiai, juo labiau mylimai, moteriai negalima prasižioti apie kitą, kaip ir prisipažinti tai, jog ne kartą, kai į ją (ištekėjusi Rūta išgražėjo, stačiai pražydo vešliu moteriškumu) dviprasmišku, įžūliu, gašliu žvilgsniu pažvelgdavo koks nors vyras, – galėjo guldyti galvą, kad tai jai net patikdavo! kaip ir dažna, praeinančio laiko bėgsmą jaučianti moteris, ji net pakoketuodavo! – žvėriškai jos pavydėdavo, net jausdavosi atstumtas, pažemintas, apsėstas noro keršyti. Dingodavosi, jog ji tam tikromis aplinkybėmis galėtų priklausyti ir kitam, būti neištikima ne tik žvilgsniu, juk didžiausios suokalbininkės – tylinčios, bet mintis, jausmus, aistras išduodančios yra moters akys. Tačiau turėdavo tylėti, iškęsti!.. Niekada nepriekaištaudavo, nes, viena, bijodavo pasirodyti menkas, kvailas, nužengęs nuo savo išdidumo pakylos pavyduolis, gėdydavosi tokios silpnojo, įtaraus kerštautojo būsenos prieš save patį, antra, – tokiomis akimirkomis jam į pagalbą tarsi atskubėdavo ir sąžinė, kuri klausdavo (gal – pataikaudavo savimeilei?), kodėl tau galima žvilgčioti į kitas, pavydėti tiems, kam jos teisėtai priklauso, bet jai – ne? Ar ji skirta tik tau, ne kam nors kitam, ar jai, jei nebūtų sutikusi tavęs, ne vis viena, ar tu, ar kitas?..
Užkaisdavo kraujas ne tik tada, kai pastebėdavo ką nors, jo galva, netinkama, bet prisimindavo kokį seną, – tikrą ar pasivaidenusį, – atsitikimą, ir imdavo nebeapkęsti jos, trisdešimtmetės, gražumo, kuris dingojosi nebe jaunos, ką tik pražydusios jam, bet visam pasauliui išsiskleidusios gėlės žiedas, jos figūros, net kuklaus noro pasipuošti, naudotis kosmetika!.. Nors dėl tokių savo pajautų, kurias suvokė esant prasimanytomis, jautė neapsakomą gėdą, nors galėjo guldyti galvą dėl jos ištikimybės, – nepajėgdavo išguiti šių fobijų, iškęsdavo jas tylomis, o paskui, iškentęs, dėkodavo Aukštesniajai jėgai, kuri suteikdavo tvirtybės, ir jis neatsidurdavo gėdingame menko pavyduolio vaidmenyje.
O gal ims ir atvers sielą, išklos viską, kai tik ji nubus? Nors ir dabar, senatvėje, kad galutinai apsivalytų?
Ne, kaip ir daugybę kitų kartų, to nepadarys. Neapniauks jos patiklių laimingų akių. Nesugadins išaušusios dienos. Neišniekins savo širdžiai mielų atsiminimų, siejančių ją ne tik su juo, bet ir su jų užgyventais daiktais, tarp kurių esama senų, išmestinų, tačiau susijusių su abiejų jaunyste, svaigios meilės akimirkomis, net su vargais, todėl saugomų tarsi šventenybės. Kaip džiaugdavosi nusipirkę ką nors savo sukamai gūžtai, daiktai rodėsi kaip gyvi šeimos nariai, bylodami, kad į skurdų jų būstą atėjo lyg laukiami pirmutiniai svečiai, suteikiantys šeimininkams džiaugsmo, ateities vilčių. Kaip ir daugybę tokių pat rytmečių, kai sieloje verdavosi būsimos dienos šviesa, po šitiekos nugyventų metų, dešimtmečių – mena, kaip tada, Trakų ežere, pažvelgė pro jos išsidraikiusiais, džiūvančiais plaukais apkritusią galvą ir, tarsi bėgdamas nuo susižavėjusių, apsvaigusių iš meilės jos akių, nuslydo per vakarėjantį, panašų į blausiai spindinčią foliją vandenį, tartum jam parūpo, kas gi slypi po laivelio dugnu: ar gelmių tamsa, ar kažkokie bauginantys šešėliai, ar prieš šimtmečius nuskendę, dumblo įsiurbti žmonių griaučiai? – kaipgi jam šovė į galvą tokios keistos pajautos, tartum būtų atsivėrusi jo sielos tamsa? Ne, jis negalėtų išdrįsti to padaryti, – tiek prieš daugel metų, tiek šį rytą. Galbūt kada nors. Kokią nors kitą tam tinkamą akimirką.
