Skaičiai teigia ką kita. Skandinavijos šalyse vienam gyventojui iš biudžeto kasmet tenka 10 eurų naujoms knygoms įsigyti. Estijoje ši suma – 3 eurai. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina – beveik 9 eurai. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkstančių pavadinimų. Pinigų suma, skiriama bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti, Lietuvoje perpus mažesnė nei prieš finansų krizę.
Belieka laukti naujų „Eurostat“ duomenų, kad pasiekėme lentelių apie skaitymo įgūdžius ir bibliotekas, dugną.
Keliaujant per Lietuvą ir apžiūrinėjant knygas į akis krinta tai, kad kai kurios jų „suskaitytos“ ir nuplyšusios, tarsi draudžiama, samizdato būdu leista literatūra sovietmečiu.
Pinigų trūksta ne tik knygoms, bet ir kviečiamiems autoriams pristatyti knygas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, Lietuvoje atsirado prabangių, modernių, šiuolaikiškų bibliotekų, kurios nepadarytų gėdos Niujorkui ar Tokijui. Tačiau netrūksta ir tokių, kurių interjerai bei eksterjerai tiktų filmuoti karo ar pokario metus.
Išparceliavus kultūros namus, kurie buvo populiarūs sovietmečiu, bibliotekos išliko kone vienintelės vietos, kuriose puoselėjama ir skleidžiama kultūra. Tos bibliotekos, palaikomos atsidavusių žmonių ir bendruomenių, jaučia knygų svarbą ir jų skleidžiamą šilumą.
Kaimo bibliotekose gausu globalizacijos amžiui nebūdingo bendravimo. Pas kaimo bibliotekininkę užsuka senoliai ne tik pasiimti naują knygą, bet pirmiausia pabendrauti. Ištuštėjusius namus slegianti vienatvė skatina bibliotekose ieškoti psichologų, raštininkų ir socialinių darbuotojų. Guosdamos senolius bibliotekininkės kaičia virdulį ir traukia iš namų atsineštą sumuštinį ar sūrio, kurį pati pasigamino, gabalą. Nuoširdumo čia tiek, tarsi lankytum gerus giminaičius. Tokios krikščioniškos vienybės didmiestyje sunkiai aptiksi.
Tačiau naujieji laikai lėmė ir daugiau naujų pareigų. Dažna bibliotekininkė priversta tapti pedagoge bei tramdyti kompiuteriu žaisti ateinančius, tėvų pamirštus ir gatvės auklėjamus vaikus. Pastarieji prabyla septynaukščiais rusiškais keiksmais, ir beje, puikiai žino savo teises.
Jeigu Bibliotekų metų vardas gimė iš sostinės kabinetų neišlendančių biurokratų galvose ir paskelbti vien dėl paukštuko, ar verta kompromituoti gražias iniciatyvas? Atrodytų, kad metus paskelbus Bibliotekų metais reikėtų atsigręžti į knygas ir skatinti jų leidybą. Dažnas nedrįsta prieštarauti, kad gynybai būtų skiriami 2 procentai bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu knygos ir bibliotekos rimto užnugario neturi. Gal politikai toliaregiškai skatina užmiršti knygas, kad po kelerių ar keliolikos metų visuomenė išvis nustotų skaityti, kartu ir analizuoti bei mąstyti?
Važiuojant per Lietuvą, į akis krinta medžiuose žiemoti palikti nenuskinti obuoliai. Žmonės sako, kad pigiau „Maximoje“ nusipirkti lenkiškų, negu eikvoti jėgas skinant po langu linguojančius raudonskruosčius. Tie lauke žiemoti palikti obuoliai, tarsi mūsų kaimų bibliotekininkai. Beveik niekam nereikalingi. Tik pačių pastangos lems, ar išliks ir sulauks pavasario.
Belieka laukti naujų „Eurostat“ duomenų, kad pasiekėme lentelių apie skaitymo įgūdžius ir bibliotekas, dugną. Nors tuomet politikai prisimins bibliotekas ir imsis pastangų, kad nebūtų užkaltos bibliotekų durys, o lentynose atsirastų naujų knygų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
