Valstybės atkūrimo dienos proga su rašytoja Dalia Staponkute kalbamės apie lietuvybę, gimtosios kalbos vietą ir išsaugojimo dilemą gyvenant ir kuriant svetur.
– Kaip manote, ar rašytojo tautinė tapatybė daro įtaką kūrybai?
– Tapatybė yra labiau susikuriama nei paveldima. Nei tai, kas visiems laikams duota ir nepakeičiama. Ji pati – kūryba. Net jei, sakydami „tautinė tapatybė“, mes jos prasmę susiauriname, vis viena ją gaubia kūryba. Kitaip tariant, tapatybė neateina iš niekur ir atėjusi niekur nedingsta. Kaip materija.
Nė vienas mūsų, lietuvių, neatsinešė į šį pasaulį lietuvių kalbos genų. Kalbos išmokstama taip, kaip ir su ja susijusio gyvenimo būdo. Kalbėdami lietuviškai, mes mąstome ir gyvename kaip lietuviai. Kalba – stipriausi mūsų gyvenimo pamatai. Tai – mūsų kūrybos namai ir šaknys. Tam, kad kurtum, turbūt reikia jaustis šiek tiek benamiu. Ar bent jau suprasti, kas tai yra.
Kalbėdami lietuviškai, mes mąstome ir gyvename kaip lietuviai. Kalba – stipriausi mūsų gyvenimo pamatai
– Ar po tiek metų svetur Lietuvą vis dar laikote savo namais? Kada atėjo šis suvokimas?
– Man terminas vis dar neegzistuoja. Yra tik visados. Lietuva yra lietuvių kalbos namai. Ne tik laikau, bet ir laikausi lietuvių kalbos kaip Ariadnės siūlo, sykiu suvokdama, kad namai – kintanti sąvoka, jei plėsime jos ribas iki begalybės.
Žmonės nebūtų žmonės, jei neplėstų savo suvokimo ribų ir negriautų, o paskui vėl neatstatytų sienų. Griaunu ir vėl statau, ne vien sienas, bet ir lieptus. Suvokimas, jog esu „nepastovi“ lietuvė, atėjo gana vėlai, brandžiame amžiuje, kai jau galėjau suskaičiuoti griuvėsių krūvas ir lieptus.
Czeslawas Miloszas(tariu ir rašau jo vardą lietuviškai, nors nesunku parašyti ir lenkiškai) nebūtų Milosza, jei neturėtų Lietuvos kaip namų. Namai yra tai, kas mus pasirenka, ir mes liekame už tą pasirinkimą dėkingi ir ištikimi pasirinkusiems. Miloszas niekados neišsižadėjo Lietuvos kaip namų, kaip savo gimtosios šalies, kuri jam buvo panaši į didžiulę girią Tą savo girią, tuos namus jis tebeturi, net ir išėjęs į kitą pasaulį.
– Save vadinate nepastovia lietuve. Viename iš interviu esate sakiusi, jog „lietuviais mes ne gimstame, o tampame“. Ar tai išmokstama? Koks šis toks tapsmas?
– Turėjau galvoje tą aplinką, kurioje mes užaugame, dirbame, bręstame, mirštame. Mes, atleiskite už liūdną intarpą, ir mirštame, esame laidojami tam tikroje vietoje, kaip jos gyventojai.
Kartą net pašiurpau perskaičiusi vieno Kipro poeto žodžius: „Kur esi – ten ir tavo kapas“. Tarsi tai būtų kažkas nešiojama. O juk iš tikro taip ir yra… Išmokstame gyventi tam tikroje vietoje, mieste, šalyje ir jaustis arba dėl tam tikrų priežasčių nesijausti joje gerai. Jei nesijaučiame gerai, tai dažniausiai išvažiuojame. Tai žmogiška.
Šito išmokstame vienas iš kito, užsikrečiame vienas kito nuotaikomis, oro, šeimos, krizių išgyvenimais, kalbos intonacija, net vartojame tuos pačius žodžius arba frazes. Mes esame tuo, kas mums yra arčiausia. Lietuvoje – lietuviai. Pabandyk būti Lietuvoje graiku…
Patriotiškumas – tai gebėjimas matyti save kitų akimis ir keisti kitų požiūrį į savo šalį per pagarbą jų gyvensenai.
– Ar ilgas gyvenimas svetimoje šalyje labiau skatina savirefleksiją ar atvirumą pasauliui?
– Man atrodo, tai kinta. Kartais – savirefleksija, o kai pavargsti nuo jos – norisi atvirumo.
Tik be geros savirefleksijos, nuolatinės savianalizės neatversi sau pasaulio. Tai yra, nesuprasi, ko tau iš jo reikia. Pasaulis kupinas stichiškumo ir paradoksų, jis gana chaotiškas, jam tavęs nereikia tiek, kiek tau – jo, tad savirefleksija gali pabūti ramybės ir apmąstymų uostu.
Labai svarbu, kiek tai įmanoma, išmokti vadovautis savo galva. Galvoti nepriklausomai. Atsiverti pasauliui gerai, tačiau kuo labiau jam atsiveri, tuo daugiau pavojų sutinki. Nepaleiski Ariadnės siūlo…
– Daug metų gyvenate Kipre, naujausioje knygoje gvildenate tarp tėvynių besiblaškančio žmogaus problemas. Kaip būdama globalaus pasaulio dalimi suvokiate patriotiškumą?
– Visados esu vietos, kurioje gyvenu, patriote. Nemoku kitaip. Kaip ir nemoku patriotiškumo be savikritikos. Labai sveika pažiūrėti į save kitų akimis. Arba, tarkim, pamatyti Lietuvą graiko žvilgsniu ir atvirkščiai.
Dėl to visados sakau, kad mažos, ypač mažos šalys, turi daugiau viena apie kitą žinoti, nes mūsų išlikimo dramos ir džiaugsmai daug kuo panašūs. Patriotiškumas – tai gebėjimas matyti save kitų akimis ir keisti kitų požiūrį į savo šalį per pagarbą jų gyvensenai. Žiūrėti į save latvio, ruso, vokiečio, graiko akimis.
– Ar rašymas jums yra gimtosios kalbos išsaugojimas?
– Kalba niekur nepabėga, kad ją reiktų saugoti. Tačiau kalbos jausmas, instinktas gerokai susilpnėja, kai nesi supama jos aplinkos. Tai – nelinksma tikrovė, ypač rašančiam žmogui. Kaskart rašydama lietuviškai, rašau tarsi paskutinį kartą. Gal todėl rašau labai asmeniškai, kaip laiškus. Nes tikrai nežinau, ar kalba paklus man po dar keleto metų.
Dalia Staponkutė – viena iš užsienyje gyvenančių ir kuriančių lietuvių autorių, kurie atvyksta į Vilniaus knygų mugę susitikti su skaitytojais. Vasario 19-22 dienomis trumpam į Lietuvą, į skaitytojų šventę specialiai sugrįš svetur kuriantys Kristina Sabaliauskaitė, Antanas Šileika, Tomas Venclova, Janina Survilaitė, Valdas Papievis, Algis Mickūnas, Vaidas Šeferis, Dalia Smagurauskaitė, Agnė Žagrakalytė.
