Tai antroji lietuviškai išleista Abir Mukherjee populiarios detektyvų serijos knyga. „Kalkutos detektyvas“ lietuviškai pasirodė prieš dvejus metus. „Neišvengiamas blogis“ taip pat nukelia į 1920-uosius, į Britų Indiją, nebeegzistuojančią valstybę, ir atveria kolonijinio pasaulio prabangą bei pragaištį.
Tiesa, „Neišvengiamas blogis“ nukelia į dar egzotiškesnę ir prabangesnę erdvę – mažutę kunigaikštystę Sambalpurą. Detektyvo Semo Vindemo akivaizdoje nužudomas Sambalpuro maharadžos sūnus ir Semas su ištikimuoju seržantu Banerdžiu vyksta į princo laidotuves, slapta tikėdamiesi išsiaiškinti tiesą. Tačiau pasirodo, kad mažutėje kunigaikštystėje vyksta dideli dalykai: maharadžos žmonos kovoja dėl įtakos, religinės grupuotės džiūgauja dėl princo mirties, gražuolė mokytoja agituoja prieš maharadžos valdžią, o ministras pirmininkas slepia tikrąją padėtį deimantų kasyklose... Ir princo mirtis – tik pradžia nusikaltimų, kuriuos teks išnarplioti sarkastiškajam sekliui.
Deimantai, mirties bausmę vykdantys drambliai, melas, sąmokslai, nuobodžiaujantys britų diplomatai ir religiniai fanatikai – viskas susipina į pavojais, opiumu ir karščiu alsuojantį raizginį, kurio gilumoje slypi tiesa. „Neišvengiamas blogis“ – ironiškas, tirštas ir įtraukiantis pasakojimas apie Britų Indiją. Apie šį romaną pasakoja vertėja R. Drazdauskienė.
– Lietuvos skaitytojams rašytojas A. Mukherjee jau pažįstamas kaip „Kalkutos detektyvo“ autorius. Būtent su šia pirmąja knyga būdamas 40–ies jis įsiveržė į literatūros pasaulį, o šiandien jis puikiai žinomas, skaitytojų mėgstamas autorius. Kaip klostosi jo literatūrinė karjera?
– Šiandien A. Mukherjee yra viena ryškiausių detektyvo žvaigždžių. O iki 40–ies jis, kaip pats sako, dvidešimt metų dirbo stulbinamai nuobodų darbą finansų srityje, nors visą laiką norėjo parašyti detektyvą ir jau buvo prirašęs daug visokių juodraščių, bet vis pritrūkdavo kantrybės ir ištvermės. Tie juodraščiai taip ir būtų gulėję stalčiuje, jeigu ne leidyklos paskelbtas konkursas, kurio pagrindinis prizas buvo galimybė išleisti pasiūlytą knygą. A. Mukherjee nusiuntė pirmą savo seniai rašomo detektyvo skyrių ir tolesnio siužeto santrauką, laimėjo konkursą ir leidykla, panašu, pasirašė su juo sutartį iškart kelioms knygoms. Čia tas atvejis, kai žmogus staiga ir visai netikėtai įsiveržė į detektyvų literatūros olimpą, tačiau, kai skaitau recenzijas ar atsiliepimus, atrodo, kad A. Mukherjee jau taip įsigalėjęs šiame žanre, tarsi ten būtų buvęs visą laiką. Literatūros pasaulyje – jis kaip žuvis vandeny. Sakyčiau, jis toks naujos kartos rašytojas – dirbantis struktūruotai, apgalvotai, puikiai bendraujantis ir labai įdomiai pasakojantis apie savo knygas.
Įdomus ne tik A. Mukherjee rašytojo kelias, ne ką mažiau intriguoja ir asmeninė istorija. Jo tėvai – emigrantai iš Indijos, jis – etninis indas, užaugęs Škotijoje. Taigi jis augo vienoje šalyje, bet kitoje kultūroje. Pats A. Mukherjee sako, kad pagal išsilavinimą, pasakojimo ir rašymo stilių jis priklauso britiškai, net škotiškai tradicijai. Tai akivaizdu. Kas skaitė „Kalkutos detektyvą“ tikrai atpažino ironišką pasakojimą, juodą humorą, kuris labai būdingas šiaurietiškiems Britanijos detektyvams.
