Ką tik leidyklos „Tyto alba“ išleista penktoji kunigo A.Toliato knyga „Ramybė tau“ – išskirtinis Vilniaus knygų mugėje gimęs projektas. Ispanų kalba parašyta knyga, skirta tarptautinei auditorijai, autoriaus teises Lietuvai leidykla pirko tokia pat tvarka kaip visų užsienio knygų. Autorių reprezentuojanti „Sandra Bruna Argencia Literaria“ teigia sulaukusi didelio susidomėjimo šia knyga ką tik pasibaigusioje Frankfurto knygų mugėje. Greitu laiku „Ramybė tau“ pasirodys ispanų ir italų kabomis.
Apie ką, kaip visada įtaigiai ir užburiančiai, A.Toliatas kalba šį kartą? Visų pirma – apie santarvę su pačiu savimi. „Susitaikyk su savimi. Susitaikysi su gyvenimu“, – knygoje teigia A.Toliatas.
– „Ramybė tau“ – tarptautinis projektas, prie kurio dirbote su lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamais rašytojais Francescu Mirallesu (Ispanija) ir Lina Ever (Vokietija). Kaip atsirado ši knyga?
– Viskas prasidėjo Vilniaus Knygų mugėje, leidyklos „Tyto alba“ stende. Pristatinėjau pirmąją savo knygą „Žmogaus ir Dievo metai“, drauge su Francescu Mirallesu ir Lina Ever stovėjome vienoje eilėje leidyklos stende ir dalijome autografus. Daug bendravome, Francescas susidomėjo mano knyga. Po to Lina nusprendė Francescui ir jo draugams parodyti Ramintojos bažnyčią. Iš esmės šios knygos idėja ir subrendo ten.
Kai Francescas sužinojo Ramintojos likimą, daug kalbėjomės, kokia ši bažnyčia galėtų būti. Kaip padaryti, kad bažnyčia atsivertų nauju kampu, kad būtų priimtina šių laikų žmogui, bet kartu, kaip nenuleisti kartelės, nesupopsinti tikėjimo. Kaip per šiuolaikiškus dalykus pritraukti žmogų prie gelminių klausimų. Prisiminėm daug įvairiausių pavyzdžių, kaip visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie norėdavo atnaujinti bažnyčią, laužyti stereotipus. Dabar labai daug kalbama apie socialines inovacijas, o mes kalbėjomės apie dvasines inovacijas, kaip suburti atvirą ir demokratišką bendruomenę.
Kaip tik tuo metu su Lina Ever leidome knygą „Kelyje“ ir tada susitikę žiūrinėjome Algimanto Aleksandravičiaus fotografijas, rinkomės tinkamiausią viršeliui. Bežiūrint Mirallesui pasakojome, kaip mudu su Lina leidomės į kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje ir drauge rašėme knygą. Tada Francescui kilo mintis – parašykime drauge knygą tomis temomis, kuriomis taip įdomiai kalbėjomės susitikę Ramintojos bažnyčioje.
– Įdomu, kad „Ramybė tau“ parašyta ispanų kalba ir išversta į lietuvių kalbą. Kaip viskas vyko?
– Mirallesas mus su Lina pasikvietė į Barseloną, surengė bičiulių vakarą, kurio metu surinko lėšų pirmiesiems knygos darbams. Jau kitą dieną išvažiavome į Kadakesą, Salvadoro Dali pamėgtą žvejų miestelį ant Viduržemio jūros kranto. Tai buvo pradžia – pirmi du knygos skyriai gimė Ispanijoje. Kitas etapas laukė Lietuvoje: Francescui atvykus išvažiavome dirbti į Birštoną. Taigi didžioji knygos dalis gimė Birštone.
Viskas vyko dialogo forma. Mirallesas jau buvo paruošęs temas pokalbiui, jis klausinėjo – aš atsakinėjau. Kalbėjomės angliškai, o knygą jis rašė ispanų kalba. Tai, ką užrašydavo, jo draugė versdavo į anglų kalbą, kad galėčiau perskaityti ir tada dar pildydavome tekstą naujais pastebėjimais, istorijomis.
– „Ramybė tau“ paliečia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau susiduriame visi. Kalbate apie tai, kaip surasti vidinę ramybę, darną. Ar galima sakyti, kad ši knyga labiausiai pasaulietinė iš visų jūsų knygų, kad ji priartėja prie vadinamųjų saviugdos knygų?
– Drąsiai galima taip sakyti. Ji skiriasi nuo ankstesnių mano knygų, bet ir norėjau, kad ji būtų kitokia. Bendras darbas su Mirallesu labai praturtino, atvėrė naujų perspektyvų, temų, idėjų. Pavyzdžiui, knygoje pateikiama daug pavyzdžių ne tik iš Šventojo Rašto, bet ir iš populiariosios kultūros – kino, muzikos. Francescas mano idėjas perleido per save, interpretavo. Man pačiam tai buvo didelis atradimas, praplėtė mano požiūrį į pasaulį.
– Galima sakyti, kad „Ramybė tau“ pirmiausia skirta ieškantiems, nerimstantiems žmonėms? Atrodo, kad kartu tai ir labai jaunatviška knyga, nes būtent jauni žmonės dažniausiai blaškosi ieškodami gyvenimo prasmės.
