Frankfurto knygų mugėje buvo paskelbta, kad pagal E.Shafak knygą „40 meilės taisyklių“ „Netflix“ kuria serialą. Vien Turkijoje parduota 850 tūkst. šios knygos egzempliorių. Panašu, kad ir naujausia jos knyga taps bestseleriu – ji pateko ir į trumpąjį „Man Booker“ sąrašą. Knygoje „10 Minutes and 38 Seconds in this Strange World“ pasakojama apie prostitutę, kuri nužudoma ir įmetama į šiukšlių konteinerį. Gulėdama šiukšlių konteineryje ji prisimena svarbiausias savo gyvenimo akimirkas.
„Mane labai sudomino perskaityta informacija apie tai, kad žmogaus smegenys kūnui mirus dar 3-4, o kartais net ir dešimt minučių gyvena. Kas vyksta smegenyse visą tą laiką?“ – sakė E.Shafak. Ji sako pasirinkusi prostitutės personažą, nes jai visuomet buvo įdomūs žmonės, kurie lieka nuošalyje, nematomi. „Tylos tema man labai svarbi. Žmonės, apie kuriuos negirdime, kurie yra visuomenės pakraštyje“, – teigė E.Shafak.
Stambulas – tarsi magnetas
Naujoje knygoje daug dėmesio skiriama detalėms, kvapams, – anot rašytojos, taip yra todėl, kad jai pačiai tai yra labai svarbu. Kurį laiką dėl politinių priežasčių, kai buvo užsitraukusi Turkijos valdžios nemalonę, ji negalėjo grįžti į Stambulą, ir būtent juslinė atmintis jai padėjo ištverti miesto ilgesį: „Labai šio miesto ilgėjausi. Ir supratau, kad mano kelionė atgal į šį miestą buvo per mažų dalykų prisiminimus – kavos kvapo, gatvės maisto. Jusliniai prisiminimai yra patys svarbiausi“.
Pokalbio metu autorė vis grįždavo prie Stambulo – prie to, koks ypatingas šis miestas ir kartu koks sudėtingas. „Stambulas visuomet buvo magnetas, traukiantis žmones, – sakė E.Shafak. – Ir bent jau man jis turi labai stiprias moteriškas šaknis. Tiesa, iš pradžių to nesupranti, nes visoje viešojoje sferoje dominuoja vyrai“.
Miestas, anot rašytojos, yra ir labai sudėtingas. Čia kertasi daug religijų, tautybių, ir kiekvienos gatvės, daugelio šeimų istorijos byloja ne tik apie santarvę, bet ir apie susipriešinimą, nesusikalbėjimą.
Patinka šokis tarp liūdesio ir juoko
Pačios E.Shafak šeimos istorija yra gana sudėtinga. Pirmuosius gyvenimo metus ji praleido Prancūzijoje, laisvoje atmosferoje. „Mano tėvai gyveno laisvoje atmosferoje, aplink žmonės skaitė daug knygų, rūkė „žolę“, kalbėjo apie revoliuciją“, – prisiminė E.Shafak. Tėvams išsiskyrus, motina su dukra grįžo pas savo mamą, į labai konservatyvią aplinką Ankaroje. Giminės iškart suskato kalbėti, kad mamai, kuri buvo metusi studijas universitete, reikia susirasti naują vyrą, sukurti šeimą. Tačiau E.Shafak senelė, kuri, priešingai nuo netikinčios mamos, buvo labai religinga, pasipriešino tam – pasakė, kad ji turi grįžti mokytis ir daryti karjerą. „Jos buvo visiškai skirtingų pažiūrų moterys, tačiau tuo metu parodė solidarumą“, – sakė E.Shafak, kurią ir išaugino dvi moterys – mama ir senelė.
Stambulas duoda mums pažadą, tačiau kartu tai ir žaizdų, skausmo miestas.
Stambule, anot E.Shafak, visuomet vienas šalia kito yra grožis ir bjaurumas, meilė ir neapykanta. Galbūt todėl ir jos knygose visuomet daug liūdesio, tačiau taip pat yra ir humoro. „Man patinka šis šokis tarp liūdesio ir juoko, – sakė E.Shafak. – Stambulas duoda mums pažadą, tačiau kartu tai ir žaizdų, skausmo miestas“.
Pažėrė kritikos šalies valdžiai
Kaip visuomet, rašytoja pažėrė kritikos šalies valdžiai, pasakiusi, kad Turkijoje visuomenė tampa vis uždaresnė, liberalioji demokratija baigiasi, o bet kas kitaip mąstantis nustumiamas į paribius. Ir ši knyga irgi smarkiai paremta realiais įvykiais Turkijoje.
„Aš nesu optimistė. Negaliu būti optimistė, juk esu turkė“, – sakė E.Shafak. Ji sakė, kad pesimizmas nebūtinai yra blogis – anot rašytojos, sveikas pesimizmas yra naudingas, nes jis padeda mums išlikti budriems, tačiau kuomet jis visiškai užvaldo žmogų, šis gali tapti apatiškas. „Kuomet galvoju apie politiką, aš esu pesimistė, tačiau kai galvoju apie paprastus žmones, esu optimistė“, – sakė E.Shafak.
Svarbios sakytinio pasakojimo tradicijos
Beje, šioje knygoje galima aiškiai jausti ir tai, kad autorei labai artima yra sakytinio pasakojimo tradicija. E.Shafak sako, kad šiuo metu Turkijoje ši tradicija nebėra gerbiama, manoma, kad tai būdinga tik neišsilavinusioms moterims, namų šeimininkėms.
„Tačiau aš kategoriškai su tuo nesutinku. Manau, kad ši tradicija yra Rytų pasaulio šerdyje“. – sakė E.Shafak.
