„Ką parvežti iš kelionės?“ „Parvežk kalnus.“ „Nevežk, nebus kur jų dėti.“
Pokalbis tikras, prieš keletą mėnesių įvykęs. Tuomet su bičiuliais tik pasijuokėme, nes juk gyvendamas kompaktiškoje, nors tikrai gražiausioje pasaulio kamūrkėje, kurioje vos beišskleidi lyginimo lentą ar jogos kilimėlį, netempsi ten fortepijono. O ir kiek pasvarsčius akivaizdu, kad Lietuvai didžiai pasisekė vietoje kalnagūbrių ir keterų pasitenkinus Baranausko „kalnais ant kalnų, ė ant tų kalnų...“. Skubu patikinti skaitytoją, kad kalnus labai mėgstu. Ir man pomelsviai jų siluetai žadina keistoką ilgesį, ir man teko atsigręžus ūžtelti balsu ir dūšia, kai stačioje, plikoje saulėje nutįsta platus ir žibantis slėnis. Vis tik nepilnų trijų šimtų Aukštójo kupsto metrų mums pilnai pakanka. O jei tą vieną kitą tikrą viršūnę turėtume, ant jos būtinai būtų užsiropštęs Zaratustra ir Lietuva šiandien būtų visai kitokia. Pasaulio kultūros katilas mūsų viršukalnių derlių vargiai atlaikytų.
Kam čia tas Zaratustra? Kvailas klausimas – savaime suprantama, kad šis garbingas persas-iranėnas (tiesa, neabejotinai kalbėjęs seniausia, todėl geriausia pasaulyje lietuvių kalba) čionai negyveno tik todėl, kad šioje žemėje nebūta tikro lietuviško kalno. Kur jam, vargšui, praleisti dešimtį atsiskyrėlio metų, kur įkopti į dvasinę viršūnę? Jei toks lietuviškas kalnas, ar net visas kalnynas, visgi būtų buvęs, mūsų turizmo sektorius ir šiandien sūpuotų milžinišką zoroastrinį kultūros lopšį. Palemonas, vis viena atplaukęs akmenuotu Nemunu ir ant aukščiausio pasaulyje piliakalnio pastatęs šventyklą, savo kunigaikštiškus palikuonis būtų įjungęs į Zaratustros mokinių gretas. Kalnų karaliaus Mindaugo oloje ir šiandien būtų galima nusipirkti pakabukų ir atvirlaiškių.
Lietuvos kalnynas (kartu ir Zaratustros, Palemono, Mindaugo kalnagūbriai), be abejonės, turėtų driektis Aukštaitijoje. Ne tik kad nebūtų ištremtos jau minėtos Baranausko eilutės, bet ir kaip sąla širdis pagalvojus, kokias sutartinių sąšaukas, kalnų oželio apgiedojimus tūtuotų šlaitais lakstantys aukštaičiai bernai, tarmiškai vadinami šīrpais. Sraunus Šventosios upokšnis tekėtų tarpekliais, bet, žinoma, turėtume ir vieną kitą išvaizdų krioklį. Greta krioklių tvaskėtų skaidriausi ežerėliai, šiandien puikiai tinkami vestuvininkų fotosesijoms, kadaise priglobę Vienuolio Veronikos kūną. Tarp slėnių ir pakalnės klonių jaukiai siaurukais pūškuotų traukiniai.
Retesnio oro kvėptelėjęs Baranauskas savo matematines aspiracijas būtų išplėtojęs dar nuodugniau. Šiandien moksleiviai visame pasaulyje springdami kaltų dvi, bet labai svarbias Baranausko teoremas. Antanas Strazdelis, nuo vyresnybės pasislėpęs tarpe atšlainių, būtų laimingai prižiūrėjęs savo kunigišką ožkų ūkį ir nevaržomai eiliavęs. Slėniuose jo posmus paskleistų keliaujantys šīrpai. Biliūnas būtų išsigydęs ar net nesirgęs tuberkulioze. Tiesą sakant, būtume išsaugoję visą inteligentijos džiovininkų kartą. Ilgu amžiumi girtųsi ne tik aukštaičiai, bet ir iš toliau atvykę svečiai – Kudirka, Višinskis, Čiurlionis, – laiku pailsėję Alantos, ar nuošalesnėje Obelių sanatorijoje, į darbus būtų kibę su nauju, sveiku įkvėpimu.
