Sylvia Plath „Rinktinė“
Mūsų dienų literatūroje vienas nepopuliariausių poezijos žanrų yra sekimai. Dar prieš pusę amžiaus daugelis lietuvių ir kitų tautų poetų nebijodavo skirti eilėraščius savo mėgstamiems autoriams, artimiausiems jų kūriniams. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Vakarų literatūroje įsivyravus postmodernizmo krypčiai, viena vertus, nerašytai nutarta, kad nieko originalaus sukurti jau neįmanoma, nes viskas jau parašyta iki to laikotarpio, todėl poetams belieka kurti mozaikas iš jau turimų kitų rašytojų tekstų. Kita vertus, bijota sutikti, kad remiamasi vieno konkretaus poeto kūryba ir jo metaforomis, motyvais ir kitais poetinės kalbos elementais, kurie charakterizuoja ir sukuria individualųjį stilių.
Retas atvejis ir labai įdomi lyginamoji proga yra apžvelgti dvi knygas: Sylvios Plath eilėraščių „Rinktinę“, kurią išvertė Tautvyda Marcinkevičiūtė, ir šios vertėjos autorinę poezijos knygą „Veiksma-žodinė“. Randasi galimybė lyginti kaunietės autorės ir vertėjos sąsajas su žymiąja britų poete. Skaitant pirmiau S.Plath „Rinktinę“, nepalieka intelektinė intriga, kuri laukia bandant suprasti, ar, rašydama savąją knygą, T.Marcinkevičiūtė seks užsienio poete, ar kurs minėtą mozaiką, ar elgsis priešingai nei jos išverstos knygos autorė.
S.Plath „Rinktinę“ sudarė buvęs šios poetės vyras Tedas Hughesas, todėl galima manyti, kad į knygą patekę eilėraščiai iš tiesų maksimaliai priartėja prie kūrybinės biografijos eilėraščiais žanro. Iš tiesų, niekas taip taikliai neapibūdina biografijų personažų, kaip jų pačių kūriniai, kuriuos kiekvienas skaitytojas lieka laisvas interpretuoti, kaip tik nori ir supranta. Jei T.Hughesas būtų rašęs tradicinės biografijos žanro knygą, neišvengiamai būtų primesta autoriaus vertybių ir tikslų padiktuota įvykių bei charakteristikų traktuotė. Kai skaitome „Rinktinę“, jos sudarytojo ranka jaučiama tik komponuojant knygą – sprendžiant, kokia bus eilėraščių seka.
Britų poetė pasaulyje išgarsėjo kaip viena pirmųjų moterų, prabilusių apie iki tol mažiau literatūroje rodomas ir aiškinamas moteriškas pajautas, giluminius psichinius klodus ir kitas savybes, į kurias dominuojantys autoriai vyrai žiūrėdavo iš savosios perspektyvos. Dar vienas faktas, lėmęs S.Plath populiarumą, – jos savižudybė, kuria ji baigė savo žemiškąjį kelią. Žudytis ji buvo bandžiusi ir anksčiau. Daugelis knygos „Rinktinė“ eilėraščių byloja apie tokius pradus, kuriuos psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas yra pavadinęs „mirties varomis“, o psichoanalitiko sekėjai, paneigę ne vieną pirmtako suformuluotą mūsų psichikos veikimo ir struktūros dėsnį, iki šiol pripažįsta, kad žmogus iš prigimties nėra vien taiki ir nekalta, gyventi ir kurti linkusi būtybė. S.Freudas tvirtino, kad pasąmonės, kurioje ir glūdi potraukiai į mirtį, suvokimas ir interpretavimas veda link to, kad žmonės ilgainiui ims valdyti savo destruktyvias aistras ir pajungs šią energiją kūrybai ir kultūrai. S.Plath, intelektualios ir kūrybingos asmenybės, pavyzdys parodo, kad net stojęs į akistatą su nenumaldomu noru mirti, vienas žmogus yra bejėgis, ir jokia kūryba ar kultūra jo negali išgelbėti. Reikalas tas, kad mirties varos visada reiškia atskirtį, izoliaciją, o gyvybė visada žymi jungimąsi, ryšį su kitu žmogumi. S.Plath, būdama ištekėjusi moteris, savo lyties diktuojamuose vaidmenų stereotipuose ir iš jų sekančiose elgesio schemose išsigelbėjimo nerado – net bendravimas su vyru jos neatitraukė, o gal net pastūmėjo į savižudybę. Savo eilėraščiuose atvirai kalbėjusi apie galimą savo potraukį moterims, S.Plath, matyt, gyveno per anksti, kad visuomenėje rastų savo būsenas palaikančių jėgų. Tarpasmeninis bendravimas Didžiojoje Britanijoje tada dar stipriai priklausė nuo griežtų visuomeninių normų.
