Lietuvių kalba yra pasirodę trys rašytojos kūriniai – tarptautiniu bestseleriu tapęs romanas „Amerikana“, kuris buvo išverstas į 30 kalbų, taip pat „Kinrožės žiedas“ ir „Pusė geltonos saulės“.
Šioje kalboje, pasakytoje TED konferencijoje, rašytoja perspėja apie vienintelės istorijos pavojų ir ragina permąstyti istorijas, kurias mes pasakojame apie save ir kitus.
***
Aš esu pasakotoja, todėl norėčiau jums papasakoti keletą asmeninių istorijų apie tai, ką vadinu vienintelės istorijos pavojumi.
Užaugau universiteto miestelyje Rytų Nigerijoje. Mama sako, kad skaityti pradėjau būdama dvejų metų, nors aš manau, kad buvau kokių ketverių. Taigi skaityti pradėjau anksti, skaičiau britų ir amerikiečių knygas vaikams. Rašyti taip pat pradėjau gana anksti. Būdama septynerių rašiau kreidelėmis iliustruotas istorijas, kurias mano vargšei mamai tekdavo skaityti. Mano istorijos niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias skaičiau: visi mano veikėjai buvo baltaodžiai ir mėlynakiai, jie žaidė sniege, valgė obuolius ir dažnai kalbėdavosi apie orą, – kaip malonu, kad pasirodė saulė. Rašiau tai gyvendama Nigerijoje, nebuvusi jokiame kitame krašte. Čia niekad nesnigo, mes valgėme mangus ir niekada nešnekėdavome apie orą, nes tam nebuvo reikalo. Dar mano veikėjai gerdavo imbierinį alų, nes jį gerdavo ir mano skaitytų knygų veikėjai. Nors aš pati nė nenutuokiau, kas tas imbierinis alus. Vėliau daugybę metų troškau jo paragauti. Bet tai jau kita istorija.
Atradusi afrikiečių rašytojus, išsigelbėjau nuo vienos istorijos apie tai, kas yra knygos.
Tai rodo, kaip mus paveikia istorijos, ypač vaikystėje. Kadangi mano skaitytų knygų veikėjai buvo svetimšaliai, aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad visose knygose būtinai turi veikti svetimšaliai ir kad jos turi pasakoti apie man nepažįstamus dalykus. Viskas pasikeitė, kai atradau afrikietiškas knygas. Jų nebuvo daug, ir jos nebuvo taip lengvai prieinamos kaip užsienietiškos. Tačiau tokie rašytojai, kaip Chinua Achebe ir Camara Laye, pakeitė mano supratimą apie literatūrą. Aš suvokiau, kad tokie žmonės kaip aš – mergaitės šokolado spalvos oda, kurių garbanotų plaukų nesuriši į uodegą – taip pat gali būti knygų veikėjai. Tuomet pradėjau rašyti apie man pažįstamus dalykus. Ir nors man patiko britų ir amerikiečių knygos, nors jos žadindavo vaizduotę ir atverdavo naujus pasaulius, skaitydama jas nesužinojau, kad tokie žmonės kaip aš gali atsirasti literatūroje. Taigi, atradusi afrikiečių rašytojus, išsigelbėjau nuo vienos istorijos apie tai, kas yra knygos.
Esu kilusi iš tradicinės vidurinės klasės nigeriečių šeimos. Mano tėvas buvo universiteto profesorius, mama – administratorė. Mes, kaip tada buvo įprasta, turėjome namų tvarkytojus, dažniausiai kilusius iš gretimų kaimų. Kai man suėjo aštuoneri, pas mus apsigyveno berniukas Fidė. Vienintelis dalykas, kurį mums sakydavo mama – kad to berniuko šeima labai neturtinga. Mano mama siųsdavo jiems daržovių, ryžių ir senus mūsų rūbus. Ir kai aš nesuvalgydavau savo porcijos, mama pykdavo: „Suvalgyk, kas tau įdėta! Nejau nežinai, kad Fidės šeima nieko neturi?“ Todėl aš baisiai gailėjau Fidės šeimos.
