Minint Jurgos Ivanauskaitės 60-ąsias gimimo metines kviečiame į Jurgos Ivanauskaitės fenomeną pažvelgti iš šiuolaikinės perspektyvos ir iš naujo jį įvertinti. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ vedėja, filosofijos mokslų daktarė, poetė Aušra Kaziliūnaitė kalbėjosi su literatūrologe, humanitarinių mokslų daktare Solveiga Daugirdaite, rašytoju, humanitarinių mokslų daktaru Rimantas Kmita, knygos „Lietuvos vizionierės“ autore Elena Gasiulyte bei menotyrininke, humanitarinių mokslų daktare, docente Ramute Rachlevičiūte.
J.Ivanauskaitės vizionieriškumas
S.Daugirdaitės nuomone, Jurga Ivanauskaitė įdomi savo kūrybinės ir visuomeninės veiklos visuma. Pasak mokslininkės, ji yra vienas ryškiausių kūrybingos asmenybės pereinamojo laikotarpio Lietuvoje pavyzdžių. Pašnekovė pažymi, kad tuo metu Rytų Europoje vyko du lūžiai: tik šiam regionui būdingas perėjimas iš socializmo į kapitalizmą ir, kaip visame Vakarų pasaulyje, dėmesio centro persislinkimas iš rašto į vaizdų kultūrą. Pašnekovė sako, kad „sovietmečiu pakako gerai rašyti ir būti lojaliam sistemai, o kapitalizmo kontekstas pareikalavo kūrėjo būti nuolat matomam ir kurti perkamą produktą.“
Literatūrologės vertinimu, J.Ivanauskaitei tai pavyko savaime. Gebėdama prisitaikyti visuomenės erdvėje ir pritraukti dėmesį, anot S.Daugirdaitės, J.Ivanauskaitė jau anuomet turėjo šiuolaikinės rašytojos savybes.
J.Ivanauskaitė kūrė ne kritikams, o žmonėms
Pašnekovė sako, kad tiek grožinėje literatūroje, tiek kelionių, pokalbių knygose J.Ivanauskaitė sugebėjo atliepti laiko dvasią, išreikšti tuo metu visiems artimą pokyčių ilgesį ir suteikti vilties, kad, jeigu ir ne tikrovėje, tai bent dvasiniame lygmenyje, pokyčiai yra įmanomi: „Ko gero, įdomiausia Ivanauskaitės kūrybos dalis yra universalus, visiems suprantamas metafizinis ilgesys“, – sako literatūrologė.
-
„Rašytnamis“. Moišė Kulbakas ir Vilniaus žydų literatūra
-
„Rašytnamis“. Justinas Žilinskas: „Skaitymo malonumas nėra nusikaltimas“
-
„Rašytnamis“. Paulina Pukytė ir jos žodžių skulptūros
-
„Rašytnamis“. A.Valenta: „Vaikystėje Brailio raštu perskaityti Homero tekstai buvo stebuklas“
-
„Rašytnamis“. Ugninga kūrėja, miesto vaikas, Tibeto piligrimė. Sesuo apie Jurgą Ivanauskaitę
Nors, anot S.Daugirdaitės, J.Ivanauskaitės literatūra, neatitikusi „aukštosios“ literatūros kanoninių taisyklių, nebuvo visuotinai giriama kritikų, tačiau sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. S.Daugirdaitės tvirtinimu, Jurga prisidėjo prie populiariosios literatūros
suklestėjimo ir pabrėžia, kad laikas atsikratyti nuo sovietmečio užsilikusio populiariosios literatūros menkinimo. Literatūrologė pastebi, kad J. Ivanauskaitės kūrybai būdingi tiek aukštosios, tiek populiariosios literatūros elementai, tačiau dar kartą sugrįžta prie minties, kad J.Ivanauskaitės fenomenas apima ne tik kūrybinę veiklą, bet ir pačią Ivanauskaitės asmenybę, santykį su visuomene. Literatūrologės vertinimu tai, kad Ivanauskaitė yra laikoma populiariąja rašytoja, nėra blogai. Pašnekovė prisimena V.Mykolaičio-Putino citatą apie Maironį: „Mano kartos žmonėms Maironis – daugiau negu poetas“ ir sako, kad tą patį galima pasakyti ir apie J.Ivanauskaitę.
