L.Buividavičiūtė „Helsinkio sindromas“
Poetė Lina Buividavičiūtė, šiais metais išleidusi eilėraščių rinkinį „Helsinkio sindromas“, yra viešai sakiusi, kad rašymas jai yra minčių srautas, kurio sąmoningai pernelyg nesistengia reguliuoti, apriboti ar represuoti. Dažnas autorius, parašęs pirmąją knygą, įsitikina tuo, kad žmogaus mąstymas ir net jausmai turi struktūras. Ne vienas „sąmonės srauto“ techniką naudojęs rašytojas pripažįsta bandęs parašyti knygą be struktūros, tvarkos, todėl ir be galios požymių – nepavyko. Kad ir kiek prozininkas, o ypač poetas, bando pabėgti nuo to, ką klasikinė psichoanalizė vadina „superego“, – autoritetiniu psichikos sluoksniu – beveik nė vienam nepavyko.
Pasirinkimas paprastas – arba yra knyga su galios ir struktūros požymiais, arba nėra knygos, todėl nėra ir autoriteto, kuris diktuotų poezijos eilutę ar romano sakinį. Aiškiausias šios dilemos įrodymas – poeto ir filmininko Jono Meko trumpas filmas „Requiem rašomajai mašinėlei“, kuriame autorius parodo, kad romanas be galios įtakos neįmanomas. Lietuvių ir kai kurių kitų tautų tradicijoje ypač pabrėžiama, kad poetui eilutę diktuoja pasąmonė, Dievas ar įkvėpimas. L.Buividavičiūtės „Helsinkio sindromas“ yra būtent tokio rašymo pavyzdys – eilutes diktuoja kultūrinė, psichologinė „viršsąmonė“.
Eilėraščių kalbančioji išbando save ribinėmis situacijomis, archetipiniais vaizdiniais ir asmeninio gyvenimo posūkiais.
Aptariamos poezijos knygos tikslu būtų galima įvardyti siekį apsibrėžti savo matymo, mąstymo ir buvimo ribas. Beveik visas „Helsinkio sindromo“ lyrinio subjekto kalbėjimas sukasi apie jį patį. Eilėraščių kalbančioji išbando save ribinėmis situacijomis, archetipiniais vaizdiniais ir asmeninio gyvenimo posūkiais.
Taigi knyga autobiografinė, sunku brėžti ribą, kur baigiasi autorės išpažintis ir kur prasideda alter ego. Lyrinis subjektas yra gana egocentriškas, į pasaulį ir išorinę tikrovę žvelgiama ne Kito, bet savo akimis. Svarbu tik tai, kaip subjektas regi pasaulį ir net nelabai akcentuojama tai, kokį pasaulis ir kiti žmonės mato subjektą. Tokios žiūros priežastis – vėlgi dažna autorių pirmųjų knygų ypatybė, kurią būtų galima apibrėžti kaip saviraišką. Tik pareiškęs pasauliui apie save autorius gali pradėti matyti Kitą lyg vaikas savo atspindį veidrodyje.
„Helsinkio sindrome“ dar dominuoja subjekto noras ne matyti savo atspindį Kitame, o būtinybė paliesti save. Tai sukelia daugelio eilėraščių įtampą – balansavimą tarp savimeilės ir neapykantos sau. Tik parašęs antrąją, trečiąją ir kitas knygas, autorius gali pradėti domėtis Kitu ir išorine tikrove, jos, o ne savo psichikos, sankloda ir sandara. Paradoksalu ir netikėta yra tai, kad turbūt dėsninga, jog autorius, gyvenime būdamas jau gana subrendęs žmogus, literatūroje vis tiek turi pakartoti ir nueiti tą kelią, kurį jau įveikė realybėje. „Helsinkio sindromas“, šiuo požiūriu, kalba apie tokias būsenas, konfliktus ir pasirinkimus, kurie būdingi žmogui išgyvenant pamatinius vaikystės konfliktus ir dramas. Taip literatūra tampa ne primityviu, o niuansuotu ir giliu žmogiškumo liudijimu, išvengiančiu terapijos ar mokslinės terminijos, kuri dažną žmogų kausto ir baugina.
„Helsinkio sindromas“ yra toks eilėraščių rinkinys, kurį šiandienėje lietuvių literatūros tradicijoje būtų galima priskirti „išpažintiniam“ žanrui. Klaidinga būtų manyti, kad ta išpažintis liudija sentimentalumą ar saldų kalbėjimą. Eilėraščių subjektas nestokoja dinamizmo ir aštrių savo pasaulio ir išorinės realybės kampų, kuriuos išreiškiant metafora ar metonimija, priartėjama ir prie žmogiškojo tragizmo. Pasaulis žmogui iš esmės yra nedraugiškas, ir tik „Helsinkio sindromas“, kurį patiria nusikaltėlio auka, padeda išlikti ir kažkaip įtikinti save gyventi. Pasaulis šiame kontekste būtų vadinamas „nusikaltėliu“, o žmogus – auka.
L.Buividavičiūtės eilėraščių rinkinys skirtas tokiems žmonėms, kuriems ši realybė yra sunkiai pakeliama ir kelia daug abejonių dėl prasmės. Poezijos subjektas visgi patiki, kad išgyventi ir patirti reikia, todėl gali būti ir malonu.