Kai vieną šeštadienį mes aplankėme Fidės šeimą jų kaimelyje, jo mama mums parodė nuostabiais raštais iš dažytų rafijų nupintą krepšį. Tai buvo Fidės brolio darbas. Aš apstulbau. Nė nemaniau, kad kas nors iš Fidės šeimos gebėtų ką nors sukurti. Girdėjau apie juos viena – kokie jie neturtingi. Todėl negalėjau jų matyti kitaip nei kaip vargšų. Jų neturtas buvo vienintelė man žinoma istorija apie juos.
Mano kambariokė žinojo vienintelę Afrikos istoriją ir vienintelę katastrofos istoriją. Ir jos vienintelėje istorijoje nebuvo įmanoma, kad afrikiečiai būtų į ją kuo nors panašūs.
Prisiminiau tai po daugybės metų, kai išvykau iš Nigerijos studijuoti JAV universitete. Man buvo devyniolika. Mano amerikietė kambariokė buvo priblokšta, kai susipažinome. Ji paklausė, kur aš išmokau taip gerai kalbėti angliškai, ir sutriko išgirdusi, kad oficiali Nigerijos kalba yra anglų. Ji pasiteiravo, ar galėtų pasiklausyti, pasak jos, mano „genties muzikos“, ir labai nusivylė, kai išsitraukiau Mariah Carey kasetę. Ji manė, kad nemoku naudotis virykle. Labiausiai mane stebino tai, kad ji gailėjosi manęs dar prieš mane pamatydama. Ji iš anksto žvelgė į mane, afrikietę, su globėjišku gailesčiu. Mano kambariokė žinojo vienintelę Afrikos istoriją ir vienintelę katastrofos istoriją. Ir jos vienintelėje istorijoje nebuvo įmanoma, kad afrikiečiai būtų į ją kuo nors panašūs, toje vienintelėje istorijoje nebuvo vietos jausmams, sudėtingesniems nei gailestis, tarp mudviejų nebuvo įmanoma lygybė.
Prisipažinsiu, kad prieš atvykdama į JAV nemąsčiau apie save kaip apie afrikietę. Bet JAV, vos paminėjus Afriką, visi sužiurdavo į mane, net jei aš nieko nežinojau apie tokias vietas kaip Namibija. Bet galiausiai priėmiau šią naują tapatybę ir dabar daugeliu atžvilgių matau save kaip afrikietę. Nors vis dar susierzinu, kai apie Afriką kalbama kaip apie šalį. Naujausias pavyzdys būtų labai malonus skrydis iš Lagoso, kuriame nuskambėjo „Virgin“ oro linijų pranešimas apie labdaringą veiklą „Indijoje, Afrikoje ir kitose šalyse“.
Taigi praleidusi kelis metus JAV kaip afrikietė, pradėjau suprasti savo kambariokės reakciją. Jei nebūčiau augusi Nigerijoje ir jei būčiau susidariusi įspūdį apie Afriką vien iš populiarių įvaizdžių, aš taip pat manyčiau, kad Afrika – tai nuostabūs peizažai, nuostabūs gyvūnai ir nesuprantami žmonės, kariaujantys beprasmius karus, mirštantys skurde ir nuo AIDS, negebantys kalbėti už save bei laukiantys, kol juos išgelbės geraširdis baltaodis svetimšalis. Matyčiau afrikiečius taip pat, kaip pati vaikystėje mačiau Fidės šeimą.
Esu įsitikinusi, kad vienintelė Afrikos istorija ateina iš Vakarų literatūros.
Esu įsitikinusi, kad vienintelė Afrikos istorija ateina iš Vakarų literatūros. Pacituosiu Johno Loko, Londono prekeivio, išplaukusio į Vakarų Afriką 1561 m. ir išsaugojusio įspūdingus savo kelionės užrašus, žodžius. Pavadinęs juodaodžius afrikiečius „žvėrimis be namų“, jis rašo: „Be to, jie neturi galvų, o jų burnos ir akys – krūtinėse.“ Šie žodžiai mane prajuokina kas kartą, kai juos skaitau. Neįmanoma nesižavėti Johno Loko vaizduote. Tačiau svarbiausia, kad jo užrašai pradėjo Afrikos istorijų pasakojimo Vakaruose tradiciją. Pagal šią tradiciją Užsachario Afrika vaizduojama kaip negatyvi kitoniškumo ir tamsos vieta, kurioje žmonės, pasak nuostabaus poeto Rudyardo Kiplingo, yra „pusiau velniai, pusiau vaikai“.