Dvigubi lyčių standartai išlikę iki šių dienų
S.Daugirdaitė svarsto, kad ryški ir drąsi J.Ivanauskaitės asmenybė buvo laikoma ir pavojinga, neatititinkančia to laikmečio pažiūrų: „Ryški tiek savo išore, tiek vidumi, Jurga Ivanauskaitė niekaip neįkūnijo kuklios geltonplaukės lietuvaitės“, – sako pašnekovė.
Garsusis romano „Raganos ir lietus“ platinimo uždraudimas, S.Daugirdaitės nuomone, didžiaja dalimi įvyko dėl to, kad tai buvo moters kūrinys. Juk tuo pačiu metu kūrė ir Ričardas Gavelis (1950–2002), Jurgis Kunčinas (1947–2002), tačiau erotinė tematiką jų kūriniuose Vilniaus savivaldybės komisijai nepasirodė netinkama. S.Daugirdaitės nuomone, J.Ivanauskaitė aiškiai suvokė savo padėtį ir sąmoningai domėjosi feminizmu. Pašnekovė sako, kad J.Ivanauskaitės veiklos visuma, tvirta laikysena ir tikėjimas savimi tapo sunkios kovos už teisę kurti ir būti suprasta pavyzdžiu daugeliui moterų.
Ypatinga Jurgos Ivanauskaitės giminė
Pašnekovė pasakoja, kad J.Ivanauskaitė užaugo intelektualų giminėje. Perskaičiusi Jurgos močiutės rašytojos, vertėjos, visuomeninės veikėjos Halinos Korsakienės (1910 – 2003) knygas ir artimiau susipažinusi su J. Ivanauskaitės šeimos istorija, S.Daugirdaitė suvokė, kad tai – ne tik talentas, bet ir kelių kartų įdirbis. H.Korsakienės atsiminimuose ji perskaitė apie pusseserę Vandą – Lenkijoje gyvenusią gydytoją, alpinistę Wandą Czarnocką-Karpińską, kurios vyras žuvo Himalajuose: „Uždaroje sovietmečio sistemoje gyvenančiam žmogui Himalajai turėjo atrodyti kaip kažkas nepasiekiamo, o štai Jurgos šeimoje Himalajai neatrodo tokie tolimi“, – sako literatūrologė S.Daugirdaitė.
Kita vertus, S.Daugirdaitė svarsto, kad tokia šeimos istorija J.Ivanauskaitę ne tik įkvėpė, bet ir slėgė. Anot pašnekovės, Jurga norėjo parodyti, kad ji yra autentiškas savo pačios, o ne praėjusių kartų kūrinys: interviu ji pabrėžė, kad nesijaučia esanti iš itališko tipo šeimos, vadino save Jericho rože, kurią vėjas pusto dykumoje“, – pasakoja S.Daugirdaitė.
Ribotas Jurgos Ivanauskaitės kūrybos vertinimas kultūrinio elitizmo kontekste
Anot R.Kmitos, visa literatūra yra vertinama „aukštojo modernizmo“ kontekste, o tai J.Ivanauskaitės kūrybai netinka: „tai nėra tas raktas, kuriuo mes galėtume šį fenomeną atrakinti“, sako R.Kmita ir svarsto, kad J.Ivanauskaitė konfliktavo su šiuo kultūros elitizmo požiūriu. Rašytojas mano, kad dėl šios priežasties ir dabar J.Ivanauskaitės tekstai nėra iš naujo atidžiai perskaitomi ir adekvačiai įvertinami.
S.Daugirdaitė svarsto, kad ryški ir drąsi J.Ivanauskaitės asmenybė buvo laikoma ir pavojinga, neatititinkančia to laikmečio pažiūrų.
R.Kmita svarsto, kad literatūros kritikai labiausiai vertina kūrinio formą, literatūrinę kalbą, „o tai nėra pačios stipriausios J.Ivanauskaitės pusės“. Pašnekovo nuomone, stipriausias J.Ivanauskaitės kaip rašytojos bruožas buvo atspindėti laiko dvasią: „jos tekstai buvo skaitomi kaip kartos manifestai, jauni žmonės Ivanauskaitės tekstuose atpažino save, savo lūkesčius“.