Visa tai, žinoma, labai miela. Visgi nepaminėtas liko svarbiausias pokytis – Aukštaitijos kalnų masyvas dažnu atveju mus būtų pridengęs nuo kaimyno iš rytų. Nebūtų reikėję Liubline pasirašyti sutarties – nebūtume parsidavę amžiniems priešams lenkams. Žinoma, be lenkiško balasto išlaikę klestinčią valstybę, nebūtume padalinti austrų, prūsų ir rusų. Taip iš dalies būtume apsisaugoję ir nuo latvių. Nors jie mums tarsi nieko nepadarė, bet menkas smagumas nuolat kartu visur linksniuotis. Būtume svarbi, kultūringa ir aukšta valstybė, tad mažutėlių sąjungos, Baltijos šalies vardo mums nebereikėtų.
Šių laimingų aplinkybių apdovanoti šiandien būtume visų panašiausi į Skandinaviją. Ne tik švietimo ir socialinių paslaugų sistemos gėrybėmis, laimės indeksais ir tvirtu savos vertės žinojimu, bet ir – o taip – kalnais. Danai čia biednesni, tad mus iš tiesų suprasti galėtų vien švedai ir norvegai. Dažnas barzdotas lietuvis, diena iš dienos dėvintis tą patį raštuotą megztinį (sudėtis: Aukštaitijos kalninių ožkų vilna 100%), atėjus savaitgaliui sėstų į savo hibridinį visureigį ir važiuotų priimti svečių į kalnų trobelę, kurią nuomoja Airbnb platformoje. Be abejonės, šias procedūras jis galėtų atlikti ir nuotoliu, tačiau dažnas lietuvis yra toks svetingas, jog mielai suvažinėja kad ir ilgesnį kelią. Svarbu, kad atvykėliai rojun čia jaustųsi iš tiesų laukiami. Priėmęs svečius ir pasukęs namo, lietuvis vingiuotų serpantinais ir žvilgčiotų į vakarinėje saulėje rausvėjantį viršukalnių šerkšną. Pravažiavęs ženklą „Zaratustros muziejus, 3 km“, pagalvotų, kad kitą savaitgalį reikėtų apsilankyti čia su šeima. Seniai bebuvo, o muziejų, rodosi, atnaujino, padarė išmanią parodą ir visokių interaktyvių žaidimų.
Vizijai pranykus galvoju apie Labanoro girią, Pasvalio alų ir molį, Zarasų ežerynus ir prosenelių namus Rokiškyje.
Dar ankstoką ketvirtadienio rytą, šį birželį lūkuriuoju Broniaus Laurinavičiaus skvere, priešais Atpirkėją su kryžiumi. Šalia jo – suoliukai, kurių begėdiško, balandiško apdirbimo laipsnį išvydęs tik nuolankiai žingteli atgal. Laukiu savo ekipažo į prabangų viešbutį Vilniaus prieigose, į prestižo, prosecco ir sėdmaišių konferenciją. Specialus soundcheck‘as buvo vakar, o šiandien atidarysime renginį atlikdami – laikykitės – beatbox‘o ir sutartinių kompoziciją. (Dėl kontaktų ir pasirodymo jūsų renginyje kreiptis el. paštu.) Man bestoviniuojant prasiskubina palysęs senis su lazdele ir pilnos komplektacijos, kiek pablukusiu, bet vis dar guašo žalios kostiumu – švarkelis, kelnės ir kepkė, ant nugaros švyti užrašas topclean.lt. Stabteli priešais Kristų su kryžiumi, nusimaukšlina kepurę, lyg sunerimęs persižegnoja ir nubėga link perėjos, ore mosuodamas nereikalinga lazda. Dar pastoviu medituodama žalio angelo apsireiškimą. Netrukus atvyksta mano kompanija, bagažinėn sukrauname mantą ir važiuojame – mūsų laukia triufeliai, finansininkai ir didžiuosiuose ekranuose kreivaliojančios diagramos.
