Apie kanoninės poetės J.Vaičiūnaitės kūrybos simbolius, eilėraščių struktūras, sėkmę anglakalbėje kultūroje ir įtaką šiandieninei poezijai Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis” literatūrologė, rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Cibarauskė kalbėjosi su J.Vaičiūnaitės kūrybą pažįstančiais žmonėmis – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke Donata Mitaite, sudariusia poetės rinktinę „Po ūkanotu atminties dangumi”, ir Rimu Užgiriu – J.Vaičiūnaitės kūrybą į anglų kalbą vertusiu poetu.
Vilnių vadino vieninteliu miestu
Kaip sako literatūrologė V.Cibarauskė, pranašiška, kad Kaune gimusi, bet jaunystės eilėraščiuose sostinę pavadinusi „vieninteliu miestu” poetė J.Vaičiūnaitė Vilniuje pasiliko kurti nuo studijų pradžios iki paskutinės gyvenimo dienos. Mieste, pasak D.Mitaitės, poetė jautėsi jaukiausiai: „Esu skaičiusi apie tai, kaip, kai Marcelijus Martinaitis atsivežė J.Vaičiūnaitę į savo sodybą Vanaginėje, ji jam pasakė, kad nori greičiau grįžti į miestą. Jai buvo per sunku ištverti kaimo tylą.”
Nenuostabu, kad būtent miestas įkvėpė didžiąją dalį jos eilėraščių. Vertėjas R.Užgiris pastebi, kad J.Vaičiūnaitė nebuvo vienintelė praėjusiame amžiuje kūryboje kalbėjusi apie miesto gyvenimą – jis taip pat pamini Tomą Venclovą ir Antaną A.Jonyną: „Tačiau jos kūryboje Vilniaus tema buvo ypač ryški. Dažnai randi eilėraštyje kokią gėlę, augančią Vilniaus senamiesčio griuvėsiuose. Ir gamta jos kūryboje turi jėgos. Bet gamtos detalių, grožio ji ieško mieste. Miestas poetei – vieta, kur galima atrasti save, meilę, naujų patirčių.“
-
„Rašytnamis“. Redaguoti tekstus, redaguoti pasaulius
-
„Rašytnamis“. Poezija ir aktorystė
-
„Rašytnamis“. Buitis, sofa ir laikas
-
„Rašytnamis“. Moišė Kulbakas ir Vilniaus žydų literatūra
-
„Rašytnamis“. Justinas Žilinskas: „Skaitymo malonumas nėra nusikaltimas“
-
„Rašytnamis“. Paulina Pukytė ir jos žodžių skulptūros
-
„Rašytnamis“. A.Valenta: „Vaikystėje Brailio raštu perskaityti Homero tekstai buvo stebuklas“
-
„Rašytnamis“. Ugninga kūrėja, miesto vaikas, Tibeto piligrimė. Sesuo apie Jurgą Ivanauskaitę
D.Mitaitė priduria, kad sovietinėje poezijoje iki J.Vaičiūnaitės debiuto nebuvo ir tokio asociatyvaus, kartais impresionistiškai fragmentiško, asmeniško kalbėjimo, ir tokio Vilniaus: „Vaičiūnaitė neturėjo valdiškos tarnybos, gal todėl galėjo laisviau vaikščioti po Vilnių. Yra toks prancūziškas žodis flâneur, kuriuo įvardijamas po miestą klajojantis, jį stebintis, aplinką žiūrinėjantis žmogus. Vaičiūnaitės poezijoje, man atrodo, miestas bent jau iš dalies matomas būtent taip. Miesto erdvės, gatvės, skersgatviai veikia ir jos eilėraščių architektoniką. Kaip ir Tomas Venclova, J. Vaičiūnaitė eilėraštyje Vilnių pavadino vieninteliu miestu. Beje, abu poetai tai padarė tų pačių 1957 m. kūriniuose“.
Miestiškumas J.Vaičiūnaitės poezijoje – ne tik tema, bet ir stiliaus ypatybės. R.Užgiris pastebi, kad kartais poetės kūryboje galima pastebėti laužytų frazių, neįprastos skyrybos, tritaškių ir brūkšnių, siurrealizmo apraiškų: „Man atrodo, kad stilistiškai ji sukūrė miesto poeziją. Tekstuose randi senojo romantizmo, bet miestas perkeičia įprastą tvarką. Ir taip gimsta unikali poezija. „Vilnius. Archeologija” ir „Biliardinė” būtų tokių eilėraščių pavyzdžiai.”
Reformatorė tarp savo kartos kūrėjų, pripažinta ir Vakaruose
Užsienio leidėjai, pasak vertėjo R.Užgirio, įprastai domisi šiuolaikiniais, teberašančiais autoriais: „nėra patrauklu spausdinti klasikų ar jau mirusių poetų kūrybą. Bet kai pradėjau skaityti J.Vaičiūnaitę, ji man pasirodė gana moderni, palyginus su kitais amžininkais – rašė apie miestą, ne tik gamtą, nagrinėjo mitologiją per modernios moters patirtį. Pamaniau, kad ir Vakarų rinkose būtų įdomu ją skaityti.” Netrukus poetas gavo to patvirtinimą – „The National Endowment for the Arts Translation” stipendiją ir pasiūlymą leisti J.Vaičiūnaitės į anglų kalbą verstą rinktinę „The Vagabond Sun” (liet. „Klajoklė saulė”) iš britų leidėjo Tony Frazer („Shearsman Books”).