R.Kmita svarsto, kad šiandien supažindinant visuomenę su Jurgos Ivanauskaitės fenomenu reikėtų pasinaudoti populiariosios kultūros, sociologijos diskursais, kadangi ji nebuvo vien tekstų kūrėja, bet kartu ir kitose disciplinose kūrusi menininkė, svarbi visuomeninė veikėja.
Nepagrįsta lietuvių kritika J.Ivanauskaitės kūrybai
J.Ivanauskaitės kūriniai literatūros kritikų buvo vertinami neigiamai. Tai, R.Kmitos nuomone, lėmė tradiciniai literatūros vertinimo kriterijai, ribotas, nuo kitų Jurgos veiklų ir asmenybės nutolęs, požiūris į Jurgos kūrybą ir anuomet gajūs dvigubi lyčių standartai. Nors tokių ažiotažų, kokio susilaukė „Ragana ir lietus“, daugiau neįvyko, tačiau pašnekovas pastebi, kad neigiamas kritikų požiūris reiškėsi kitais būdais: nebuvo skubama apdovanoti Ivanauskaitės literatūrinėmis premijomis, jos kūriniai nevertinti kaip svarbi lietuvių literatūros kanono dalis.
R.Kmita pasakoja, kad 2002 m. Lietuvai pirmą kartą dalyvavus Frankfurto knygų mugėje, „Ragana ir lietus“, išversta į vokiečių kalbą, buvo išrinkta svarbiausiu lietuvišku kūriniu ir per visą lietuvių leidybos istoriją Vokietijoje buvo didžiausias bestseleris. Rašytojas svarsto, kad problema iš tiesų glūdi ne J.Ivanauskaitės kūryboje, o priėjimo prie jos nerandančiuose literatūros snobuose. Anot Kmitos, vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės Lietuvoje buvo įsigalėjusi nuomonė, kad rašytojas neturi teisės masinių medijų keliu komunikuoti su visuomene, savo skaitytojais, kas buvo būdinga Jurgai: „rašytojas, išeinantis į masinę žiniasklaidą, tarsi susitepa, išduoda šventą literatūros vardą“, – sako R.Kmita.
R.Kmitos kūrybos ir J.Ivanauskaitės fenomeno sąsajos
Laidos vedėja A.Kaziliūnaitė prisimena, kad po romano „Pietinia kronikos“ (2017) debiuto R.Kmita taip pat susilaukė daug populiariosios žiniasklaidos dėmesio ir klausia, ar tai vertė jį jaustis blogai. R.Kmita sako, kad atsisakęs kvietimų kalbėti apie savo kūrybą jis būtų prieštaravęs pats sau. Rašytojo nuomone, komunikacija su plačiąja visuomene, dialogo provokavimas yra natūralus kūrėjo siekis. Pašnekovas prisimena, kad nors buvo ir rimtų romano „Pietinia kronikos“ kritinių recenzijų, tačiau daugiausia knyga buvo aptariama masinėse medijose ir toks šio „romano likimas“ padėjo jam geriau suvokti Jurgos Ivanauskaitės fenomeną.
A.Kaziliūnaitė primena, kad nuo 2008 m. teikiama literatūrinė Jurgos Ivanauskaitės premija, kurią už romaną „Pietinia kronikos” 2017 metais rašytojas buvo apdovanotas ir klausia, ką autoriui šis apdovanojimas reiškia. R.Kmita svarsto, kad ši premija dar labiau „sustiprino tarp jo kūrybos ir Ivanauskaitės fenomeno vykstantį dialogą“. Gauta premija paskatino R. Kmitą toliau gilintis į Jurgos Ivanauskaitės fenomeno tematiką ir problematiką ir stengtis ją iš naujo aktualizuoti šiuolaikinėje kritikų ir plačiosios visuomenės kontekstuose.
