2020-ųjų pabaigoje startavusios tinklalaidės „Rašytnamis“ antrajame epizode apie aktorių santykį su poezija ir poezijos skaitymo subtilybes kalbasi rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, aktore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Aldona Vilutyte ir aktore Kristina Švenčionyte.
Poezijos skaitymas – intymus ir prasmingai praleistas laikas su savimi
A.Vilutytė pasakoja, kad nuo pat vaikystės ją supo poezija bei knygos, tačiau viešai skaityti poeziją pradėjo dėl studentų.
„Anksčiau vengdavau skaityti, gal net nelabai mėgau. Man atrodė, kad tai labai intymu, asmeniška. Tačiau pradėjusi dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje supratau, kad neturiu teisės dėstyti to, ko pati nesuprantu ar nesu praktiškai išbandžiusi. Anksčiau skaitydavau, tačiau labai retai, ir tai kainuodavo daug streso, – atvirauja aktorė. – Dabar mano santykis su poezija yra gana intymus – kuo toliau, tuo labiau man ji patinka. Poezija mus priverčia sustoti. Skaitydama eilėraščius ir norėčiau, kad žmonės atsitrauktų nuo buities, problemų ir pabūtų kitokiame sąmonės lygmenyje. Visi tie subtilūs dalykai – kvėpavimas, balsas, teksto išjautimas, – su kuriais galima poezijoje žaisti, yra labai gražu.“
K.Švenčionytė teigia, kad patosiškas poezijos skaitymas jai neimponavo, priešingai, net atbaidė: „Man skaitant norėjosi aštrumo ir daugiau veiksmo. Vėliau supratau, kad tą poeziją galima skaityti labai įdomiai, tai ir daro kolegos – išraiškingai ir su sava interpretacija. Mano skaitymai išryškėjo tada, kai atradau poetą Praną Morkūną. Tuomet skaityti man pačiai tapo įdomu – suvokiau, kad poeziją galima ir išdainuoti, ir vizualiai išreikšti, gal net iššokti.“
„Literatūra ir poezija man yra didžiausia vertybė“, – užtikrintai teigia A.Bialobžeskis, pridurdamas, kad poezija ir muzika eina labai lygiagrečiai su aktoryste. „Net manau, kad šie elementai teatre yra esminiai. Geriausiuose vaidmenyse didelį dalį sudaro muzika bei poezija. O su poezija susidūriau anksti, kai jaunystėje tėtis padovanojo Pauliaus Širvio knygelę. O Alvydas Šlepikas, kolega, mane dar giliau įsodino į poeziją. Poezija yra labai autentiškas ir individualus dalykas. Tai laikas, kai gali būti su savimi, išsigryninti daug pačiam svarbių dalykų“, – atvirauja aktorius.
Savicenzūra ne tik vaidinant, bet ir skaitant poeziją
Anot K.Švenčionytės, nesvarbu, ar vaidini, ar viešai skaitai poeziją, vidinis kritikas visuomet tave stebi. „Savicenzūra beveik neišvengiama, nes visuomet stebi save iš šalies. O įtampa ir sau keliami reikalavimai transliuojami ne tik žodžiais, bet ir pačiu balsu. Netgi sakoma, kad dažnai kalbame aukštesniu balso tonu būtent dėl įtampos. Reikia nepamiršti nurimti ir grįžti į tikrąjį save“, – pasakoja K.Švenčionytė.
„Man cenzūra prasideda tada, kai renkuosi, ką skaityti, – sako A.Vilutytė. – Eilėraščių atranka būna labai intuityvus, bet išgrynintas ir pats maloniausias procesas. Rinktis eilėraštį man gal net malonesnis kūrybinis procesas nei skaitymas. Skaitant yra buvę nesmagių nutikimų, pavyzdžiui, prieš porą metų skaičiau poeziją tiesioginiame eteryje, didžiuliame renginyje su prezidentais bei valdžios atstovais, ir organizatoriai liko nepatenkinti per daug subtiliu ir intymiu skaitymu – norėjo patoso. Tačiau toks mano individualus pasirinkimas. Noriu galimybės laisvai eksperimentuoti.“
Poezijos renginys, padėjęs jauniems aktoriams atrasti poeziją
A.Vilutytė pasakoja apie kilusią idėją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus supažindinti su pačiais poetais ir taip sudominti poezija. „Buvau prisiklausiusi nuomonių, esą jauniems žmonėms poezija neįdomi, o aktoriai nemoka jos skaityti. Taip pat pastebėjau, kad jauni kūrėjai gyvena savame burbule“, – pasakoja A.Vilutytė.