O.Jautakė „Sekmadienį lengva nešti“
Ne Vilniuje gyvenančios poetės Onos Jautakės knyga „Sekmadienį lengva nešti“ yra ketvirtoji, todėl ir ne tik dėl šios priežasties yra visai kitokia, beveik priešinga L.Buividavičiūtės eilėraščių rinkiniui. Rumunų mąstytojas Mircea Eliade knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas“ yra teoretizavęs dvejopą žmogaus buvimo pasaulyje laiką – „sacrum“ ir „profanum“. Pirmasis laikas visada reiškia tai, kas priešinga kasdienybei ir jos atributams, tai – šventės laikas. O štai „profanum“ yra dominuojantis žmogaus gyvenime, nes mūsų rutiną diktuoja kasdieniai poreikiai, interesai ir įpročiai. Britų sociologai teigia, kad kasdieniai mūsų gyvenimo reiškiniai yra artimi ritualams, tačiau neturi tos gelmės ir prasmės, kurią paprastai savyje talpina religinio prado ritualai. Taigi kasdien elgiamės pagal įpročius ir išmoktas elgesio schemas. Tuo tarpu šventės metu vyksta tai, kas sakralu – aukojimas.
Kiekvienas autorės eilėraštis yra ritualinis, nes kalba ne apie šiandieną ir tai, kas svarbu dabar, o tai, kas nukelia į protėvių gyvenimą, kuriame ypač svarbi yra gamtos pajauta.
O.Jautakės knyga „Sekmadienį lengva nešti“ yra artima ritualo prasmei. Kalba čia virsta aukojimu, visa supanti realybė ir atsiminimai paaukojami kalbai. Pastaroji suprantama kaip tai, kas žmogų artina prie dievybės, kurios duotybė kalba ir yra. Kiekvienas autorės eilėraštis yra ritualinis, nes kalba ne apie šiandieną ir tai, kas svarbu dabar, o tai, kas nukelia į protėvių gyvenimą, kuriame ypač svarbi yra gamtos pajauta. Mokyklinių vadovėlių esame įpratinti manyti, kad kai kurių autorių tekstams ypač būdingas gamtos ir žmogaus ryšio akcentavimas, tačiau labai retai, ypač dabar, kai dauguma gyvename miestuose, keliame klausimą, kokia to gamtiškojo ryšio esmė ir prasmė. O. Jautakės eilėraščių subjektui gamta yra ta tikrovė, dėl kurios verta pamiršti save ir savo ribotumą, tai – galimybė pajusti pasaulio vienovę ir neprieštaringumą.
Reikšmė visada apibūdina ir įveikia priešpriešas, o gamtą patirdamas žmogus priartėja prie pirmosios ir pamatinės priešpriešos – gyvybės ir mirties – suvokimo. Su gamta būnantis žmogus ant šios gyvybinės ir mirties rato ir ciklo kaitos gali kurti tolimesnį gyvenimą, kuris jau nebūtinai gamtiškas. Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Bulvės metafizika“ tvirtina, kad žmogus kiekvieną akimirką renkasi tarp gyvybės ir mirties. O. Jautakės eilėraščių rinkinio „Sekmadienį lengva nešti“ subjektas pasirenka gyventi tol, kol bus prisimenamas tų, kurie liks pasaulyje, ir pačios gamtos. Subjekto pasaulėžiūra ir tikėjimas iš esmės yra panteistinis. Tai reiškia, kad gamta yra mūsų tikrovės dieviškumo pėdsakas, kuriuo galime pasekti arba pamesti šį kelią.
Poetės knyga yra atsimenanti: prisimenama motina, gimtosios vietos, vaikystė, kuri dabar jau atrodo visai nevaikiška. Gyvendami globaliame ir postmoderniame pasaulyje, iš esmės jau esame praradę tokią realybę – miesto grindinys jau byloja žmogaus susidievinimą, o kaime gimusiam ir užaugusiam žmogui akivaizdu, kad visada yra kažkas daugiau nei jis pats. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis lietuvių poetų ir prozininkų rašė apie kaimo nykimą ir praradimą. O. Jautakės knyga originali tuo, kad joje ne apgailima tai, kas prarasta, o kalba siekiama užfiksuoti tai, kas dar gyva atmintyje. Šis veiksmas užtikrina tos praeities tikrovės nemirtingumą. Eilėraščių subjektui nereikia jokių pastangų ar konfliktinių išgyvenimų tam, kad šis anuometinis pasaulis įveiktų prarastį. Subjektas save traktuoja kaip tokį, per kurį kalba atmintis, siekianti ne vien asmeninę, bet ir universalią praeitį.
Eilėraščių rinkinyje beveik nėra tokių kūrinių, kuriuose būtų kalbama pirmuoju asmeniu – egocentriškumas įveiktas. O.Jautakės knyga „Sekmadienį lengva nešti“ artėja prie tokios kūrybos, kurią fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius yra pavadinęs „aiška“. Šis žodis reiškia maksimalų atsitolinimą nuo savo praktinių, estetinių ir pažintinių interesų, tai – beveik subjekto išnykimas, kuriam būdinga tai, kad kalbančiojo tarsi nelieka. Be to, „aiška“ reiškia išmintį, gyvenimą pagal tai, kas mąstoma, o ne mąstymą pagal tai, kaip gyvenama. Tai – sunkesnis ir daug daugiau patirties reikalaujantis kelias, kurį pasirinkę autoriai jau ne kalba, bet byloja. Pagal jų bylą jau galime spręsti ne apie žmogaus patirties, jausmų, mąstymo, psichikos struktūras, o apie pasaulio tvarką, kuri visada veriasi kaip tai, kas yra daugiau nei žmogus, tekstas ir net medis ar upė.
O.Jautakės naujausia knyga yra nekrikščioniškas pasaulio sakralumo liudijimas, išvaduotas nuo siauro tautinio ar visuomeninio intereso, kuris kartais būdingas poetams tradicionalistams. O.Jautakės eilėraščių kalbančiojo tradicija – tai ne literatūra, o pats senas pasaulis.