VIS DĖLTO įstengia darsyk atsisukti į gelstelėjusį veidą, ilgokai stebeilyti į krutančias, tačiau nesiryžtančias iki galo prasiverti lūpas, – jam baisu, kad jos neprasivertų, kad jis neišgirstų ko nors netikėta, nes jomis prabiltų ne tik ji, bet ir nebesantys jos tėvai, protėviai, kurių neregėjo nė sapnuose, bet žino buvus, galinčius išnirti iš nebūties, apkaltinti jį nelyginant žaltį, pagrobusį Eglę, perdirbusį ją pagal save, iškloti visas jo paslaptis. Neatsimerkia. Ir ačiū Dievui, nesužinos, kokiomis svetimomis, net žiauriomis akimis ką tik dėbsojo į ją!..
Jo pajautos ima mainytis, bet į kitą pusę, – jau nebeklausia savęs, kas tokia ta moteris, kurią tarsi tik išvydo šalia, – širdį užplūsta ne vien švelnumas, meilė, bet ir suima nepaprasta, skaudi pagaila jai, atidavusiai jam viską, ką tik turėjo, o jis pats, – ir ne pirmutinį sykį! – dėbsojo į ją, patikėjusią jam ir savo sielos ramybę, ir save pačią, tarsi į svetimą, ir dar – apsėstas visokių bjaurių įtarinėjimų, kaltinimų, kad net jos miege už įsikūnijusio romumo, kaip ir už buities rūpesčių, galinti slypėti kokia apgaulė, net – klasta!.. O juk ji tiek daug jam papasakojo ir apie save pačią, ir apie savo praeitį, apie artimus ir tolimus gimines, net guodėsi dėl visokių moteriškų paslapčių, apie kurias nederėtų žinoti nė savam vyrui, todėl jis negali nežinoti, koks neturtingas įvykių, be jokių keistų istorijų, be susikurtų, skirtingai nei jo, sakmių jos gyvenimas, – viskas, kas tik gali vykti jos, miegančios, sieloje, taip pat ir sapnai – paprasti, aiškūs, sakytumei tos pačios pilkos kasdienybės atspindžiai. Paprasti ir darbai, ir mintys, iš kurių nuaustas visas jos gyvenimas, per kurį ji keliauja ramiai, tarsi neskubėdama, nebent retsykiais susidurdama su kokiu nors įvykiu, žmogumi, daiktu, tačiau nei žmonės, nei daiktai jos skaudžiau nepaliečia, neužgauna, lyg niekas jai nelinkėtų bloga, priešingai, paglostytų lyg mažą vaiką. Turbūt ir ji pati tuo tiki, nes niekam ir niekada nelinki bloga.
Tai ką galėtų papasakoti ne tik jis, bet ir koks nors psichoanalitikas, jei atvertų jos pasąmonę? Tikriausiai nieko nepeštų, nes jai niekada ir neatsitiko nieko ypatinga, tarsi niekada ji nepatyrė sunkių išgyvenimų, skausmo, kurių patiria kiekvienas žmogus, atsitrenkęs į kietus būties akmenis, į kelią pastojusias kliūtis, suklupęs, – gal atsitrenkus jai ir neskauda? – ko gero, ir pati galėtų pamokyti kitus, kaip saugiai judėti, nieko nekliudyti, kad nekliudytų ir tavęs, neturi jokių kompleksų. Ir jam gėda, jog ką tik į galvą įsileido tokias bjaurias abejones, kurios galėtų, jei duotų joms valios, išniekinti viską, – ne tik išaušusios dienos regėjimus, viltis, bet ir jo paties gyvenimą, kurį visą užpildžiusi nesavanaudiška, amžina moters, tapusios jo dalim, meilė ir auka, ir anos, tokios nepaprastos ir laimingos akimirkos, kai jos akyse mirgėjo ežero atspindžiai, andai vėrėsi nepažintos laimės nuojauta ir laukimu...