Klaidinga būtų manyti, kad S.Plath tekstai įdomūs tik kaip jos gyvenimo paaiškinimo galimybė, nes jie vertingi patys savaime kaip poezijos kūriniai. Eilėraščių lyrinio subjekto kalbėjimas byloja apie mąstymo fragmentiškumą, kuris reiškiamas kartais mažai tarpusavyje susijusiomis eilėraščių eilutėmis. Kartu tai – ir labai pastabaus ir jautraus aplinkai žmogaus minčių intonavimas, kuriam būdinga tai, kad gana retai prabylama pirmuoju asmeniu. Tai – ne išpažintinė poezija, kuri tokia populiari dabartinėje Lietuvoje. S.Plath „Rinktinė“ priskirtina modernizmo krypties poezijai, nes eilėraščiuose pastebimas daugiabalsiškumas. Kuriamos metaforos byloja, kad lyriniam subjektui svarbu ne išsisakyti, o pasakyti, kaip ir kodėl būtent taip ji, moteris, mato pasaulį. Rašymas pirmuoju asmeniu tų laikų literatūros kontekste galėjo skambėti kaip stumiantis sentimentalumo ir banalybės link, o dėmesio nukreipimas į išorinę tikrovę liudija, kad labiausiai subjektą domina išorinės realybės detalės ir jos pačios sąmonės jungtis, įvykstanti mąstant žodžiais. Tam tikra prasme, S.Plath „Rinktinė“ yra knyga apie tai, kaip konkretūs, apčiuopiami daiktai grįžta į žodinę tikrovę.
Tautvyda Marcinkevičiūtė „Veiksma-žodinė“
T.Marcinkevičiūtės poezijos knygos „Veiksma-žodinė“ eilėraščių kalbančiąją labiausiai domina ne S.Plath knygoje nurodyta kryptis nuo daiktų prie žodžių, o atvirkščiai – nuo žodžių prie daiktų ir veiksmų. Tai – kuriamosios kalbos galios poezija, patvirtinanti seną Šventojo Rašto Pradžios knygos tiesą, kad „pirmiausia buvo Žodis“, ir tik po to, kaip teigia pati autorė, per labai trumpą, beveik nepastebimą laiko momentą jis virsta konkrečiu kūriniu. Lygiai kaip ir žodžiai, sudarantys eilėraščius, pavirsta knyga, kuri veikia.
Knyga „Veiksma-žodinė“ yra gyvybės varų padiktuotas eilėraščių rinkinys, kuriame moteris, kalbančioji, yra nuolat ne viena – tekstuose dalyvauja ir nesunkiai iš jos asmeninio gyvenimo atpažįstamas vyras poetas Gintaras Patackas ir kiti žmonės. Kita vertus, G.Patacko apibūdinimai eilėraščiuose gali nesutapti su gyvenimiškąja tiesa, nes literatūra pasilieka fikcijos teisę. T.Marcinkevičiūtė Kaune ir Lietuvoje, kaip ir S.Plath Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių, yra gerai žinoma ir atpažįstama poetė. Jos kūryba irgi priskirtina vėlyvajam moderizmui, kurio intonacijoms eilėraščiuose kartais jau būdingas lengvas ir nebanalus manierizmas – požymis, rodantis, kad autorė kuria ne tada, kai modernizmas gimė ir vyravo, o tada, kai ši kryptis ir laikotarpis jau beveik eina į pabaigą. Manieringam T.Marcinkevičiūtės poezijos knygos subjektui, moteriai, būdinga tai, ką tiksliausia pavadinti teatrališkumu. Būtent teatrališkumas nulemia knygos struktūrą – lyg dramą, ją sudaro penki skyriai, pavadinti veiksmais. Dar viena teatrališkumo ypatybė iš dalies paneigia tai, ką įprasta vadinti patriarchalinės literatūros tradicija – net tada, kai dar nebuvo S.Plath, fenimizmo ir kovos už lygias lyčių teises, jau būta moters paryžietės, kuri T.Marcinkevičiūtės eilėraščiuose tapatinama su kalbančiąja, atkreipiant dėmesį į tai, kad tokia moteris yra visateisė būtent dėl savo silpnumo. Paradoksas – moters nenugalima jėga ir gyvybė yra trapumas ir silpnumas. Tokiu būdu, T.Marcinkevičiūtės eilėraščiuose moteris yra ne tik paradoksali, bet ir oksimoroniška – tokia, kuriai vienai pačiai būdingas priešybių junginys.
T.Marcinkevičiūtės knygos „Veiksma-žodinė“ eilėraščių kalbančioji yra ta, kurią būtų galima ne kaip realistę, siekiančią priartėti prie savo buvimo pagrindų ir pradžių, o kaip psichologinę būtybę, kuriai neretai būdingi slėpiniai, paslaptys, kurių visiškai atverti bandyti nėra nei tikslo, nei prasmės. Tai – moteriškojo žavesio aspektas, kuris labai dažnas T.Marcinkevičiūtės eilėraščiuose. Kita vertus, moters kalbėjimas aptariamoje knygoje nepavirsta saldžiu ir pozuojančiu, savitiksliu slapukavimu būtent dėl kalbinių ypatybių – knygoje dominuoja tiesioginis kalbėjimas, veiksmažodžiai, kurie neleidžia taip lengvai kurti metaforų, kurios būdingos daugiau daiktavardiniam rašymui. Knygos eilėraščių moteris netgi specialiai žaidžia kalba ir dažnai pasako tokių nepoetiškų žodžių, kurie neleidžia tekstų pavadinti išsikvėpusio meninio mąstymo ir raiškos artefaktu – rokokiniu žaismu.
T.Marcinkevičiūtės, kaip poetės ir vertėjos literatūrinis elgesys, yra prieštaringas. Ji neseka S.Plath, netgi dažniausiai rašo priešingai, nei britų poetė, tačiau taip daro ne dėl paiko pasipriešinimo ar vengdama sekti mėgstama kūrėja, o todėl, kad visa ankstesnė kūrybinė Kaune gyvenančios poetės biografija tiesiog neleistų tokio drastiškumo ir žiauraus realizmo, koks buvo būdingas S.Plath.