Knyga leidėjui taip patiko, kad R.Užgiriui buvo pasiūlyta kandidatuoti į vertimo prizą Anglijoje. Nors jo nelaimėjo, bet toks dėmesys iš leidėjo tik įrodo, kad J.Vaičiūnaitės kūryba įdomi ne tik valstybėje, kurioje autorė kūrė. Dar vienas įvertinimas – knygai skirta recenzija, kurią, pasak R.Užgirio, gauti verstinės poezijos kūriniui nėra lengva. J.Vaičiūnaitė ir Vakarus sužavėjo XX a. realijų ir romantizmo jungtimi.
Kyla klausimas, kaip anglakalbė auditorija, nepažįstanti lietuviškųjų kontekstų, gali skaityti ir suprasti poetę, naudojusią ezopo kalbą, kalbėjusią apie sovietmečio aktualijas, mitologines-istorines figūras, pavyzdžiui Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu. Vienas iš būdų, R.Užgirio teigimu, kurio, beje, reikalavo ir leidėjas, buvo į verstinę rinktinę „Vagabond Sun” įtraukti įvadą ir žodynėlį, kuriuose paaiškinta J. Vaičiūnaitės kūrybos tematika, stilius, aprašyti kultūriniai kontekstai, Vilniaus miesto istorija, istorinės asmenybės. „Be to, verta atsiminti, kad skaitytojai, rinkdamiesi verstinę knygą, tikisi sužinoti kažką naujo, susidurti su kita kultūra. Aš nemanau, kad jie nori gauti universalų skaitalą. Kartais būtent kitos kultūros specifiniai faktai, realijos, egzotika yra tai, kas domina skaitytojus”, – papildo R.Užgiris.
Poezijoje čiuopiamas istorinis, mitologinis, moteriškumo pulsas
Literatūrologė D.Mitaitė prisimena su J.Vaičiūnaitės kūryba susipažinusi turbūt 1977 ar 1978 metais mokykloje, kur jos literatūros mokytoja poetei skyrė daug dėmesio, o komentuodama ciklą „Karaimai“ pacitavo: „O aš einu, užmušęs klastą, / tos svetimos pilies sargybą” ir mokinių paklausė, ar jie taip pat eina Tėvynės sargybą. Tai įsiminė. „Vaičiūnaitė yra labai įsišaknijusi istorijoje – tiek didžiojoje, tiek savo šeimos. Kai skaitai daug jos poezijos, autobiografinių tekstų, akivaizdžiai jauti kaip jai tai svarbu”, – jau iš šiandienos perspektyvos komentuoja poetės rinktinę „Po ūkanotu atminties dangumi” sudariusi D.Mitaitė. Vis dėlto ji pastebi, kad J.Vaičiūnaitės poezijos nereikėtų laikyti autobiografiška ir vertėtų joje ieškoti visuotinumo: „talento tam ir reikia, kad iš savo minčių, jausmų, pažinimo, galėtum išskelti poetinį tekstą, kuris svarbus ne tik tau, kuris ką nors esmingo sako ir kitiems.”
Rašydama ir leisdama knygas sovietmečiu, J.Vaičiūnaitė galėjo perteikti tik dalį tamsiosios tos epochos pusės. Būtent todėl, tarkim, 1961 m. parašytas eilėraštis „Kvazimodas”, kalbantis apie išniekintas ir ištremtas madonas, knygoje galėjo atsirasti tik 1990 m. „Bet man yra įdomiausias tas istorijos sluoksnių susiklojimas vienas ant kito. Yra šiandienybė, yra tolimesnė praeitis, labai ryškiai į J.Vaičiūnaitės poeziją įrašytas getas, yra Barboros Radvilaitės Vilnius ir t.t. Šitai kur kas įdomiau nei viena ar kita šviesi ar tamsi detalė. Yra bendras istorijos kaip nelabai šviesaus dalyko suvokimas”, – sako literatūrologė D.Mitaitė.
Literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius savo „Literatūros istorijoje” J.Vaičiūnaitę yra įvardinęs kaip mylinčio moteriškumo poetę. Visai poetės kūrybai šis apibūdinimas, aišku, per siauras, todėl V.Kubilius buvo kritikuotas, tačiau, D.Mitaitės įsitikinimu, jei tokio aukšto lygio profesionalas kaip V.Kubilius tai pabrėžė, matyt, tuo metu lietuvių poezijoje labai trūko tam laikui gana atviro mylinčios moters balso. 1977 metais J.Vaičiūnaitės parašytas eilėraštis „Atsisveikinimas”, kaip ir dauguma poetės kūrinių, irgi daugiaklodis. Jis ir apie sovietmetį, kuris, kaip skaitome eilėraštyje, tikrajai, sakraliajai kalbai paliko tik beprotnamio palatą, ir apie emigraciją, kuri tampa kelione „anapus laiko“, nes emigravusį iš sovietinės imperijos žmogų stengiamasi ištrinti iš pasilikusių joje atminties, nukirsti visus ryšius tarp emigravusių ir likusių, ir apie bandymą mieste, kuriame pabrėžiamos šaltos rudeninės tylos apgaubtos purvinos Antakalnio kalvos‚ išlaikyti tvirtybę, gal ir maišto dvasią.
