„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Poetė Emilija Griškonytė: rašau apie dalykus, kurie nevirto žmogiškąja forma, bet ir netelpa kitose

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalijasi Emilija Griškonytė. „Rašau, kad vieną dieną pro šalį ėjęs nepažįstamasis į mano vienišo palto kišenę įdėtų dalį savęs, dalį to, ką sukūrė važiuodamas traukiniu į kito miesto stotį. Kartais mąstau, jog rašau tik tam, kad atrasčiau vidinę šviesą, nubraukčiau lyg dulkę besiskverbiančią tamsą, o iš jos gimtų keletas eilių, rašytų vienišomis ilgesingo sapno akimirkomis. O rašau apie tai, kas dar nevirto į žmogiškąją formą, bet netelpa ir jokiose kitose“, – teigia poetė. Jeigu ir jūs kuriate poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
Emilija Griškonytė
Emilija Griškonytė / Pijaus Chraptavičiaus nuotr./ 15min dizainas

- Emilija Griškonytė

***

užuosti lietų per pirmąjį gegužės šokį

prisilietus prie gedinčio

draugo

prie smerkiančio

prie aidinčio

širdies plakimo

tave nurengti

lūpų kampučiais

mėliu ir vienišu skambesiu

drauge,

o gal meile,

reiktų kuždėti?

atėjau pasitikti tavo gyvenimo žiburio

tavo bekvapio liūdesio

į kurį įsiliejus

sielomis mainomės

***

Mano nuoskauda penkių puslapių ilgio

Penkių metų bagažo

Dar viena popietė viršvalandžių

Naktis be mėnulio

Mano nuoskauda tavo alsavimas

Kreivas šypsnis išsiilgus bendravimo

Fronte ilgesio bylos

Ašaros tystančios

Mano nuoskauda ne iš šio pasaulio

Panašu, jog per jį nekeliaujame

Einam skirtingais žingsniais

Į vienatvę savo

Mano nuoskauda - priklausomybė

Kad širdis bent kažkiek jaustų

Kad siela bent kažkiek įspėtų

Kiek dar galiu savyje nešioti

Šios žemės kampučius

***

šiandien Senekos diena

išaušus jai matau mirštančią mergaitę

tarp gėlių

kapely bernardinų

rauda ji, tarsi netekusi širdies plotelio

tarsi pametusi vienatvę savo

išpažinčiai neprisileidžia

tik gailiai verkia

vis mini, kad mirė mirė

bet mirties nesimato

baikščiai landžioja varnos

žiemai namus palikus

bailiai landžioju aš,

kad neužkliūčiau už trapiausio matyto kūnelio.

***

ji stebi pro langą plaukiantį miestą

dviejų gatvių sankirtoje kontrastas -

kapinės ir šiukšlynas

baisisi perregima tyla

ir nusičiaudi

žinodama, jog ramybė ką tik ją palytėjo

***

Naktis iš vidaus šiąnakt nušvito, toji naktis, visu juodumu dengianti krūtis,

Kur klykiantis vaikas upokšnius čiulpiantis iš krūties mamos,

Iš mamos syvus,

Šiąnakt tamsu, gyvenime mano,

Šiąnakt naktis už lango leidžiasi kantriai

Rašo laiškus pabirusiems adresatams

Rašo laiškus apie tuos, kurie pabiro

Iš vidaus smelkiasi sunkis, smėlis vargina plaučius, iš vidaus graužatis į žmogų pavirsta

Tik aš nežinau kodėl nusileidau iš dangaus,

Iš dangaus melsvumo į šį žemės prastumą

Į šį pilkumą, kuriame mąstymas keičia šviesius tonus į tamsiai pilkus

Ir tik aš nežinau, gyvenime mano, kodėl šis mėnulis suskaudo, nukrito ties mano krūtine?

Jeigu ir jūs kuriate poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą