Rašytoja Elif Shafak: „Nenoriu, kad religija savintųsi tikėjimą“

Elif Shafak – viena garsiausių turkų rašytojų, taip pat ji – ir politikos apžvalgininkė, šiuo metu gyvenanti Londone. Jos naujas romanas „Trys Ievos dukterys“ (iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, išleido „Tyto alba“) – tai įtempta, daugialypė, įtraukianti knyga apie tris iš Vidurinių Rytų kilusias Oksfordo studentes.
Elif Shafak
Elif Shafak / Leidyklos nuotr.

Lietuviškai išleisti E.Shafak romanai: „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „Mečetė sultono dukteriai“.

Romanas „Trys Ievos dukterys“ prasideda vieną pavasario vakarą, kai Perė, važiuodama į vakarėlį, įstringa Stambului būdingoje didžiulėje automobilių grūstyje. Netikėtai iš jos automobilio kažkoks elgeta pagriebia rankinę. Perė puola jį vytis. Elgeta išpurto rankinės turinį ieškodamas pinigų. Perė pamato nuotrauką, kurioje ji nufotografuota su dviem draugėm ir jų profesoriumi. Praeities ir meilės, kurią Perė stengiasi pamiršti, relikviją. Nuotrauka grąžina Perę į Oksfordą, kai ji, devyniolikametė, trokštanti meilės ir žinių, pirmąkart pakliūva į užsienį. Perė nugrimzta į prisiminimus apie puikųjį profesorių-maištininką ir jo seminarą apie Dievą, visiškai pakeitusi jos gyvenimą, ir skandalą, kuris virto išdavyste ir išsklaidė drauges į skirtingas puses. Jos buvo tokios skirtingos – Širin, Mona ir Perė – Nusidėjėlė, Tikinčioji ir Abejojančioji.

„Trys Ievos dukterys“ – romanas apie tikėjimą ir draugystę, apie meilę ir išdavystę.

Su kultūros žurnaliste Kate Kellaway turkų rašytoja Elif Shafak kalbasi apie tikėjimą, meilę Stambului,seserišką ryšį ir feminizmo iššūkius.

Baimė čia tiesiog tvyro ore, nerimas niekad neapleidžia.

– Kai 2017-aisiais Stambule sprogo bomba, buvau įpusėjusi Jūsų romaną – kaip paaiškėjo, šiurpiai pranašišką, mat jame aprašomas ir teroro aktas. Kaip jautėtės išgirdusi šią naujieną?

– Man tiesiog plyšo širdis tai išgirdus. Šiurpau nuo neapykantos pritvinkusių islamistų grupuotės kalbų, kuriose jie smerkė aukas, šventusias krikščioniškas šventes. Rašydama romaną stengiausi atidžiau pažvelgti į turkų visuomenę ir į jos psichologinę sanklodą. Baimė čia tiesiog tvyro ore, nerimas niekad neapleidžia. Pastebiu tai visuose socialiniuose sluoksniuose – ta baimė subtili, bet stipri. Stambule vos tik kieno nors virtuvėje kas sprogsta, tuoj visi puola ant žemės manydami, kad čia bomba. Neturime kolektyvinės atminties, neturime laiko analizuoti įvykius ar net sielvartauti. Štai tokį psichologijos aspektą norėjau užfiksuoti savo knygoje.

– Kaip apibūdintumėte Stambulą, jei jis būtų žmogus?

– Stambulas būtų moteris, ir labai aktyvi. Tai konfliktų ir sąjūdžių miestas. Visgi godumas naikina Stambulą – visur, kur žengi, matai, kaip dėl pinigų ir turto naikinamas istorinis paveldas, viskas vyksta be planavimo ar rūpesčio išsaugoti praeities palikimą.

– 2010-aisiais TED konferencijoje skaitėte pranešimą tema „Literatūros politika“ (The Politics of Fiction) ir sakėte, kad kartais literatūros kritikai linkę iš Jūsų tikėtis tik liūdnų istorijų apie musulmonus ir jų gyvenimą. Kaip manote, kodėl taip yra?