Neatsitiktinai poetė pradeda eilėraštį nuo beprotnamio palatoje besimeldžiančios sentikių vienuolės: sentikiai kelis amžius itin atkakliai, nepaisydami visų persekiojimų, saugojo savo tikėjimą. Rožės įvaizdis eilėraštį susieja su Annos Achmatovos kūriniu „Paskutinė rožė“. „Per tą A.Achmatovos rožę J.Vaičiūnaitė į eilėraštį tarsi įrašo pasaulinėje kultūroje ryškų moterų kovos, nepaklusnumo ir pasiaukojimo siužetą: Didonė, Salomėja, Jeanne d'Arc, bojarinienė Morozova, – komentuoja D.Mitaitė.
Tekstus lygina su bliuzo, džiazo melodijomis
J.Vaičiūnaitės poezija – ypač muzikali. Literatūrologė V.Cibarauskė pastebi, kad dainingo verlibro, subtilios instrumentuotės, šaižiųjų bei dusliųjų balsių ar priebalsių sąskambiai ir kartojimai J.Vaičiūnaitės kūryboje nėra lengviausia užduotis vertėjui. R.Užgirio nuomone, viskas priklauso nuo konkretaus eilėraščio specifikos: „Būna kaip su Salomėja Nerimi, kad jei atimi tą muzikalumą, nieko daug nelieka. Kartais jis būtinas. Eilėraščiuose, kuriuose girdisi daugiau J.Vaičiūnaitės neoromantizmo, bandžiau rimuoti galūnes pagal schemą, pagal formą. Bet, pavyzdžiui, versdamas J.Vaičiūnaitės ciklą apie Barborą Radvilaitę, rimuoti net nebandžiau, nes pats turinys gana stiprus ir labiausiai norėjau perteikti personažų balsą.”
R.Užgiris užsispyrė išversti net ir sudėtingiausius miesto poetės kūrinius: „Vienas eilėraštis „Anapestai” buvo ypač sunkus, parašytas su anapestų ritmu: dadadan dadadan dadadan. Bet aš užsispyriau ir nusprendžiau vis tiek bandyti. Man jis buvo įdomus tiek iš vaizdinės, tiek ritmo pusės. Teko pakaitalioti anapestus ir jambus, bet padėjo tai, kad anglų kalboje yra daugiau leidžiama, kai rašai metriškai ir kaitalioti ritmą.”
Eilėraščius, parašytus verlibru, kaip teigia R.Užgiris, versti buvo lengviau. Bet ir čia vienas sudėtingas procesas R.Užgiriui buvo versti veiksmažodžius su priešdėliais, nes norint išgauti tą pačią prasmę angliškai reikia panaudoti daugiau žodžių: „J.Vaičiūnaitės poezijos eilutės gana trumpos. Tai buvo sunku apsisukti taip, kad jos nepailgėtų.”
Įtaka tęsiasi iki šių dienų
Paprašius įvardinti šiuolaikinius lietuvių poetus, kurių kūryboje būtų galima užčiuopti J.Vaičiūnaitės įtaką, pašnekovai pakomentavo šitaip. D.Mitaitė pastebi lietuvių poezijoje padažnėjusią Vilniaus tematiką, nors tai nebūtinai sietina su J.Vaičiūnaitės tradicija. Ji yra patyrusi, kad jaunesniems žmonėms kartais J.Vaičiūnaitė jau nelengvai perskaitoma: „Mokykloje, studijose nebėra jungčių, kurios įpratintų jaunus žmones skaityti truputį kitokią poeziją nei ji yra šiandien, suprasti poezijos tradiciją“.
R.Užgiris mini poetės Indrės Valantinaitės miestiškuosius eilėraščius ir poeto, vertėjo Mariaus Buroko grėsmingo, apgriuvusio miesto detales, primenančias Vaičiūnaitės Vilnių. Tam tikrą pasąmoninę poetės įtaką išvertus jos rinktinę R. Užgiris pastebi rašydamas ir pats. „Šiandien beveik visi poetai gyvena mieste. Todėl nežinau, kiek sąmoningai jiems turi įtakos pats miesto gyvenimas, kiek – apie miestą anksčiau rašiusių poetų kūryba. Bet kuriuo atveju jaučiasi tam tikra J.Vaičiūnaitės poezijos tąsa, kiti seka jos pėdsakais rašydami apie miestą”, – priduria.
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Vilniaus rašytojai“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