Dėstytoja sumanė, kad iniciatyva „Literariumas“ bus kaip egzamino dalis studentams – jaunas aktorius drauge su kokiu nors poetu paruoš neilgą jo poezijos visiškai laisvą pristatymą.
„Pasirodymai būdavo labai skirtingi ir išraiškingi. Po jų į sceną kviečiau visus norinčius skaityti poeziją. Ir nustebau pamačiusi, kad pusė mano studentų patys rašo eilėraščius! Ir, manau, mano tikslas sudominti jaunus žmones poezija įvykdytas – tie patys studentai, dalyvavę „Literariume“, dabar rengia poezijos skaitymų vakarus ir festivalius. Reikėjo tik duoti impulsą, sudominti ir padėti prisijaukinti poeziją.“
Kiekvienas eilėraščio perskaitymas yra vis kita jo interpretacija
Patarinėti kitiems, kaip skaityti poeziją, A.Bialobžeskio manymu, tikrai nereikia, nes kiekvienas skaitovas įžengia į tekstą su sava interpretacija ir motyvuotu pasirinkimu.
„Man labai patinka, kai patys poetai skaito savo eiles. Žinoma, atsiranda jaudulys, juk jie nėra scenos žmonės ir tai jiems trukdo. Vis dėlto, manau, ši profesija labiau introvertiška – žmonės kuria būdami vieni ir dėmesys scenoje išblaško. Tačiau skaityti reikia praktikos, juk tokia praktika nėra kasdienė. Skaitant nebepasislėpsi po vaidmens kauke. Girdėti visos vadinamosios šiukšlės, visi seilių nurijimai. Tai daryti nelengva“, – patirtimi dalijasi A.Vilutytė.
Poezija yra tarsi meditacija
A.Bialobžeskis prisipažino, kad poezija sudaro didelę jo egzistencijos dalį. „Padedant poezijai kaip į Marianų įdubą nusileidžiu į savo sielos gelmes. Ten pamatau visa, kas pamiršta, kas sąmoningai paslėpta. Tuo metu esu vienui vienas prieš poeziją.“
„Man ruošimosi prieš skaitymą laikas yra itin brangus, lyg meditacija. Išsirinkusi repetuoju eilėraštį tol, kol pagaliau ateina noras dalintis. Ir tada dalintis norisi dar labiau, – atvirauja A.Vilutytė. – Per poezijos skaitymus neturi už ko pasislėpti. Ši provokacija tiesiog traukia.“ K.Švenčionytės teigimu, „šoki į dilgėles, tik tu ir žodžiai. Esi plikas prieš žmones, atveri sielą, o jei randi ryšį su klausytojais, būna labai gera“. „Poezijos skaitymuose susirenka daug savitų žmonių, jie dažniausiai jau žino poetus, kurių poeziją skaitysi, tad numano, ko tikėtis. Vadinasi, ir tau patinka ta poezija, ir klausytojams. Tai jungia“, – teigia A.Bialobžeskis.
Poezija artima performansui, o teatras prozai?
Spektaklis, pasak K.Švenčionytės, išties yra arčiau prozos, o performansas artimesnis poezijai. Vis dėlto spektaklis spektakliui nelygus. „Yra tokių spektaklių, kuriuose neištariamas nė vienas žodis, bet jie itin poetiški, paties žiūrovo sąmonėje gimsta savotiškas eilėraštis, interpretuojantis tą spektaklį. Matyt, panašiai veikia ir performansas“, – svarsto aktorė. K.Švenčionytė spektaklį labiau sietų su proza, kadangi jame dažnai vaizduojama buitis, įprasta kasdienė aplinka, o performansas neretai vaizduoja ką nors neįprastą. „Tiek poezija su performansu, tiek teatras su proza gali bendradarbiauti, veikti sinergiškai ir koreliuoti, tačiau gali ir vienas kitam prieštarauti. Tai kūrėjo fantazijos laisvė“, – teigia K.Švenčionytė.
Viso pokalbio „Poezija ir aktorystė“ apie poezijos ir aktorystės panašumus, skaitymo ypatumus ir iššūkius klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbasi su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, aktore, dėstytoja Aldona Vilutyte ir aktore Kristina Švenčionyte.
Šį Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ epizodą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Rašytnamis“. Redaguoti tekstus, redaguoti pasaulius