Kaip tiktų čionais pavirkauti apie dvi Lietuvas, apie makabrišką kontrastą tarp tų, kurie pulteliais junginėja prezentacijos skaidres, TED talk‘o sąmoju papudruodami „už brangiai“ užsakytas analizes, ir tų, kuriems, cituojant vieną konferencijos kalbėtoją, „gyvenime nepasisekė“. Iš krūtinės jau beveik veržtųsi apyraudonis šauksmas, bet jį slopina suvokimas: ir žaliasis topclean.lt dėdulė, ir naujai išvestą citrinos rūšį su visa žievele triauškiantis verslininkas yra alpinistai. Abu kopia aukštyn – verslininkas diagramų skardžiais ir tarpekliais, dėdulė per Kalvarijų gatvę į Kalvariją, paskui Atpirkėją su rąstiniu kryžiumi. Ne ne, nesakau, kad vienas kuris turėtų susigėsti prieš kitą, kad skubiai išspjovęs citriną verslininkas turėtų atgailauti ir semtis dėdulės nuolankumo. Nei vieno jų nepažįstu, o Pierre‘ą Bourdieu pamėgęs sociologijos studentas sakytų – jų habitus, socialiai sąlygoti polinkiai suvokti, mąstyti, jausti tam tikru būdu, viens kitam yra tokie tolimi, kad susikalbėti veikiai neįmanoma. Atsidūrę kur nors Karpatuose jie greičiausiai koptų į tą pačią viršukalnę, dar sumuštiniu ar vandens atsarga draugingai pasidalydami, o čia kalba visai kita, tiksliau – jos nėra ir negali būti. Nežinau, ar tai tiesa, vis tik jiedu išrodo šiek tiek panašūs. Bent jau tuo, kad ir kokias skirtingas viršūnes belipdami implikuoja, vertikalės imperatyvas veikia juodu abu. Apie progresą, matyt, pasisakytų tik vienas, bet pastangos numatoma verčių hierarchija neišvengiama abiems.
Toks pats, diagramų ir kalvarijų išraižytas, rodosi bet kuris kultūrinis reljefas. Nors humanitarų bastionuose ginamės kūrinio interpretacijų daugiu, kalbame apie kanono sąlygiškumą, socialines veikalo ir autoriaus vardo funkcijas, o svarbiausia – suvokiame, kad kūrinio ir kūrėjo vertės nepamatuosime mistiniais ar partiniais kriterijais, vis vien verčių struktūros, vertikalumo principai kiša padnoškę ir nešvelniai guldo mus ant asfalto. Čia gulėdami jaučiamės visai mažyčiai. Iš pradžių sunkiai dūsaujame, netrukus aprimstame ir įbedę akis į dar labiau išaugusią skaisčią viršukalnę galvojame: „Koks gražus kalnas“.
Prakalbus apie lietuvišką kultūrą vertikalės imperatyvas tampa išties klastingas ir savo riestą nosį kaišioja už kiekvieno kampo. Drebėdami dėl savojo mažumo konvulsiškai kabinamės į pripažintas, nors kiek, nors menkiausiai lietuviškas viršūnes. Mūsų giedrame nacionaliniame danguje spindi Mekas, Greimas, Gimbutienė, „Saulė ir jūra“. Atskirą kalnų grandinę sudaro lietuviškų šaknų išdaiginti muzikantai, aktoriai, rašytojai, popiežiai ir filosofai – net jei bodimės jų filosofija, vis vien mažumėlę džiaugiamės su tokiomis protingomis personomis turėdami šį tą bendro. Dievaži, nesiimu pamokslauti – dar visai neseniai iškapsčiusi, kad trys roko grupės „Greta Van Fleet“ broliai Kiszkos yra LDK didikų giminės palikuonys, šildžiausi šio žinojimo šviesoje.
Visa tai nusipelno globėjiško paglostymo ar bent atlaidžios šypsenos. Žinoma, kad bijomės likti neįdomūs lygiai durų kilimėliui, žinoma, kad ambicija degina alkaną šalies organizmą. Nieko keista, kad kultūros reljefas Lietuvoje tampa panašus į kardiogramą. Šitai irgi būtų nieko baisaus – gal tokios (ne)pasiekiamos viršūnės mums iš tiesų reikalingos. Tik kaži, ar dažnai beįvertiname, kokie vertikalių principai, neskaitant tarptautinio pripažinimo, trapią ir lyrišką lietuvio širdį plakti verčia.
Vis tik pabūname ir ne iš kelmo spirti, iš tiesų nuovokūs: ironiškai kikename kam nors paminėjus, kad ta ar ana skambesnė pavardė esanti „lietuvių kilmės“, linksmai tarpusavy susimirksim išgirdę, kad vieno kurio žinomo žmogaus bent seneliai buvę litvakai. Taip pat juokiamės iš tų, kurie mąsliai ir su rūpesčiu aiškina, kad lietuviai kilę iš romėnų, o mūsų kalba ypatingiausia iš visų (mea culpa). Taip nusišiepus pranyksta bet kokie provincialumo kompleksų likučiai, o virš kikenančiojo sutviska raidės „tikras europietis“.
O, kad išsiveržti iš kardiograminės kultūros nagų būtų taip paprasta. Skrietume kaip sakalėliai.
Renginį remia Goethe's institutas.