„Neišvengiamas blogis“ parašytas škoto, puikiai išmanančio indiškas realijas ir istorinį kontekstą. Tokio išmanymo pašalinis žmogus nelabai galėtų turėti. A. Mukherjee į knygas sudeda geriausius dalykus iš abiejų pasaulių: skaitytojas gauna ir puikų, intriguojantį britišką detektyvo pasakojimą, kuriam pasaulyje mažai kas prilygs, ir kartu – tokias detales ir tokį aplinkos išmanymą, kokį retai galėtum sutikti už Indijos ribų.
– Jums teko susitikti ir bendrauti su A. Mukerjee. Papasakokite.
– Kiekvieną rudenį Škotijos mieste Stirlinge vyksta detektyvų festivalis gražiu pavadinimu „Bloody Scotland“, kur vieną rugsėjo savaitgalį suvažiuoja stebėtinai garsūs detektyvų autoriai, vyksta skaitymai, pašnekesiai, diskusijos. Pernai, kai pamačiau, kad dalyvaus keli mano labai mėgstami rašytojai, nusprendžiau važiuoti. Susitikimą apie Indijos literatūrą vedė pats A.Mukherjee ir su kolegomis rašytojais nepaprastai įdomiai kalbėjo apie šiuolaikinę Indiją, literatūrą, skaitytojus, santykį su anglakalbe kultūra.
Po pokalbio rašytojai dalijo autografus ir aš taip pat atsistojau į eilę prie A.Mukherjee rankose laikydama lietuvišką „Kalkutos detektyvo“ leidimą. Jis mane pastebėjo iš tolo ir sako, o, jūs turite lietuvišką mano knygos vertimą. Aš, žinoma, nustebau, kad jis taip greitai atpažino, bet jis sako: kaip galiu nežinoti, žinau viską apie savo vertimus. Tada jau prisistačiau, kad aš ir esu „Kalkutos detektyvo“ vertėja. Ir toliau sekė turbūt kiekvieno vertėjo svajonės išsipildymas: jis pašoko ir ėmė džiugiai dėkoti, pasišaukė agentą, sako – žiūrėk, čia žmogus, kuris verčia mano knygas. Taigi po šio susitikimo jau net norėdama turbūt negalėčiau sakyti, kad A. Mukherjee man nepatinka. O knygoje jis užrašė: „Jūs esate Semo ir Surink–granatas (ang. Surrender–not) balsas lietuviškai“. Malonu, kad rašytojas taip aiškiai ir tiksliai supranta vertėjo funkciją.
– Ir „Neišvengiamame blogyje“, ir anksčiau išleistame „Kalkutos detektyve“ veiksmas vyksta Indijoje. Kokia Indija atsiskleidžia A. Mukherjee detektyvuose?
– AMukherjee visą laiką norėjo rašyti istorinį detektyvą, nes jį domina praeitis. Pradėjęs lankytis Kalkutoje susidomėjo šiuo miestu ir ypač laikais, kai Kalkuta buvo vienas iš Britų imperijos valdomos Indijos centrų, šalies sostinė. A. Mukherjee pasirinko aprašyti tokį įdomų laiką, kai imperija jau pradeda griūti ir tik laiko klausimas, kada britai pasitrauks iš Indijos. Visada įdomu stebėti tokį lūžį, kada viena tvarka jau griūva ir traukiasi, o kita dar tik pradeda augti ir nežinia, kas bus. Detektyvui tokia situacija ypač palanki, nes padeda išlaikyti įtampą, leidžia veikėjus panardinti į tokias situacijas, kuriose jie šiaip neatsidurtų.
Man labai patinka pasakojimai apie kolonijinę britų praeitį, nes tai pasaulis, kuris atrodė neginčijamas ir įsitvirtinęs visiems laikams, bet staiga pamatai to pasaulio griūtį, supranti, kad tai, kas atrodė amžina, nėra savaime suprantama ir nepajudinama. Laikinumo ir naujų vėjų jausmas juntamas visose A. Mukherjee knygose. Juolab jis rašo apie Bengaliją, kurioje nacionalinis pasipriešinimo judėjimas buvo ypač stiprus, naujos valstybės užgimimas ir formavimasis akivaizdus. Taigi viena – rašytojas renkasi labai įdomų laiką ir aprašo istorinius pokyčius, antra – „Neišvengiamas blogis“ gerai suregztas detektyvas, autorius tikrai moka kurti intrigą.
