2020 m. pabaigoje startavusios Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ pirmasis pirmasis epizodas skirtas dažnai antrame plane atsiduriančiai profesijai, redaktoriui, be kurio neapsieina nė viena spausdinta knyga ar publikuotas straipsnis. Apie redagavimo svarbą tinklalaidės autorė rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbėjosi su poete, aktyviste, menotyrininke Laima Kreivyte, rašytoja, literatūros kritike Virginija Cibarauske-Kulvinskaite, redaktore, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadove Aira Niauronyte-Leonidovna.
Ar redaktorius gali būti kalbos cenzoriumi
Po Nepriklausomybės atgavimo XX a. paskutiniame dešimtmetyje ypač suklestėjo nacionalistinės idėjos, kilo lietuvinimo vajus. Tuo metu lietuvių kalboje buvo vengiama net tarptautinių žodžių. 1997 m. įteisintas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, ir už viešojoje erdvėje pavartotą atvejį iš šio sąrašo grėsė nemenkos piniginės baudos.
Anot A.Niauronytės-Leonidovnos, tokia griežta kalbos politika buvo tarsi sovietinės cenzūros išvirkščioji pusė, sovietmečiu redaktorius buvo tarsi cenzūros įrankis bei represuojanti figūra, išbraukdavusi tai, kas neleistina, draudžiama rašyti.
„Šiais laikais redaktorius kartais taip pat gali tapti kalbos cenzoriumi, priklausomu nuo kalbos politikos, – šiuo atveju nuo nacionalizmo ideologijos. Bet kai redaktorius išdrįsta kelti klausimą, kodėl vienas ar kitas žodis vadinamas kalbos klaida ir laikomas nevartotinu arba autorius nepaklūsta kietakakčiam redaktoriui, ilgainiui atsiranda daugiau normos variantų, kalbos ir mąstymo laisvės. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas sėja baimę vartoti gimtąją kalbą, – svarsto A.Niauronytė-Leonidovna – Tačiau dabar kalbos politika išties liberalėja. Redaktoriaus figūra nebėra represuojanti – ji bendradarbiaujanti ir drauge kurianti. Didelis demokratijos pasiekimas – Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo ir baudų panaikinimas 2019 metais.“
Tekstų redagavimas yra daugiau nei ne vietoje padėtų kablelių taisymas. Redaktoriai savotiškai formuoja skaitytojų pasaulio suvokimą. „Esame linkę sulietuvinti ne tik tolimų miestų pavadinimus, bet ir žmonių pavardes – Kosciuška, Oginskiai, Tiškevičiai... Daugelis jų taip savęs nevadino“, – sako A.Niauronytė-Leonidovna. Redaktorė čia įžvelgia nacionalizmo įtaką ir kultūrinę ekspansiją per kalbą, tad siūlo vadinti žmones jų tikraisiais vardais.
Teksto kokybė dažnai priklauso nuo autoriaus ir redaktoriaus asmeninio santykio
Redaktoriaus darbas nėra tik taisyti kalbą – jis taip pat turi kurti dialogą su pačiu autoriumi. Lietuvoje jaunų poečių knygas dažnai redaguoja literatūros lauke jau spėję įsitvirtinti autoritetingi vyresnio amžiaus vyrai, kurie, anot L.Kreivytės, linksta poeziją apipjaustyti.
„Savotiškas tekstų išmetimas nėra blogis. Manau, rimtas redagavimas ir yra atsisakymas tų vietų, be kurių tekstas galėtų puikiausiai gyvuoti. Taip dažniausiai pagerinama pačių tekstų kokybė. Tačiau gali būti, kad jauna poetė poeziją suvokia visai kitaip nei knygos redaktorius. Kartais galbūt įsivaizduojama, jog yra kažin kokia universali poezijos teksto kokybė ir universalus skaitytojas. Dažnai asmeninės klaidos, sentimentalumas ir daro poeziją gyvą“, – teigia L.Kreivytė.