– Sakyčiau, kad „Ramybė tau“ orientuota į trokštantį atrasti, savęs, vidinės darnos ieškantį žmogų. Bet ne tik jauną, šios savybės nepriklauso nuo biologinio žmogaus amžiaus.
„Ramybė tau“ – kvietimas dialogui. Knyga parašyta iš mano – tikinčiojo – perspektyvos, bet dialogui kviečiu pačius įvairiausius šiuolaikinius žmones, kurie nesutelpa į rėmus, kurie nori į dvasinius dalykus pažvelgti iš platesnių perspektyvų. Knygoje nedėstau pamokymų ar moralų, noriu išprovokuoti skaitytojus ieškoti atsakymų į ramybės neduodančius vidinius klausimus. Tai klausimų, ne pamokslų knyga.
Sakyčiau, kad „Ramybė tau“ orientuota į trokštantį atrasti, savęs, vidinės darnos ieškantį žmogų.
Beje, nesupraskite klaidingai, knygos pavadinime esantis žodis ramybė nereiškia pasyvumo ar nieko neveikimo. Kalbu apie pažeistą balansą ir vidinės pusiausvyros paieškas, darną. Jaunas žmogus pamatęs pavadinimą „Ramybė tau“ gali pagalvoti „ačiū, bet ne, paskaitysiu knygą, kai nieko nebesinorės, po 50 metų“. Bet ši knyga, priešingai, skirta tam, kad norėtum ir žinotum kaip gyventi pilnavertiškai ir intensyviai. Siekdamas savo tikslų žmogus turi atrasti vidinę ramybę, nes kitaip jis išsitaškys ir nepasieks to, kas jam svarbiausia. Ramybė – išeities taškas. Tada mes atrandame santykį su Dievu, su aplinka ir su savimi.
– Ar teigiate, kad tik tikintis žmogus gali atrasti ramybę?
– Ir tikintis, ir netikintis žmogus turi dvasinį pasaulį. Gali nuspręsti, kad nevalgysi mėsos, bet tai nereiškia, kad dings poreikis valgyti apskritai. Gali kurį laiką sustabdyti kvėpavimą, bet nekvėpuoti pavyks keletą minučių, ne daugiau. Taip ir su dvasingumu. Požiūriai gali būti skirtingi, bet be dvasinio gyvenimo žmogaus būtis neįmanoma. Jeigu neigi dvasinę tikrovę, neigi dalį savęs.
Tikėjimą taip pat galima matyti labai skirtingai. Gali manyti, kad tikėjimas – tai poterių sukalbėjimas. Bet tai labai siauras požiūris. Tikėjimas gali būti visiškai be žodžių, gali apimti emocijas, jausmus, protą ir kūną – visumą. Kai kalbam apie tikėjimą, dažnai vadovaujamės stereotipais. Manau, kad ir ši knyga padeda išeiti iš tų tikėjimo ir dvasingumo stereotipų, pažvelgti į viską kur kas platesniu žvilgsniu. Tai svarbu tiek tikinčiam, tiek netikinčiam žmogui.
– „Kelyje“ ir „Ramybė tau“ – savotiška bendraautorystė su pajėgiais autoriais. Ar sulauksime knygos, prie kurios rašymo sėsite vienas? O gal jums kaip tik patinka rašymu dalytis su kitais?
– Labai vertinu tą bendrystę, rašymą drauge. Man tai atradimų erdvė. Darbo su Lina ir su Francescu patirtys labai skirtingos – skirtingi jų žvilgsniai į gyvenimą ir pasaulį. Man tai buvo labai svarbu, nes daug dalykų aš irgi pamačiau kitaip. Juk kiekvienas teiginys skirtingų žmonių gali būti interpretuotas vis kitaip.
Sakyčiau, kad knygos mano gyvenime atsirado kaip kitų man svarbių dalykų pasekmė, tęsinys. Pavyzdžiui, niekada negalvojau leisti pamokslų knygos, juk pamokslus pirmiausia ruošiu savo bendruomenei. Bedraautorystė su bendruomene – taip, taip galiu teigti. Ir štai pamokslai sugulė į knygą. Knygos mano gyvenime kol kas eina kaip pridėtinis rezultatas.
– Kas toliau? Gal imsitės didžiosios svajonės – knygos apie italų tapytoją Karavadžą?
– Nepaleidžiu šios minties, tai mano varikliukas. Karavadžas man be galo artima siela. Kai gyvenau Italijoje, Karavadžas man padarė didžiulį įspūdį. Jo dvasingumas, tikėjimo paieškos, silpnumas, nuodėmingumas ir kaina, kurią už visa tai jis sumokėjo... Jo viršūnės ir gelmės...
Iš Italijos grįžau prieš 10 metų, daug kas liko praeity, bet Karavadžas vis iškyla mintyse – labai daug patyriau, išgyvenau rašydamas apie jį magistrinį darbą. Jei vieną dieną išdrįsiu imtis šio darbo, per Karavadžą papasakosiu viską, kas man svarbiausia. Bet dar neatėjo laikas.