Taigi ėmiau suprasti, kad mano amerikietė kambariokė visą savo gyvenimą matė ir girdėjo skirtingas tos vienintelės istorijos versijas. Kaip ir vienas profesorius, kartą man pasakęs, kad mano romanas nėra „autentiškai afrikietiškas“. Iš tiesų būčiau nesunkiai pripažinusi, kad romanas buvo nevykęs daugeliu atžvilgių, bet nebūčiau įtarusi, kad jis neišpildė to, kas buvo pavadinta afrikietiška autentika. Iš tikrųjų nežinojau, kas yra toji afrikietiška autentika. Profesorius pasakė, kad mano veikėjai per daug panašūs į jį – išsilavinę viduriniosios klasės vyrai. Mano veikėjai vairavo automobilius. Jie nebadavo. Taigi nebuvo autentiškai afrikietiški.
Bet iškart turiu pridurti, kad ir man yra tekę pakliūti į vienintelės istorijos spąstus. Prieš kelis metus iš JAV nuvykau į Meksiką. Politinis klimatas JAV tuo metu buvo įtemptas, vyko diskusijos apie imigraciją. Kaip dažnai nutinka Amerikoje, imigracija ir meksikiečiai tapo sinonimais. Buvo pasakojamos nesibaigiančios istorijos apie meksikiečius, apie tai, kaip šie išnaudoja sveikatos apsaugą, bando prasmukti per sieną, yra sulaikomi pasienyje ir panašiai.
Štai kaip kuriama vienintelė istorija: žmonės nuolat rodomi vieninteliu būdu, ir pagaliau tokiais tampa.
Prisimenu, kaip pirmą kelionės dieną vaikštinėjau Gvadalacharoje, stebėdama žmones, einančius į darbą, sukančius tortilijas turguje, rūkančius, besijuokiančius. Prisimenu, kaip iš pradžių mane apėmė lengva nuostaba, o paskui užplūdo gėda. Supratau, kad buvau taip paskendusi medijų transliuojamose istorijose apie meksikiečius, kad jie man tapo niekuo daugiau kaip tik varganais imigrantais. Patikėjau vienintele istorija apie meksikiečius ir dėl to patyriau didžiausią gėdą.
Štai kaip kuriama vienintelė istorija: žmonės nuolat rodomi vieninteliu būdu, ir pagaliau tokiais tampa. Neįmanoma kalbėti apie vienintelę istoriją atskirai nuo galios. Igbų kalboje yra žodis, kuris pirmiausia man ateina į galvą, pagalvojus apie galios struktūras pasaulyje, tas žodis – „nkali“. Šis daiktavardis, verčiant laisvai, reiškia „būti pranašesniam nei kitas“. Mūsų ekonominiams bei politiniams pasauliams, istorijoms taip pat galioja „nkali“ principas: kaip jos pasakojamos, kas jas pasakoja, kada jos pasakojamos, kiek istorijų pasakojama – visa tai iš tikrųjų priklauso nuo galios. Galia yra ne tik gebėjimas papasakoti kito žmogaus istoriją, bet ir paversti ją tą žmogų apibrėžiančia istorija. Palestinietis poetas Mouridas Barghoutis rašo, kad, jei nori apiplėšti žmones, paprasčiausias būdas tai padaryti – papasakoti jų istoriją ir pradėti nuo „visų antra“. Pradėkite čiabuvių amerikiečių istoriją nuo strėlių, o ne nuo britų atvykimo, ir turėsite visiškai kitokią istoriją. Pradėkite istoriją nuo kurios nors Afrikos valstybės žlugimo, o ne nuo kolonialistinio tos Afrikos valstybės sukūrimo, ir turėsite visiškai kitokią istoriją.