Ko jis galiausiai iš jos dar norėtų? Reikalautų? Gal atimtų ir tai, kas jai, kaip ir kiekvienam žmogui, įgimta, – sielos romumą, dvasios giedrą, kurios taip trūksta pačiam? Gal kaip tik dėl savojo egoizmo, seno sklerotiko priekabumo dingojasi jos nesančios paslaptys, tariamai tvyrančios po nesudrumsčiama, užtat taip erzinančia ramybe? Ar ne todėl, kaip ne kartą, ir širsta, net pavydi kažin ko, kad ji tomis akimirkomis, kai jis, apimtas abejonių, nerimo, baimės pasijunta vienas, užsikloja ramaus miego skraiste, iškeliauja į savo paprastų sapnų, kurių neprisimins, šalis, į kurias nepateks jis? Ar ji nepasislepia ne tik nuo grėslaus pasaulio, bet ir nuo jo, savojo tirono? Kas, jei ne jis, prasimano, jog dabar, kai nugyventas gyvenimas, jie vis dar netapę nei viena siela, nei vienu kūnu? Bet argi jam nežinoma, kad tai neįmanoma, – dvi pavienės, nors ir artimos, būtybės visada atskirtos aklinos sienos, kuri neįveikiama ne tik jiems, bet ir jokiems kitiems padarams? Ir kad už jos ne tik įmanoma pasislėpti su savo mintimis, abejonėmis, kaltėmis, bet lemta ir atskirai gyventi, ir numirti pačiam už save?
Šitaip, prisiėmęs tariamą kaltę, tarsi atlieka atgailą, kol palengva atsikrato kamuojančių minčių, abejonių, ir galiausiai, kaip mokė anas žinovas, net pažvelgia į savo miegančią žmoną taip, kaip privalėtų ir kiekvienas mylintis vyras, – tada jam dingteli, jog pūsti tokiu ramiu, saldžiu kaip mažo vaiko rytmečio miegu gali tik labai grynos sąžinės, niekuo neprasikaltę, geranoriškai tikintys pasauliu, iš jo bloga nelaukiantys žmonės, ir kaltai nusišypso. Ko gero, ji ir gali taip atsiduoti miegui, jog net skęstant laivui vis taip pat saldžiai, su romia, laiminga veido išraiška pūstų iki pat galo, – tokios jai brangios tos kelios paskutinės miego akimirkos, kad nenubudusi nugrimztų ir į gelmę.
Vis dėlto ima brautis kažin kokia, kilusi iš vakaro, bet pamiršta, o gal – nustumta į šalį? – tačiau neaiški ir nerami mintis, kuri jį išgąsdina ir dėl kurios užmiršta miegančiąją, ir svarsto, ar ne metas išsliuogti iš guolio, kažin ko stvertis?
SUSTABDO KEISTA pajauta, – tarsi matytų iš šalies arba iš aukštai save patį, tik sakytumei nepažįstamą, net – kitą. Smilkteli abejonė, – ar tasai senas, pražilęs, bet keistai jauno veido vyras iš tikrųjų – jis pats? Ar ne kažin kas kitas, tik su jo išvaizda, balsu, mintimis, jaučiantis taip pat kaip ir jis? Tačiau kas tas stebintysis jį, gulintįjį? Iš tiesų kuris jų tikrasis, jis, o kuris – kitas? Ar tasai, stebimasis, tikrai čia, šią akimirką, ar kažin kur kitur, kitame, seniai buvusiame, gal – būsimame laike? Jei ir yra, tai kada, kaip, kodėl čia atsidūrė? O gal jų, nei vieno, nei kito, nėra suvisai, tik tas, kažin kas, kuris ir stebi, suvokia taip, kaip ir jis, tariamai esantis?
Tos labai seniai, tarsi neatmenamais laikais, patirtos būsenos jis nebijo, nes žino, kad ji praeis, o jei ne, įveiks savo paties dvasios galia. Šitaip, susidvejinęs, jis, pavyzdžiui, užmigdamas, tačiau būdraujančios sąmonės kertele suvokia, jog ši būsena, įsikirtusi į pasąmonę iš vaikystės, o prieš daugel metų, kai ištiko didysis sukrėtimas, net į pojūčius, nėra mirtinai pavojinga nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Kitiems, net Rūtai, nematoma, o pats ištveria ją tylomis. Tiesa, kadaise, kai ji ištikdavo, apimdavo nerealumo, panašaus į mirtį, baimė, dairydavosi į nepažįstama tapusią aplinką, norėdavo šauktis pagalbos. Ir ne vienu atveju Rūta iškviesdavo greitąją, bet medikai nesurasdavo jam nieko bloga, tik suleisdavo raminamųjų. Vėliau jis ir pats suvokdavo, kad, nors ir daužosi širdis, nors tirta visas kūnas, joks pavojus negresia, ir viską gali iškęsti vienas, sugrįžti iš ano, ar stebinčiojo, ar stebimojo, bet kito, į save patį, vaduotis, gelbėtis taip, kaip daugelis tokios būsenos ištiktųjų, t. y. ieškoti stip-rybės savyje pačiame.
