Tokia situacija nesuteikia nuteistiesiems šanso bandyti keistis ir parodyti visuomenei kitą savo pusę, o visuomenei – susipažinti su jų mintimis apie save. Bent kiek prasmingesnio dialogo tarp nuteistųjų ir visuomenės trūkumas – viena iš priežasčių, dėl kurios nuteistųjų grįžimas iš įkalinimo įstaigos ir resocializacija tokie sudėtingi, o didelė dalis nuteistųjų vos palikę pataisos namus, grįžta atgal.
Suteikti šiai visuomenės grupei progą pasidalyti savo mintimis su visuomene siekia LRT žurnalistė, visuomenininkė Urtė Karalaitė. Jos inicijuoto projekto „Neišgirsti balsai“ metu vyksta kūrybinio rašymo dirbtuvės nuteistiesiems bei nuteistosioms, o atrinkti dirbtuvių dalyvių tekstai viešinami socialiniuose tinkluose „Instagram“ bei „Facebook“ paskyroje „Neišgirsti balsai“.
Nuteistųjų kūryba naudinga ir jiems patiems, ir visuomenei
Kaip pasakoja kūrybinio rašymo dirbtuves Pravieniškių pataisos namuose ir Panevėžio moterų pataisos namuose vedanti U.Karalaitė, šiemet prasidėjęs projektas turi du tikslus: juo siekiama suteikti emocinę, socialinę ir kūrybinę naudą jame dalyvaujantiems ir naujomis mintimis papildyti žiniasklaidos piešiamą nuteistųjų paveikslą taip drąsinant nuteistuosius keistis ir suteikti jiems galimybę papasakoti visuomenei apie savo pokytį.
„Rašymas – viena iš stipriausių saviraiškos priemonių. Šis įrankis gali padėti sušvelninti žmogų slegiančius sudėtingus procesus, suteikti priemonę savirefleksijai, įnešti aiškumo ir ramybės bei lavinti kūrybinį mąstymą. Nuteistiesiems ir nuteistosioms kasdieniame gyvenime labai stinga tokių įrankių ir tęstinio jų lavinimo“, – pasakoja U.Karalaitė.
Antrasis projekto tikslas – bent iš dalies keisti itin kategoriškus stereotipus apie nuteistuosius visuomenėje, nemažiau reikšmingas, akcentuoja projekto iniciatorė. „Dauguma iš mūsų neturi jokio ryšio su nuteistaisiais ir žino apie juos labai nedaug, bet kaip visuomenė esame linkę juos smerkti ir moralizuoti, pamiršdami, kad šie žmonės jau sulaukė savo bausmės. Dabar mūsų užduotis yra padėti jiems keistis ir grįžti į visuomenę kitokiems“, – sako pašnekovė.
Nuteistieji gali keistis – kaip ir mes
Kaip pasakoja U.Karalaitė, nuteistųjų kūryba atskleidžia, kad nuteistieji tai pirmiausia žmonės – panašūs į mus, todėl pažintis su jų mintimis gali bent truputį prisidėti prie neigiamų nuostatų keitimo.
„Jeigu mes patys bandome keistis, atsikratyti kažkokių įpročių, turime tikėti ir jų pokyčiu. Nuteistųjų kūryba atskleidžia, kad jie, kaip ir mes, mąsto apie savo klaidas ir tamsiąsias puses, su kuriomis sunku išbūti. Kaip ir jie, mes klystame ir klumpame, tik jų suklupimai – kiek kitokie“, – pasakoja projekto iniciatorė.
Savo kūryboje dažnai galvoja apie išorinį pasaulį
Vos paskelbus apie galimybę dalyvauti dirbtuvėse, U.Karalaitės projektas sulaukė nemažai susidomėjusiųjų – kiekvienose dirbtuvėse dalyvauja iki dvidešimties žmonių, savo kūrinius gali siųsti ir kitų pataisos namų gyventojai. Atrinkti dirbtuvių dalyvių tekstai anonimiškai pristatomi projekto socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instragram“ paskyrose „Neišgirsti balsai“. Kviečiame susipažinti su Gedimino mintimis:
„Kartą perskaičiau Džono Lenono pasakojimą – vaikystėje mokytoja jo paklausė, kuo jis nori būti užaugęs. Ilgai negalvojęs, jis mokytojai atsakė, kad užaugęs nori būti laimingas. Mokytoja jam bandė paaiškinti, kad jis nesuprato klausimo. Aš manau, kad iš tikrųjų mokytoja nesuprato gyvenimo. Po šio pasakojimo susimąsčiau, kas manyje užkuria laimės jausmą.
Vaikystėje galvojau, kad turėdamas tiek pinigų, kiek užtektų nusipirkti viskam, ko geidžiu, būsiu laimingas. Kai užaugau ir jau galėjau nusipirkti viską, ko geidžiu, supratau, kad mano laimė neslypi nei daiktuose, nei piniguose. Turėjau gyvenime padaryti daug klaidų, kad suprasčiau, kur slypi mano laimė. Jos nėra šiltuose kraštuose, kiti žmonės taip pat negali manęs padaryti laimingu.“
Kaip pasakoja dirbtuves vedanti žurnalistė, kai kurie iš dalyvių noriai bendrauja, dalijasi savo mintimis raštu ir žodžiu, kiti – santūresni, bet jų kūrybos rezultatai maloniai nustebina: „Dalis nuteistųjų iš tikrųjų rašo apie tai, ką norėtų pasakyti visuomenei. Akivaizdu, kad jie nemažai galvoja apie tai, kaip juos ir jų gyvenimą matome mes, jiems rūpi, kad išorinis pasaulis pamatytų, kad jie gali keistis.“
Projektą „Neišgirsti balsai“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