– Jau minėjote, kad A. Mukherjee yra tarp dviejų kultūrų – škotiškosios ir indiškosios. Jis pats yra sakęs, kad tokia padėtis jam leidžia rašyti apie tai, apie ką patys britai nekalbėtų, ir renkasi tam puikiai tinkantį detektyvo žanrą. Šalia detektyvo atsiranda daugybė įdomių istorinių, socialinių, kultūrinių linijų. Kur slypi A. Mukherjee pasakojimo fenomenas?
– Šiuolaikiniai detektyvai dažnai yra socialinės svarbos literatūra. Detektyvas tapo žanru, kuriame pirmiausiai nagrinėjamos socialinės problemos. Tai turbūt prasidėjo nuo skandinavų, o vėliau išplito visame pasaulyje. Toks ir „Neišvengiamas blogis“ – rašytojas vaizduoja situaciją iš vidaus, pasitelkia personažus iš skirtingų pusių – britą ir indą. Dabar pagalvojau, kad tas veikėjų tandemas – pats A. Mukherjee, perpjautas per pusę, juk jame slypi ir britas, ir indas.
Kartu tai klasikinė detektyvo situacija, kurioje veikia vadinamasis sužeistas gydytojas – įvairių gyvenimo patirčių traumuotas detektyvas Semas Vindemas, kuris, be kita ko, dar ir opijaus vartotojas. Jo porininkas irgi išskirtinis personažas – vietinis policininkas, priklausantis aukščiausiai indų visuomenės kastai, bet pasirinkęs valstybės tarnybą, nes nori – britams pagaliau pasišalinus – kurti naują demokratinę Indiją. Žodžiu, ši detektyvų pora labai įdomi ir įtampa tarp jų tikrai yra, nes juk jie iš esmės atstovauja priešingas puses; kartais jie ne juokais pasišaipo vienas iš kito, bet jų tarpusavio pagarba ir simpatija aiškiai matyti.
Dar viena labai įdomi linija – Semo Vindemo mylimosios. Ji anglo ir indės duktė, tad padėtis dar sudėtingesnė: jos nepriima nei vieni, nei kiti. Ji nepaprastai sumani, protinga ir graži moteris, tačiau jos padėtis visuomenėje priklauso tik nuo to, kokią vietą ji pati sugebės išsikovoti. Tie socialiniai vaidmenys labai įdomūs ir detektyvas ypač tinkama aikštelė tai parodyti. A. Mukherjee puikiai moka išryškinti panašius socialinius, kultūrinius konfliktus ir tų konfliktų pasekmes.
– „Neišvengiamas blogis“ nukelia į labai egzotišką ir prabangią vietą – mažutę kunigaikštystę Sambalpurą, apie kurį turbūt daugelis apskritai niekada negirdėjo. Kuo ši vieta tokia įdomi ir tinkanti detektyvui?
– 1920 metais, kai vyksta veiksmas, Indija padalyta į dvi dalis: į Radžą (kaip mačiau dabar verčiama Jane Gardam trilogijoje) arba kitaip – britų valdomą teritoriją ir vadinamąsias kunigaikščių valstybes (angl. princely states). Paprastai tokios kunigaikščių valdomos valstybės buvo ne tokios stiprios politiškai, bet nepaprastai turtingos. „Neišvengiamo blogio“ veiksmas vyksta būtent tokioje teritorijoje Sambalpure. Jo valdovas yra penktas turtingiausias pasaulio žmogus – taigi ne juokas. Įdomiausia, kad tos valstybės, būdamos nepaprastai turtingos, rodos, būtų galėjusios daryti bet ką, bet iš tiesų jų vadovams leista tvarkytis tik teritorijos viduje, kolonijinė valdžia juos stipriai kontroliavo. Tiesa, gal ne taip stipriai, kaip tiesiogiai valdomoje teritorijoje, bet vis tiek. Tos kunigaikštystės turėjo britų atsiųstus prižiūrėtojus, diplomatinius atstovus, kurie šiek tiek primena sovietinėse respublikose buvusius antruosius partijos sekretorius, atsiųstus iš centro.
Tokia situacija neišvengiamai sukelia įtampą: tavęs prižiūrėti atsiųstas žmogus iš centro, tu supranti, kad veikiausiai esi už jį gudresnis ir turtingesnis, bet negali jo nurodymams prieštarauti tiesiai, tad atsiranda visokių gudravimų, aplinkinių kelių ir net sąmokslų. „Neišvengiamame blogyje“ ypač daug dėmesio skiriama sąmokslams ir slaptiems dalykams, povandeninėms uoloms. Nemažai šių dalykų vyksta moteriškoje gyvenamoje sferoje: rūmų moterys, kaip sąmokslininkės, diplomatės, šitoje kovoje nuo seno turi tvirtas pozicijas.
– „Neišvengiamas blogis“ be galo tirštas ir sodrus pasakojimas. Kas verčiant šį detektyvą buvo sudėtingiausia?
– Knygoje žavi daugybė įvairių detalių, vaizdų, bet faktinė informacija šiais google laikais tikrai nesukelia problemų. Jeigu nori įsivaizduoti, kaip atrodė Indijos brangenybės ir turtai, youtube kanale gali tuoj pat į jas pasižiūrėti. Beje, visiems tai labai rekomenduoju, nes radžų brangenybės iš tiesų neapsakomai įspūdingos. Bet sunkiausia buvo pagauti intonaciją, kuria parašyta ši knyga. Ji nėra savaime suprantama. Kai sakau, kad tai toks škotiškas pasakojimas, turiu galvoje, kad pasakotojas labai juntamas visoje knygoje, jo stilius unikalus, humoro jausmas stiprus, bet jis nėra visada malonus. Pavyzdžiui, vienas mėgstamų veikėjo Semo Vindemo triukų – įžeidinėti sutiktus žmones ir žiūrėti, kas iš to išeis. Jo humoras sarkastiškas, dažnai juodas, bet reikia turėti galvoje, kad tai žmogus, kuris per ispaniškojo gripo epidemiją neteko žmonos, prarado tėvynę ir turėjo atvykti į kitą šalį pelnytis duonos, tad akivaizdu, jis yra nusivylęs, neturi jokių iliuzijų ir jo humoro jausmas skirtas išgyvenimui. Nepalengvina padėties ir tai, kad jis kaip apsėstas siekia išsiaiškinti pasitaikančias mįsles, ne veltui viena iš knygos veikėjų jį pavadina „tiesos ieškotoju“. Žodžiu, knygoje yra daug subtilių dalykų, bet iš tiesų sunkiausia buvo perteikti pasakojimo stilių.
– Kaip įsivaizduojate „Neišvengiamo blogio“ skaitytoją?
– Turbūt tai žmogus, kuris jau perskaitė „Kalkutos detektyvą“. A. Mukherjee detektyvus galima pradėti skaityti nuo bet kurios knygos, bet žymiai didesnis džiaugsmas skaityti iš eilės. Čia tas atvejis, kai laikui bėgant personažai keičiasi, atsiskleidžia. Kai kuriuos antrosios knygos niuansus bus lengviau suprasti, jei būsite perskaitę pirmąją knygą.
Na ir, žinoma, tai skaitytojas, kuriam patinka detektyvai ir kurio knygose nebaugina socialinis, istorinis kontekstas. Kaip jau minėjau, A. Mukherjee mėgsta paimti vieną detektyvinę intrigą ir sujungti ją su svarbiais Indijos įvykiais, istoriniais pokyčiais. Jeigu jums įdomu istorija, jeigu domitės, kas vyko Indijoje, kitose kolonijinėse valstybėse, tai šias knygas labai rekomenduoju. Šis rašytojas moka sujungti visuomenės įvykius su personažų asmeninėmis istorijomis, nuo to įtampa dar įdomesnė. „Neišvengiamas blogis“ puikiai tiks ir tiems, kuriems reikia pakelti nuotaiką, trūksta grožio ir gerumo.
– Verčiate trečiąją serijos knygą „Dūmai ir pelenai“. Kur nukels trečiasis detektyvas?
– Ir trečiojoje knygoje autorius ištikimas savo pasakojimo stilistikai. Istorinis fonas toks: į Kalkutą turi atvykti Velso princas ir visa kolonijinė valdžia trokšta, kad iškilmingas vizitas praeitų kuo sklandžiau. Tuo tarpu Indijoje jau kyla demokratiniai judėjimai, protestai, Mahatma Gandhi jau organizuoja taikaus pasipriešinimo sambūrius ir didžiules demonstracijas. Na, o šiame fone Semas Vindemas mėgina išsiaiškinti kelias jį patį gana arti palietusias žmogžudystes. „Dūmus ir pelenus“ laikraštis Sunday Times įtraukė į šimto geriausių nuo 1945 m. parašytų detektyvinių romanų sąrašą.