Prisimindavo, jog tai pasitaikydavo ir tolimoje vaikystėje, – ne kartą ištikus bėdai, o kartais ir be jos, tarsi atsiskirdavo nuo savęs paties, palikdavo save lygu tvyrantį svetimame kūne, o pats pereidavo į kitą, stebintįjį, ir, tapęs juo, abejingai dėbsodavo į viską, kas dedasi aplinkui, taip pat ir į save patį, paliktąjį, kartais jį apimdavo šiurpi baimė, bet kartais toji būsena atrodydavo naudinga. Pavyzdžiui, ne kartą, kęsdamas dvasios ar net kūno skausmą, šaltį ar karštį, jis įtikindavo save, jog tai ne jam, bet kitam, tegu šis sau kenčia, o jam, tikrajam, visai neskauda. Šios būsenos išnyko suaugus, bet sustiprėjo po tam tikro sukrėtimo ir gydymo, ir kartojosi net senatvėje. O jei jam tokiomis akimirkomis ir prireikdavo kito, esančio šalia žmogaus pagalbos, nieko šiam nesakydavo, bet stengdavosi kuo ilgiau jį sulaikyti, kad būtų ne vienas, ir kitas, nė pats nežinodamas, tarsi paimdavo už rankos, pervesdavo per siaurą, linguojantį, be turėklų lieptą, o jis sugrįždavo į ką tik paliktą kasdienybę, į aplinką, kuri, nors ir nykesnė už patirtąją slėpiningą, panašią į stebuklą būseną, vis dėlto buvo tikra, nes pažįstama, patikima, nekelianti panašios į nebūtį baimės. Tiesa, ne kartą nurydavo raminamąją tabletę.
Vis dėlto tokiomis akimirkomis ne sykį siaubingai išsigąsta. Ko? Kažin ko baisaus, lemtingo, galutinio. Staigaus – ar pikto žmogaus, ar nenuspėjamo Likimo – smūgio. Mirties. Tiesa, šios bijo jau nebe taip kaip kadaise. Ir net nebe taip kaip jaunystėje, kai pats buvo kupinas jėgų, o ši atrodydavo kaip koks kitų, mirštančiųjų, suvaidintas pokštas, neliečiantis jo. Nors paskui, kai ėmė išeiti artimieji, išsigąsdavo iš tiesų, tačiau ji vis dar aplenkdavo jį patį, nebent pasiųsdavo įspėjamus ženklus. Galiausiai jis ne tik apsvarstė filosofiškai, bet suvokė ir protu, ir pajautomis, jog, nugyvenus gyvenimą, turi ateiti ir jo, kaip ir visko, pabaiga, o ji pati net gali tapti prijaukinta.
Ar galima bijoti dar ko nors, baisesnio už ją? Jei taip, tai – ko? Prarasti paskutinįjį suvokimo, būdraujančios sąmonės likutį, kai pats niekuo nebesistebėsi, nebebijosi, bet viskas, kas dedasi, atrodys taip, kaip turi būti? Kai visos pastangos priešintis, kovoti, sugrįžti į save pasirodys per silpnos, nebereikalingos, o pasidavimo pojūtis pasidingos saldus, panašus į skrydį, patiriamą krentant nuo aukšto kalno? Kokia riba tarp susidvejinimo, tarp vienos ir kitos būsenos, tarp to, ką žmogaus protas ir valia dar gali suvaldyti, ir tarp to, kur šie darosi tik nereikalingi kliuviniai? Kai į priprastą tikrovę nebesugrįžtama? Ačiū Dievui, jis niekada neperžengė tos ribos, už kurios išėjus nebegrįžtama, bet visada sustodavo tarsi sulaikytas kažin kokios nematomos rankos, ir vien tik suvokimas, jog ši riba tarp dviejų būsenų, tikrumo ir netikrumo, patiriamų kone kiekvieno žmogaus, tarp realybės jos nebesuvokimo, t. y. beprotybės, kuri tvyro ir jame, kėlė didesnį nei mirties siaubą.
Kartais, kaip ir šį rytą, jam, tarsi kitam, stebeilyti į gulintįjį ir žvelgiantįjį, visai nėra baisu, bet įdomu. Ar iš tiesų tiedu, esantieji viename, bet svetimi, kiti, net kaip reikiant nepažįstami, gali būti? Jei taip, tai kaip čia atsidūrė? Ar viskas, kas jį supa, yra iš tiesų, ar tik jam atrodo? Ar jis pats, stebintysis, atsiskyręs nuo savęs paties, t. y. nuo to, kuris, kad ir kitas, nors ir nepažįstamas, bet kažin kur matytas, net ir priklausantis nuo jo, yra surišti gyvais, juntamais, netgi skausmingais saitais? Kokie jie panašūs, ir jo antrininkas, dvynys, pravėręs lūpas prabiltų tuo pačiu balsu! Bet galbūt atvirkščiai, – tysantysis guolyje, stebimasis ir yra kitas, o šis, stebintysis, jis pats?