Neseniai universitete išgirdau vieno studento apgailestavimą, kad Nigerijos vyrai tokie smurtautojai kaip ir tėvas mano romane. Atsakiau, kad ką tik perskaičiau romaną „Amerikos psichopatas“ ir man labai gaila, kad jauni amerikiečiai tokie serijiniai žudikai. Žinoma, taip atsakiau apimta lengvo erzulio, bet iš tiesų niekad nebūčiau pamaniusi, kad visi amerikiečiai yra serijiniai žudikai tik dėl to, jog toks yra knygos veikėjas. Taip negalvojau ne todėl, kad būčiau geresnė nei tas studentas, bet todėl, kad dėl kultūrinės ir ekonominės Amerikos galios aš žinojau daugybę jos istorijų. Skaičiau Tyler ir Updike’ą, Steinbecką ir Gaitskill. Aš žinojau ne vienintelę Amerikos istoriją.
Galia yra ne tik gebėjimas papasakoti kito žmogaus istoriją, bet ir paversti ją tą žmogų apibrėžiančia istorija.
Kai prieš kažkiek metų sužinojau, kad rašytojams geriau sekasi, jei yra patyrę sunkią vaikystę, susimąsčiau, kokią tėvų man padarytą skriaudą galėčiau išgalvoti. Bet tiesa ta, kad mano vaikystė buvo laiminga, kupina juoko ir meilės, augau darnioje šeimoje. Tačiau aš turėjau ir senelius, žuvusius pabėgėlių stovyklose. Mano pusbrolis Polė mirė negavęs tinkamos medicinos pagalbos. Viena artimiausių mano draugių, Okoloma, žuvo nukritus lėktuvui, nes mūsų ugniagesių automobiliai neturėjo vandens. Užaugau valdant represyviai karinei vyriausybei, kuri menkino švietimo reikšmę, todėl mano tėvai kartais negaudavo atlyginimo. Taigi vaikystėje mačiau, kaip nuo pusryčių stalo dingo uogienė, paskui – margarinas, tada duona tapo per brangi, o dar vėliau buvo nustatytos pieno normos. Tačiau svarbiausia, kad mūsų gyvenimus užvaldė politinė baimė.
Visos šios istorijos mane padarė tuo, kas esu. Bet pabrėžti tik negatyvias istorijas reikštų susiaurinti savo patirtį ir nematyti daugelio kitų mane formavusių istorijų. Vienintelė istorija formuoja stereotipus, o jie yra blogai ne todėl, kad neatitinka tiesos, bet kad neapima visko. Jie vieną istoriją paverčia vienintele istorija.
Žinoma, Afrika paženklinta daugybės katastrofų: ir didelių, tokių kaip žiaurūs prievartavimai Konge, ir liūdnų, tokių kaip faktas, kad Nigerijoje 5000 žmonių varžosi dėl vienos darbo vietos. Bet yra ir kitų istorijų, ne apie katastrofas, ir pasakoti tas kitas istorijas yra ne mažiau svarbu. Visada jaučiau, kad neįmanoma iš tiesų susisaistyti su vieta ar žmogumi, nesusisaistant su visomis to žmogaus ar vietos istorijomis. Vienintelės istorijos pasekmė ta, kad ji pavagia žmogaus orumą. Dėl jos tampa sunku atpažinti kitame tokį patį žmogiškumą. Ji pabrėžia, kokie mes skirtingi, o ne tai, kokie esame panašūs.
Vienintelė istorija formuoja stereotipus, o stereotipai yra blogai ne todėl, kad neatitinka tiesos, bet kad neapima visko. Jie vieną istoriją paverčia vienintele istorija.
Tad kas, jei prieš kelionę į Meksiką būčiau sekusi abiejų pusių diskusijas apie imigraciją – ir JAV, ir Meksikos? Kas, jei mano mama būtų mums sakiusi, kad Fidės šeima neturtinga ir kartu darbšti? Kas, jei turėtume afrikietišką televiziją, transliuojančią įvairias Afrikos istorijas visame pasaulyje? Nigerijos rašytojas Chinua Achebe tai vadina „istorijų balansu“. Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano Nigerijos leidėją Muhtarą Bakare, nuostabų žmogų, kuris išėjo iš darbo banke, kad galėtų siekti svajonės įkurti leidyklą? Įprasta manyti, kad Nigerijos žmonės neskaito knygų. Jis taip nemanė. Jam buvo aišku, kad skaityti mokantys žmonės skaitytų, jei knygos būtų įperkamos ir jiems prieinamos.
