Karolis Baublys „Geležinė vėjarodė“
Gyvename laikais, kai beveik visa virto simuliakrais – tuo, už ko nieko nėra: mūsų mintys ir jausmai jau tik iš dalies išreiškia tai, ką iš tiesų galvojame ir jaučiame, nes, tai darydami, esame linkę vis labiau atsižvelgti į kontekstą, galimas reakcijas ir lyg prisibijome, kad galime likti nesuprasti. Tokiu būdu, gyvenimas pavirsta savotiška šachmatų lenta, kurioje tai, kas pasklinda viešai, yra dėl galimų atoveiksmių kombinacijų iš anksto numatomas derinys, todėl dažnai netenkame spontaniškumo ir vis labiau galvojame, kad viskas teka vienoda, monotoniška ir neįdomia linkme ir yra paskatinta daugeliui gerai žinomų tikslų. Taigi – visažinių amžius, atimantis pamatinę žmogaus, norinčio ir galinčio filosofuoti, galimybę – nuostabos patyrimą. Kai mūsų niekas nestebina, niekas nėra pastebima, gyvenimai tampa pavaldūs tiems, kurių ryšių, interesų ir tikslų rezginyje mes staiga atsiduriame.
Dar daugiau – kai literatūra tampa nuspėjama ir jau aišku, ko galima sulaukti iš vieno ar kito rašytojo, net sąlyginė meninės fikcijos tikrovė negali sukrėsti ir palikti stipresnio įspūdžio, nes literatūra, kaip būdas patirti katarsį ir gilų išgyvenimą, yra pavaduojama kitų, gerokai naujesnių medijų, tarnaujančių mums lyg pojūčių anestetikai. Nėra nei skausmo, nei džiaugsmo, nei euforijos, nei rezignacijos, nes visa tai jau kurį laiką pavaduoja išmaniojo telefono ekrano sąlytis su mūsų pirštais.
Tokiame kontekste specialistų renkami populiariausių knygų penketukai irgi virsta lengvai prognozuojamais, neverčiančiais nustebti, kodėl vienas ar kitas autorius štai yra vertas būti vienu iš geriausių literatūriniame konkurse, kuriame preferencijos pripažinti ir įvertinti tam tikrus autorius jau senokai rodo tik pagrindinės literatūros krypties tendencijas, ignoruojančias paribių arba, tiksliau sakant, mažųjų pasaulio centrų įtakas. Visi, kas nepriklauso Lietuvos rašytojų sąjungai, visi, kurie gyvena ne Vilniuje ir nevaikšto sostinės Gedimino prospektu, yra tiesiog už žvilgsnio, dėmesio ir vertinimo ribų.
Paryžiuje gyvenančio poeto Karolio Baublio debiutinė eilėraščių knyga „Geležinė vėjarodė“ yra akivaizdus priekaištas tiems, kurie mano, kad lietuvių literatūra vystosi tik viena kryptimi ir tik veikiama jau artikuliuotų ir viešai aptartų faktorių. Apie „Geležinę vėjarodę“ šio rudens pradžioje daug kalbėta ir rašyta, tačiau dažniausiai tik gana paviršutiniškai atkreipiant dėmesį į tai, kad autorius yra LGBT+ žmogus. Beveik niekas debiutinėje poeto knygoje neieškojo literatūros, daugelis į „Geležinę vėjarodę“ žvelgė kaip į drąsų autoriaus atsiskleidimą, kuris visiškai nenustebintų paryžiečio ar kito Vakarų Europos miesto skaitytojo. O literatūros šioje knygoje yra ne mažiau, nei realiojo gyvenimo.
Pats gyvenimas K.Baublio knygoje yra pavirtęs meno kūriniu, nes autorius tikrovėje nebijo eksperimentuoti, leistis į dažnai vis dar draudžiamos meilės nuotykius, iš kurių vėliau randasi eilėraščiai. Kita vertus, net ir gausios intertekstinės detalės „Geležinės vėjarodės“ autoriui tiek savos, pažįstamos, kad nesunkiai virsta gyvenimu. Regis, K.Baublys yra išsiugdęs filologams dažnai nesvetimą charakterio ir elgsenos savybę – gyvenimu tikrinti skaitomą ir akimis patiriamą meną. Taigi, už K.Baublio aliuzijų į kultūrinį kontekstą visada slypi jis pats, o už jo – gausi Vakarų kultūros ir literatūros tradicija. Būtent ši „Geležinės vėjarodės“ ypatybė leidžia manyti, kad, nors knyga yra gana postmoderni, tokia ji visiškai netampa – joje nėra simuliakrų, nes už daugelio eilėraščių eilučių stovi paties autoriaus ir kartu eilėraščių subjekto kūnas. Šis nėra senas ir pasirengęs mirti – priešingai, jis kupinas aistros ir geismo išgyventi savąjį laiką ir pasaulį iki kraštutinumo intensyviai bei tikrai.