Bet galiausiai ir aplinkinis pasaulis, kaip ir jis pats, jame esantis, palengva ima darytis realūs. Ir jam dingteli, jog būtų įdomu ir naudinga tam tikrą laiką stebėti tą būseną lyg kažin kokioje knygoje aprašytą vyksmą. O galėtų!.. Ar ne taip kalbama apie garsųjį fiziologą Pavlovą, kuris mirdamas skaičiavo savo pulsą? Ar ir jam pačiam nereikėtų aprašyti tokios savo būsenos, moksliškai vadinamos disociacija?
Tiktai kai jo sąmonė išblaivėja suvisai, dingteli, kokią siaubingą būseną peršoko, ir nukrečia pavėluotas šiurpas. Nelyginant gūdų pusiaunaktį, nubudus iš košmariško, arba, atvirkščiai, iš gražaus, kai pramerkęs akis neberandi nieko, ką regėjai, sapno. Pirmiausia – ir negali sakyti, kad be pastangų, – sugrįžta į priprastą jų būstą, akys kabinasi už daiktų: už išblukusiais apmušalais išklijuotų sienų, – ak, kaip reikėtų remonto, – už Vilniaus senamiestį vaizduojančio paveikslo, šviestuvo, nuo kurio driekiasi ilgas apdulkėjęs voratinklis, už spintos su antresolėm, viskas, ačiū Dievui, taip kaip visada, kaip ir daugelį dešimtmečių, kai daiktai jam atrodydavo tartum gyvi padarai, su kuriais nubudęs ar sugrįžęs iš kelionės pasisveikindavo, o jie, tarsi apsidžiaugę, pasakodavo naujienas, o gal jam, šeimininkui, valdovui, pataikaudavo.
Nors jais ne visai, kaip dažnas viršininkas valdiniais, tiki, nes šie, užsidarę savyje, nenuspėjami, gal ir meluojantys, be to, žino, kad ir jam pačiam visada trūksta atidumo, – būdavo žioplas ne tik skaitydamas savo rašinių korektūras, bet ir pinigus, pavyzdžiui, krautuvėje negavęs visos grąžos, širsdavo ne ant kasininkės, bet ant savęs, užsižiūrėjusio į nekaltas jos akutes ir šitaip apmauto!..
O gal šitų paslaptis saugančių daiktų prisibijo, juk jie tą patį pasakys ir kitiems, kai jo nebebus, tik jis, kvailys, tiki, kad viskas, kas sakoma ar daroma, skirta jam, kad jiems, daiktams, kaip ir viskam, jis – vienintelis. Tuo tarpu jie iš tiesų išdavikai, prostitutės, galintys bet kam tarnauti!.. Todėl ne kartą pajusdavo jiems pagiežą, o tiems, kuriems, – jei tik bus reikalingi, jie tarnaus – pavydą, neapykantą.
Tačiau užgniaužia kylančias naujas pajautas ir mintyse sako:
– Tegu… Tebūnie taip, kaip yra. Kaip turi būti!..
Dingteli, jog reikėtų atsisukti į savo sergstimąją. Bet ne tam, jog kaip mylintis vyras pasigėrėtų savo miegančia žmona, o kad įsitikintų, ar neišbudino, ir, neatitraukdamas akių nuo laimingo nežinojimo apimto jos veido, tylutėliai pasišalintų.
NORS JAU ilgokas laikas, kaip jis, kadaise žinomas, net išgarsėjęs rašytojas, – tiesa, kai pasiteirauja kas nors apie jo profesiją, kukliai besivadinantis literatu, – Vytautas Norvaišas nieko neberašo, tačiau šis kambarys su langu į miestą tebelaikomas darbo kabinetu. Mėgsta čia užsukti, praleisti nemažai laiko, pavartyti kokią knygą, ypač patinka spalvoti, parsivežti iš kelionių leidiniai: albumai, turistų vadovai, reklaminiai lankstinukai, žemėlapiai, paties darytos nuotraukos. Pastarąjį dešimtmetį jiedu su Rūta, kaip ir viso kultūringojo pasaulio pensininkai, senjorai, nemažai keliavo, štai nuotraukose jie Venecijoje, Švento Morkaus aikštėje, ką tik nupylė šiltas lietus, nuslūgo potvynis, saulėje sušvyti baltutėliai Dožų rūmai, vandenyse raudonuoja Santa Maria del Giorgio vienuolynas, štai ant užgesusio, prijaukinto, bet siera dvelkiančio Vezuvijaus, – kadaise, mindydamas karštą išsiveržusią lavą, dengdamasis skydu nuo akmenų, lipo pats Gėtė, – štai prie Paryžiaus Dievo Motinos kated-ros, prie Londono Tauerio pilies, kur pievelėje goglinėja dideli tingūs juodvarniai pakirptais sparnais. Daugybė besišypsančių, prie senosios Europos simbolių įsiamžinusių turistų, apšviesti laimingą jų gyvenimo rudenį lepinančios saulės. Šiuolaikiniam jaunimui tai jokia naujiena, bet jiems, išsilaisvinusiems šalies piliečiams, atklydusiems tarsi iš slogios vakarykštės dienos, tik dabar atsivėrė platus, iki šiol arčiau nepažintas pasaulis, ir daugel, ką mato jų akys, jiems atrodo lyg pasaka.