Netrukus po to, kai šis žmogus išleido pirmąjį mano romaną, nuėjau į televizijos studiją Lagose duoti interviu. Pasiuntine ten dirbusi moteris priėjo prie manęs ir pasakė: „Man labai patiko jūsų romanas, bet nepatiko pabaiga. Parašykite tęsinį, ir ten turi būti taip ir taip…“ Ir ji ėmė pasakoti, ką turėčiau rašyti tęsinyje. Mane tai ne tik sužavėjo, bet ir labai sujaudino. Šios moters, tokios kaip dauguma paprastų nigeriečių, neva neturėjo būti tarp skaitytojų. Ji ne tik perskaitė knygą, bet ir jautė, kad tai jos knyga, ir manė galinti nurodyti, koks turėtų būti tęsinys.
Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano draugę Funmi Iyandą, bebaimę moterį, kuri Lagose veda televizijos laidą ir drąsiai pasakoja istorijas, kurias mes linkę pamiršti? Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie širdies operaciją, atliktą Lagose praėjusią savaitę? Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie šiuolaikinę Nigerijos muziką, talentingus žmones, dainuojančius angliškai ir pidžinu, igbų, jorubų ir idžų kalbomis, derinančius Jay-Z ir Fela, Bobo Marley‘aus ir savo senelių muziką. Kas, jei ji būtų žinojusi apie teisininkę, kuri neseniai bylinėjosi Nigerijos teisme dėl absurdiško įstatymo, reikalaujančio, jog moterys gautų savo vyrų sutikimą, kad galėtų pasikeisti pasą? Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie Nolivudą, pilną progresyvių žmonių, kuriančių filmus, nepaisant didelių techninių kliūčių, ir tie filmai tokie populiarūs, kad yra geriausias pavyzdys, jog nigeriečiai vartoja tai, ką kuria? Kas, jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano nuostabiai ambicingą, ką tik savo verslą pradėjusią kirpėją? Ar apie milijonus kitų nigeriečių, kurie pradeda verslus ir toliau puoselėja ambicijas, net jei tie verslai kartais žlunga?
Kiekvieną kartą būdama gimtinėje susiduriu su tuo, kas erzina daugumą nigeriečių: su mūsų nevykusia infrastruktūra, mūsų nevykusia vyriausybe, bet taip pat su neįtikėtinu žmonių atsparumu ir gebėjimu klestėti veikiau nepaisant, o ne dėl vyriausybės. Kiekvieną vasarą Lagose vedu rašymo dirbtuves ir stebiuosi, kiek daug žmonių domisi, kiek daug žmonių trokšta rašyti ir pasakoti istorijas.
Kartu su savo leidėju Nigerijoje įsteigėme ne pelno organizaciją, svajodami statyti naujas bibliotekas ir atnaujinti jau esamas, tiekti knygas valstybinėms mokykloms, kurių bibliotekos tuščios, ir organizuoti daugybę skaitymo ir rašymo dirbtuvių visiems, norintiems pasakoti daugybę mūsų istorijų.
Istorijos buvo naudojamos apiplėšti ir paniekinti, bet istorijos taip pat gali būti naudojamos suteikti galios ir žmogiškumo.
Istorijos svarbios. Daugybė istorijų svarbios. Istorijos buvo naudojamos apiplėšti ir paniekinti, bet istorijos taip pat gali būti naudojamos suteikti galios ir žmogiškumo. Istorijos gali palaužti žmonių orumą, bet gali ir jį sugrąžinti.
Amerikiečių rašytoja Alice Walker rašė apie savo pietiečius gimines, persikėlusius gyventi į šiaurę. Ji parodė jiems knygą apie gyvenimą pietuose, kurį šie paliko. „Susėdę ratu, jie skaitė knygą patys, klausėsi manęs, kai skaičiau jiems, ir mes tarsi atgavome kažkokį rojų.“ Norėčiau baigti tokia mintimi: kai atmetame vienintelę istoriją, kai suprantame, kad niekada nėra vienintelės istorijos apie jokią vietą (ar asmenį), mes tarsi atgauname rojų.