„Išties labai svarbus yra autoriaus asmeninis santykis su redaktoriumi. Jeigu autorius sutinka su redaktoriaus pastabomis ir pasiūlymais – viskas puiku, o jei ne, tuomet iškyla problemų, – sako V.Cibarauskė-Kulvinskaitė. – Redaktoriui svarbu suprasti ir priimti autoriaus asmeninę intonaciją, o ne kreipti redaguojamą tekstą sava linkme. Toks redagavimas gali pakenkti individualios poetikos formavimuisi. Tad gerai, kad knygos redaktorių įvairiose leidyklose dažnai galima rinktis.“
„Geras redaktorius niekada neišbrauks retesnio žodžio ar posakio, derančio prie teksto stiliaus. Redaguojančio grožinius kūrinius redaktoriaus pareiga – nenuneigti autoriaus balso, pastabomis tekstą gerinti“, – tvirtina A.Niauronytė-Leonidovna.
Vis dėlto, V.Cibarauskės-Kulvinskaitės manymu, dalis autorių patys sąmoningai renkasi redaktorius tikėdamiesi, kad šie padės pagerinti tekstą, ir tikisi siūlymų, o dažnai ir kritiškų pastebėjimų ar net polemikos. „Kartais skaitant poezijos knygą aiškiai matyti, kad redaktoriaus darbo pritrūko. Tačiau, žinoma, autoriui neprivaloma sutikti su visais redaktoriaus taisymais“, – teigia V.Cibarauskė-Kulvinskaitė.
Redaktoriaus Lietuvoje ir užsienyje skirtumai
Užsienyje, ypač JAV, redaktorius kai kada yra ir savotiškas bendraautoris, aktyviai padedantis rašytojui formuluoti teksto idėjas ir vizijas. A.Kaziliūnaitė pastebi, kad gana dažnai autoriai iš pradžių net nežino, kaip baigsis kūrinys, o redaktoriai tokiu atveju kartais net atskleidžia siužetą.
„Tai turinio redaktoriai. Jie tvarko ne tik kalbą, bet ir teksto turinį, ši redagavimo sfera – visai kita. Lietuvoje, bent jau leidyklose, turinio redaktorius sutinkamas gana retai. Taip yra turbūt todėl, kad Lietuvoje vis dar tvyro rašytojo, kaip genijaus, samprata: autorius parašo visą kūrinį, o redaktorius tik šiek tiek peržiūri kalbą, patikrina sakinių logiką bei faktus“, – pasakoja A.Niauronytė-Leonidovna.
Adekvatus redaktorių atlygis padėtų tobulinti įgūdžius
Tinklalaidės viešnių teigimu, universitetuose trūksta tinkamo redaktorių rengimo kurso ar programos. Be to, žiniasklaida, formuodama skaitytojų nuomonę, galėtų daugiau dėmesio skirti kalbos prestižui, o tai būtų didelis pasiekimas. L. Kreivytė taip pat prideda, kad Lietuvoje trūksta ir pačių redaktorių solidarumo. Vis dėlto, anot A.Niauronytės-Leonidovnos, daugiau gerų redaktorių Lietuvoje atsiras tada, kai bus mokami adekvatūs atlyginimai, leisiantys tobulinti įgūdžius ir susitelkti į redaktoriaus veiklą.
Apie kalbos redaktorių organizacijos poreikį A.Niauronytė-Leonidovna su kolegėmis svarsto jau kurį laiką. Organizacija padėtų ne tik patiems redaktoriams, bet ir darbdaviams. A.Niauronytė-Leonidovna siūlytų viešinti darbo įkainius, jie padėtų orientuotis tiek jauniesiems redaktoriams, tiek leidykloms. Būtų reikalinga sukurti ir duomenų bazę su redaktorių kontaktiniais duomenimis bei jų darbų sąrašais. Organizacija galėtų supažindinti visuomenę su šios srities veikla, megzti ir palaikyti ryšius tarp skirtingų kartų redaktorių.
Viso pokalbio „Redaguoti tekstus, redaguoti pasaulius“ apie redaktoriaus kasdienybę bei knygų redagavimo virtuvę klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbasi su poete, aktyviste, menotyrininke Laima Kreivyte, rašytoja, literatūros kritike Virginija Cibarauske-Kulvinskaite ir redaktore, leidyklos „Kitos knygos" projektų vadove Aira Niauronyte-Leonidovna:
Šį Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ epizodą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