Užsidaro savame kampe veikiau iš įpročio, atgaivina buvusias mintis, pajautas, apžiūri daiktus, kurie, nebepaliečiami, tarsi tolsta nuo jo, tačiau jis suvokia, jog tik čia, tarp šių sienų, tarp senų, nutrintų, ištikimai tarnavusių baldų, jo patikima tvirtovė, kurioje gali jaustis saugus, nebūgštauti dėl ateities, galinčios atnešti visokių netikėtumų, grėsmių, nelaimių. Ypač miela čia slėptis nuo paties laiko, kuris, rodos, nebeteka už sandariai uždarytų durų ir langų, tarsi į gilų požemį prisiminimais nusileisti į buvusį gyvenimą, įkvėpti seniai išsisklaidžiusio jo dvelksmo, – kiek iškyla gražių vaizdų, patirtų mielų akimirkų, kiek pasirodo artimų žmonių, draugų, bičiulių veidų, sukamba ištartų žodžių, gražiausių jausmų! O būta ir sėkmės, nuo kurios atgyja ir prarastas džiaugsmas, net užkaista kraujas. Tiesa, daugiau būta nesėkmių, apmaudžių savo klaidų, iš kitų patirto blogio, niekšybių, veidmainystės, kai nebeatmeni, ar tyčinių, ar ne, – dėl vietos po saule kovojantys žmonės nemano darantys kitam bloga, ne vienas jų iškasa duobę ir netyčiomis, tačiau, laimė, viskas jau tolima, nesugrąžinama praeitis, pasilikusi ten, iš kur jis, laimingai išvingiavęs tarp uolų, peršokęs per grėsmingas prarajas, paspruko ir užsidarė čia, slėptuvėje, tarp savo minčių, jausmų, prisiminimų. Čia niekas jo nesuras!..
Ypač miela pasėdėti ilgais juodais rudens arba žiemos vakarais, kai iš lauko, kur tarsi pasiliko kupinas pavojų gyvenimas, prie lango spaudžiasi aklina šiaurės pusrutulio tamsa, o kiūtant lempos šviesos rate rodosi, jog daugiau nieko, kaip tik šios, apgaubtos ir saugumo, ir lauktos palaimos akimirkos, nebereikia. Ir kai dingteli: jog tai ir ne amžina, – taip, kaip yra dabar, kada nors nebebus! – nekyla jokios baimės, nebent nusmelkia gailus liūdesys.
Vis dar pasitaiko tokių akimirkų, kai užsiplieskia pažįstamas noras sėsti kaip kadaise prie rašomojo stalo, prie kurio, rodos, nuverstų kalnus, o sąžinė negailestingai primena, kad gyventi galbūt liko nebe kažin kiek, todėl laikas toks brangus. Šitokiu kaip dabar metu ir sėdėdavo prie popierių, ir šis įprotis tebegyvas. Sėsti? Kas, kad ryžtas išblėsęs, o jėgos ne tos, jei ir nebeužplūstų anas įkarštis, kai, rodos, viskas yra įmanoma, gal jam pagelbėtų priprasti, jo paties minčių prisotinti daiktai – stalas, kėdė, kalendoriaus lentelė su atverstu lapu, – ir sugrąžintų buvusius įgūdžius, svarbiausia, tikėjimą, jog jis dar kažin ką gali, ir pats pasijustų kaip į vandenį paleista žuvis?
Ak, sako sau, gal dar galėtum ką nors nuveikti, svarbiausia, ištaisyti, papildyti tiesos ir meno grynuoliais, atgaivinti jau mirusią savo kūrybą, net ištiesinti vingiuotą, kupiną klaidinančių vylių ir apmaudžių nesėkmių gyvenimo kelią? Juk tebegyvi ilgamečiai tavo profesiniai literato įgūdžiai, kai atsisėsdavai čia net tuščia galva, užgesusia viltimi, tačiau tarsi iš niekur imdavo rastis ir minčių, ir žodžių, ir dirbdavai nelyginant užvesta mašina? Gal aptiktų parakinėje ir parako? Ar nenurimtų ir sąžinė, kuri taip tankiai dilgina, kad tuščiai leidi laiką?..