Jurga Ivanauskaitė – Lietuvos vizionierė
Knygoje „Lietuvos vizionierės“ (2019) Elena Gasiulytė, remdamasi savo asmenine perspektyva, pasakoja apie dešimtį iškilių Lietuvos moterų. E.Gasiulytės pasirinkimas rašyti apie moterų biografijas iš dalies buvo nulemtas to, kad žymių moterų biografijos, lyginant su vyrų, yra nuvertintos. Viena iš dešimties autorės pasirinktų moterų – Jurga Ivanauskaitė.
A.Kaziliūnaitės paklausta, kodėl ją pasirinko, pašnekovė sako, kad šį sprendimą priėmė dar prieš pradėdama rašyti knygą. Tuometiniame Lietuvos kultūriniame kontekste savo maištingumu ir drąsa išsiskyrusia Ivanauskaitės asmenybe E.Gasiulytė susižavėjo ankstyvoje paauglystėje. Pašnekovė sako, kad ją įkvėpė Jurgos laisvė ir svarsto, kad Jurgos asmenybės įtaka visuomenei reiškėsi ne tik per kūrinius, bet ir per patį fizinį jos būvį. E.Gasiulytė mano, kad Jurgos fenomenas slopsta, tačiau pastebi, kad jeigu būtų plačiau įtrauktas į švietimo lauką, galėtų įkvėpti ir šiuolaikinę jaunąją kartą.
Kritiškas Jurgos kaip moters kūrėjos vertinimas vėlyvuoju sovietmečiu ir šiandien
E.Gasiulytė pritaria A.Kaziliūnaitės minčiai, kad Jurgos asmenybė intelektualų bendruomenėje buvo nuvertinta dėl jos lyties ir svarsto, kad šis vertinimas prisidėjo prie to, kad šiandieninė, ypač jaunoji, karta menkai pažįsta J.Ivanauskaitę. Vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios Nepriklausomybės visuomenė buvo stipriai suvaržyta lyčių stereotipų. Todėl, kaip svarsto E.Gasiulytė, į tokios išskirtinės savo gyvenimo būdu, pažiūromis, išvaizda asmenybės kūrybą buvo žiūrima itin kritiškai.
E.Gasiulytė pamini garsųjį ažiotažą dėl seksualinės romano „Ragana ir lietus” tematikos ir prisimena, kaip šį anuomet „moteriai nepadorų toną“ ji įvertino iš šiuolaikinės jaunos moters perspektyvos. Sako, kaip svarbu jai pačiai buvo šias „nepadorias“ temas suvokti iš moteriškos, o ne, kaip dažniausiai nutinka, vyriškos pespektyvos ir vadina tai „autetišku moterišku liudijimu“.
Laidos vedėja kelia klausimą, kokia būtų visuomenės reakcija į Jurgą, jeigu ji gyventų ir kurtų šiais laikais. A.Kaziliūnaitė prisimena knygos „Ragana ir lietus“ siužetą, kuriame pasakojama apie skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusias ir veikusias tris moteris ir svarsto, kad nors civilizacija žengia į priekį, tačiau požiūris į moterį ir jos vieta visuomenėje stagnuoja.
E.Gasiulytė, pritardama šiai minčiai, siūlo pagalvoti apie Jurgai Ivanauskaitei taikytą epitetą „ragana”. Pašnekovė sako, kad šio žodžio konotacija svarbi ne tik istoriniame kontekste, bet moters lyčiai metamas kaltinimas gajus dar ir šiandien. Kita vertus, E.Gasiulytė teigia, kad situacija pamažu keičiasi ir džiaugiasi, kad, jos nuomone, Jurgos laisvė stipriai prisidėjo prie moters teisių klausimo. Parodžiusi, kad moteris nebūtinai turi elgtis pagal priimtas normas, Jurga Ivanauskaitė įkvėpė ir kitas Lietuvos moteris.