Ypatingą skaitytojo, kuris „Geležinę vėjarodę“ laiko savo rankose Lietuvoje, dėmesį turėtų patraukti pirmasis knygos skyrius. Jis – daug labiau atpažįstamas mažiau laisvės ir kelionių patyrusiam žmogui. Šiame skyriuje eilėraščiai kalba apie subjekto santykius su savo vaikystės šeima – tėvu, mama, broliu. Pirmasis „Geležinės vėjarodės“ skyrius yra mažiau literatūriškas, nes siekiama savotiškos ir dabar lietuvių literatūroje jau nuobodžiai besikartojančios saviterapijos: norima nustatyti savo požiūrį į asmeninę praeitį. Šį veiksmą eilėraščių kalbantysis metaforiškai vadina „patirties archeologija“. Tėvas, turintis kafkiškojo santykio bruožų, K.Baubliui yra žmogus, kurį tiesiog norima palikti ramybėje ir siekiama, kad atmintis apie jį paties autoriaus irgi nebevargintų. Mama yra tas eilėraščių veikėjas, kuris saugo nuo kryčio, o brolis, kuris, kaip teigia pats autorius, nusižudė, suprantamas kaip tas, kurio gyvenimą iš tiesų ir gyvena K.Baublys. Taigi, jei „Geležinės vėjarodės“ eilėraščių subjektą vadintume simuliakriniu, tai jį stipriai žeistų, nes už visų poetinių ir egzistencinių autoriaus patirčių visuomet yra beveik neįvykęs brolio gyvenimas.
K.Baublio „Geležinė vėjarodė“ yra tiek aistringa ir kartu literatūrinėmis formomis suvaldyta, kad, užvertus perskaitytą knygą, kartu su pačiu autoriumi norisi prašyti tikrovės „architekto“ naujos, darsyk, bet jau kitaip patiriamos jaunystės.
Vytautas Kaziela „Alyvmedžiai“
Uteniškio Vytauto Kazielos knyga „Alyvmedžiai“ yra toks poezijos rinkinys, kuris yra visiškai priešingas K.Baublio debiutui ir kartu labai į jį panašus. Pirmiausia, Rytų Lietuvos autorius patvirtina tai, kas po truputį mūsų šalyje tampa akivaizdu – net ir ne Vilniuje dabar jau kuriama ir leidžiama ne prastesnė ir anaiptol ne sentimentali ir tikrai ne romantinė poezija. V.Kaziela yra jau senyvo amžiaus autorius, kuriam aistros ir jaunystės dūkimai jau atrodytų tik paikai ir neįdomiai.
„Alyvmedžiai“ paradoksaliai yra išminties knyga, kurioje nepasakoma jokios išminties. Paprastai iš vyresnių žmonių esame linkę laukti kone didaktinių nuorodų, tiesų, įsakymų, etinių priesakų ir kokios nors ypatingos asmeninės tiesos, kurią štai patvirtina visas autoriaus gyvenimo kelias. V.Kazielos žingsnis visiškai kitoks ir labai poetiškas – išmintis yra patylėti, ir nebūtinai slapukaujant, o tiesiog todėl, kad pasakyti nieko ir nereikia. Kai meilės, egzistencijos aistros yra praeityje, užtenka paprastumo pripažinti, jog tikrasis išminčius yra ne tas, kuris dėsto imperatyvus, o tas, kuris nemeluodamas kalba apie daiktišką ir kūnišką senatvės patirtį, kuri nėra nei labai patraukli, nei žadina smalsumą, nei kaip nors žaidžia su skaitytoju. „Alyvmedžių“ eilėraščių subjektas, kaip retas kuris lietuvių poezijoje, kalba apie fizinį skausmą, patiriamą senatvėje. Neišvengiamas ir suvokimas, kad artėja atsisveikinimas su šiuo pasauliu, tačiau, skirtingai nei kai kurių kitų autorių poezijos rinkiniuose, ši perspektyva netampa literatūrinio žaidimo ar net maivymosi priežastimi.
Gyvenimas „Alyvmedžių“ subjektui yra toks, kad bet kada gali baigtis, ir tai nereikalauja jokio teatrališkumo, nes senatvėje aplanko suvokimas, kad gyvenimas kaip teatras jau yra beprasmis, nes tiesiog nebėra žiūrovų. Kaip ir K.Baublio knygoje, V.Kazielos poezijos rinkinyje „Alyvmedžiai“ kalbama apie tokią tikrovę, kurią pirmiausia yra įmanoma paliesti ir patirti betarpiškai. „Alyvmedžių“ kalbančiajam pats realiausias, nereikalaujantis slėptis ir meluoti veiksmas yra tiesioginis buvimas. Filosofas Arvydas Šliogeris daugelyje savo veikalų yra rašęs apie tylos ir verbalinės kalbos dichotomiją. V.Kaziela antrina mąstytojui, sakydamas, kad neretai senatvė išsemia žodžius ir palieka tylą, kuri ir yra tikrų tikriausia transcendencija. Taip A.Šliogerio ir V.Kazielos knygose įvyksta transcendencijos tyla. Skaitytojui ji leidžia patirti tai, kas daugelio iš mūsų gyvenimuose yra reta – išmintį, saiką ir harmoniją.