Tačiau kiek kartų jis, neatsispirdamas pagundai, bandė, nieko neišėjo.
Todėl jo įkarštis it užbrėžtas degtukas sudega ir užgęsta, nusvilindamas ne pirštus – širdį. Dingteli, kaip būtų sunku ne tik suregzti romano ar novelės siužetą, bet ir ištraukti iš sustingusios dvasios gelmių pajautas, prišaukti žodžius, nepakartoti kažin kada parašytų vaizdų ir minčių, nes savosios versmės – išsekusios, o iš naujųjų nebepasisemsi, nes jos tau nepasiekiamos: pasenę rašytojai, kaip ir visi žmonės, nejunta, kaip ima dėstyti tuos pačius, savo (ir net kitų!) išreikštus dalykus, o sugalvoti ką nors nauja, kas dvelktų tikrąja kitokio laiko dvasia ir nebūtų lėkšta, nebėra jėgų. Patirties, prisiminimų ištekliai išeikvoti, be to, žodis, sakinys nelyginant ataušusi geležis nepaklūsta nusilpusioms rankoms. Ir nenoromis ateina mintis, jog ne tik ten, svečiose šalyse, kur trumpai pabuvojo, bet ir čia, savo tvirtovėje, kur praleido tiek daug brangaus gyvenimo, tebuvo tarsi skubantis praeivis, iš tiesų lyg ir negyvenęs, todėl neturintis nieko prisiminti.
Tarsi šie, tokie priprasti, daiktai nebekeltų tikėjimo savimi, nebeteiktų, kaip ir miegamajame, kadaise patirto džiaugsmo. Sakytumei laikas, kurį kažin kada jiems padovanojo, teisingiau – patikėjo, o šie jam atsilygino ištikima tarnyba, jau seniai išsivadėjęs, o pats jau taip toli nuo jų nelyginant per šviesmečius. Net suabejoja, ar anas žmogus, kuris kasdien, net nejausdamas noro, tik amžiną nuovargį ar keistą šleikštulį dėl savo paties darbo, prisiversdavo sėsti prie stalo, buvo jis pats?
O, kaip šitokį rytmetį, kai tik įsitraukdavo į darbą, užplūsdavo karštas tikėjimas savimi, kaip skatindavo viltys, kad jo rašymas, kaip ir jis pats, reikalingas ne tik sau, bet ir dar kažin kam, galbūt – kitiems žmonėms, o gal kažkokiai aukštesnei esybei, Pasaulio sąžinei, kuriai jis privalo atlikti savo šventą pareigą!.. Nuslūgdavo kasdieniai rūpesčiai, išdulkėdavo neramios mintys ir abejonės, retai atsitraukianti graužatis. Kai atvangos akimirkomis pavargusios akys nukrypdavo į langą, tai skrajodavo aukštoje padangių erdvėje, tai nusileisdavo į plačiai nusidriekusį miestą (gyvena viršutiniame aukšte), kurio simboliai – raudonas pilies bokštas, bažnyčių, varpinių bonios, kryžiai, nenusakoma, pastelinė, rusvai geltona, tarsi saulėtekio ar saulėlydžio apšviesto Vilniaus spalva, – buvo pažįstami iš vaikystėje matytų paveikslėlių, vaizduojančių svetimųjų užgrobtą amžinąjį miestą, ir jam dingteldavo, jog išsipildė švenčiausi troškimai: ne tik gyvena šiame Svajonių mieste, bet jame ir patyrė sėkmę, kai tarnauja savo tautai, žmonijai, netgi visų didžiausiai, nepasiekiamai, nuo laikų pradžios niekinamai Teisybei.
Ir jis patikėdavo, jog atėjo lauktasis Išsipildymas tarsi atlygis už jo patirtą skurdą, dvasios klajones, nusivylimus, nesėkmes. Kartais buvęs laikas atrodydavo tarsi varganas, sunešiotas prastai pasiūtas drabužis, tuo tarpu ši akimirka, kai tiek daug pasiekė, be abejonės, pasieks ir dar daugiau, regisi kaip karališkas rūbas, kurį apsivilko sėsdamas į sostą ir viešpatausiantis ilgus metus, dešimtmečius, kurių laukimas buvo visas jo gyvenimas. Darydavosi iškilmingai graudu.