Pripažinimo nesulaukusi ankstyvoji Jurgos Ivanauskaitės dailė
Jurga Ivanauskaitė savo kūrybinį kelią pradėjo kaip dailininkė. Ji mokėsi M.K.Čiurlionio vidurinės meno mokyklos (dabar – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla) dailės skyriuje, vėliau Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo grafikos katedroje. R.Rachlevičiūtės manymu, Jurga galėjo tapti talentinga dailininke. Menotyrininkė išskiria ankstyvąją J.Ivanauskaitės kūrybą, kuri, jos nuomone, buvo įdomi, autentiška. Siekdama supažindinti visuomenę su šia nepažįstama kūrybine Jurgos puse, 2011 m. R.Rachlevičiūtė kuravo Jurgos Ivanauskaitės dailės darbų parodą, kurioje buvo eksponuojami ankstyvieji darbai.
Anot R.Rachlevičiūtės, meno pasaulyje Jurga nebuvo pripažinta dėl tuometinių kanoninių dailės taisyklių neatitikimo. Tuo metu, kaip pasakoja pašnekovė, grafikos katedra buvo „vyrų rankose“, nusistovėjęs estetinis supratimas reikalavo kurti apibendrintai, monumentaliai. J.Ivanauskaitė norėjo eiti savu keliu, – ji rinkosi pieštukus, akvarelę. Kanonui prieštaraujantys ankstyvieji jaunos moters pradu, jausmingumu pasižymintys Jurgos darbai – piešiniai, estampai nebuvo laikomi itin meniškais, dėl to, kaip pasakoja menotyrininkė, jai pasiūlyta rinktis plakato specialybę.
Ar jaunų talentų likimas akademijos autoritetų rankose?
A.Kaziliūnaitė klausia, ar J.Ivanauskaitė nusprendė eiti rašytojos keliu, nes nesusilaukė jos darbų meninio įvertinimo. R.Rachlevičiūtė teigia, kad Jurga kaip dailininkė nebuvo pripažinta ne dėl sąmoningo autoritetų noro sužlugdyti jauną kūrėją, o dėl kiekvienai kartai būdingų estetinių prioritetų. Kaip pavyzdį R.Rachlevičiūtė pateikia Diegą Rivera ir Fridą Kahlo. Menotyrininkės studijų metais monumentali D.Rivera kūryba laikyta genialia, o originali, turininga F.Kahlo tapyba nurašyta kaip stokojanti akademiškumo, mėgėjiška. Šiais laikais, kai meistrystei nebesuteikiama tokia svarba, kaip teigia pašnekovė, dėmesio centre atsiduria F.Kahlo kūryba. R.Rachlevičiūtė svarsto, kad, ko gero, visais laikais autentiški, vizionieriški menininkai susilaukė pasipriešinimo, kėlė abejones.
Ivanauskaitės dailininkės ir Ivanauskaitės rašytojos santykis
Nors J.Ivanauskaitė pasirinko rašymą, tačiau, kaip pastebi R.Rachlevičiūtė, neapleido ir dailininkės kelio. Vėlyvojoje J.Ivanauskaitės kūryboje pasireiškė glaudus literatūros ir dailės santykis. Savo tekstus, „kupinus vizualinių, meno pasaulyje atpažįstamų užuominų“ pati iliustravo mandalomis, Mirusiųjų knygos siužetais, nupiešė 12 paveikslų ciklą „Angelariumas“.
Laidos vedėja A.Kaziliūnaitė klausia su kokiais Lietuvos dailės konteksto menininkai būtų galima palyginti J.Ivanauskaitę. Rachlevičiūtė pasakoja, kad nors tuo metu buvo ir daugiau dailininkų, kurie dėl dailės kanono neatitikimo nebuvo pripažinti, tačiau J.Ivanauskaitė kaip kūrėja išsiskiria tuo, kad atrado save kaip rašytoją ir tapo tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų vertinama autore.
Anot R.Rachlevičiūtės, ankstyvieji J.Ivanauskaitės dailės kūriniai buvo perspektyvūs ir kaip dailininkė ji turėjo didelį potencialą. Tačiau tai, kad dėl įvairių priežasčių kūrybinė Ivanauskaitės trajektorija pasikeitė, pašnekovė linkusi vertinti teigiamai ir svarsto, kad atradusi rašymą Jurga rado būdą skleistis savo kūrybiškumui ir pelnyti pripažinimą.
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Vilniaus rašytojai“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