Ilgainiui ėmė pastebėti, kad norisi vis dažniau pakartoti, užtęsti tas atvangos, džiaugsmo minutes ir nieko nebedirbti. O tolumose švytinčios vizijos rodėsi vis gražesnės, nuostabesnės, ir prieš jas jo darbas pradėdavo menkti, blankti, darytis nebereikalingas. Jis tada neįtarė, jog šitaip ir artėja tas metas, kai, prabėgus tikrajam, aistrų kaitinamam gyvenimui, atsidurs nuostabiame prisiminimų pasaulyje ir gyvens jame iki pat pabaigos. Ir, nors jam kažin kas tą pranašavo, o gal kur nors apie tai skaitė, kadaise tie žodžiai atrodė tarsi skirti ne jam. Kai ir tikro, sunkaus darbo, ir paties gyvenimo darėsi vis mažiau, prisiminimų, atvirkščiai, daugėjo. Kartais atsigosdavo ir klausdavo save: ar prisiminimai – ne tikrojo gyvenimo pakaitalas? Ne apgaulė? Kam, pavyzdžiui, reikės šių nuotraukų, kai jau nebebus mūsų pačių? Kas gėrėsis tais paveikslėliais rudens ar žiemos vakarais, kieno širdį glostys šiltos praeities vilnelės? Kartais jis net suabejoja, – ar tai, kas įamžinta elektronikos, buvo iš tiesų? Ar tiedu keliautojai – jie su Rūta? O jei ir jie, tai irgi – tarsi pasilikę toli, už laiko ribų. Kiti. Nebesantys.
Sena, per pažintis anais laikais įgyta rašomoji mašinėlė lietuvišku šriftu, ištikimai tarnavusi kelis dešimtmečius, jau nukišta į kampą, ant stalo – kompiuteris, spausdintuvas, vaizdo kamera ir garso kolonėlės, – jis stengėsi žengti į koją su laiku, vaikiškai džiaugėsi šia technikos naujove, naiviai tikėdamas, kad ji gali padaryti tai, ko neįveikia žmogaus protas, vaizduotė, tačiau netruko nusivilti, – kompiuteris neketino dirbti už jį, iš jo gaudavo tiek, kiek įdėdavo. O suvisai užmetus darbą tapo nebent lengvai pasiekiamos informacijos šaltiniu, ryšio, jungiančio su visu, dabar tokiu ankštu, pasauliu, priemone, nors vis dar tebeatrodė nelyginant namų altorėlis, už kurio verdavosi paslaptingas virtualus dangus, slypintis anapus ekrano. Bet ir tokie žaidimai su naujove greit ėmė nusibosti kaip sena nuvalkiota daina. Viltis, jog tarsi šventajai dvasiai nusileidus aplankys didžiųjų gyvenimo mįslių atpažinimo, savęs išreiškimo džiaugsmas, net atgis blėstančios sėkmės akimirkos, tikėjimas, jog esi toks svarbus, vienintelis, netgi didis žmogus ne tik sau, bet ir pasauliui, pasirodė tuščia, apgaulinga. Tapai tik vienas iš tūkstančių, milijonų apmokamos informacijos gavėjų, didžiojo, kažin kam tarnaujančio, teikiančio pelną, žaidimo dalyvių.
Riogso stirtos ir senų, ir naujų knygų, kurių jis taip ir neperskaitė, ir nežinia, ar beperskaitys. Sugrūstų sekcijos lentynose, saugomų šalto stiklo spindesio, nors ne kartą smilkteli, – išsitraukti, pavartyti. Tačiau jos, kauptos per visą gyvenimą, kada, kaip rašė tautos klasikas, vaidenos milžino darbai, nebedomina. Kadaise pildė likusias pažinimo spragas tikėdamas, kad išmintį, kurią kaupia savyje, atiduos ir kitiems. Dabar pažinimo toliai atrodo dar labiau neaprėpiami, o pavėluotai įgyta išmintis – niekam nebereikalinga. Savo paties knygų stačiai bijo imti į rankas, tarsi akis badytų viskas: ir turinys, – beje, ir tada rašydamas jautė ir žinojo, kad rašo Ezopo kalba, aplenkdamas tiesą, bet juk tikėjo, jog reikia, kartais nutildant net sąžinės balsą, rašyti ir gyventi, o skaitytojams irgi buvo įteigta, kad jo knygos atspindinčios laiko dvasią, – ir stiliaus netobulumai, net ir žiopliškos korektūros klaidos, nebetraukia nė toks priprastas, kaip ir viskas laikais, neapsakomai saldų dvelksmą skleidžiantis popierius.