Rodos, iš rašytojo tikimasi, kad būdamas savo genties atstovas jis pasakos savo genties istorijas.

– Taip yra dėl tapatybės politikos. Mes, deja, vis labiau artėjame prie skirtingų valstybių, skirtingų kultūrų tapatinimo su gentimis. Rodos, iš rašytojo tikimasi, kad būdamas savo genties atstovas jis pasakos savo genties istorijas. Aš – turkė, bet tai nėra vienintelė mane apibrėžianti kategorija. Vaizduotė man reiškia troškimą peržengti ribas. Kurdami mes galime būtidaugialypiai.

– Iš dalies romanas „Trys Ievos dukterys“ yra tikėjimo apmąstymas. Ar Jūs – kaip ir knygos herojė Peri – manote, kad Dievas – įpiršta apgaulė?

– Kairiųjų pažiūrų liberalai iš tiesų gana prastai atliko savo darbą formuodami požiūrį į pasaulietinius tikėjimo ir pamaldumo aspektus. Tikėjimas nėra tik religinė sąvoka. Kai išvyksti gyventi į kitą šalį be jokios racionalios priežasties, skatinamas vien nepaaiškinamo poreikio tą padaryti, tai jau pasaulietinė tikėjimo apraiška. Kai pradedi rašyti romaną nenutuokdamas, ar tavo pastangos pasiteisins, tai irgi pasaulietinė tikėjimo apraiška. Juk ir įsimylime nežinodami, ar tas žmogus suteiks mums laimės, bet visgi ryžtamės tokiam žingsniui, ir tai taip pat yra pasaulietinė tikėjimo apraiška. Nenoriu, kad religija savintųsi tikėjimą, noriu sugrąžinti jo esmę.

– Gimėte Strasbūre, Jus užaugino vieniša mama.Kaip Jus tai paveikė?

– Tai man padarė didžiulę įtaką. Savo tėtį mačiau retai. Pirmą kartą du jo sūnus, savo įbrolius, sutikau būdama maždaug 25-erių. Teko pripažinti, jog esu „tas kitas“ vaikas. Mano tėtis buvo labai geras tėvas savo sūnums, tačiau labai prastas tėvas man. Net jei žmogui sekasi daugelyje sričių, jis gali suklysti ir apvilti vienoje... Prireikė daugybės laiko, kol su tuo susitaikiau. Kai mama mokėsi universitete, mane augino močiutė. Vadinau ją anne – turkiškai šis žodis reiškia „mama“, – o savo mamą – abla, „vyresniąja seserimi“.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Jūsų mama vėliau tapo diplomate.

– Tai buvo neįprasta, bet ji labai daug mokėsi, buvo lingvistė. Ji daugiau ir neištekėjo. Mano mama galėjo tiek pasiekti dėl to, kad mano mažiau išsilavinusi močiutė ją rėmė.

– Kada supratote, kad tapsite rašytoja?

– Buvau vienišas vaikas ir rašyti pradėjau gana anksti. Mano gyvenimas buvo nuobodus, o fantazijų pasaulis atrodė daug spalvingesnis. Žinau, kaip gali trauktitas istorijų pasaulis. Stefanas Zweigas yra rašęs apie nenumaldomą poreikį atsidėti rašymui, kai pasaulis ima kraustytis iš proto. Puikiai jį suprantu, bet manau, kad dabar atėjo laikas mums, rašytojams, išlįsti iš savo kokonų ir garsiai prabilti.

– Vienas iš veikėjų romane – charizmatiškas profesorius Azuras. Ar Jūsų gyvenime buvo mokytojų, kurie padarė Jums įtaką?

– Netikiu herojais. Žmonės vis klausia, kuri iš veikėjų moterų yra panašiausia į mane – nuodėmingoji, tikinčioji ar abejojančioji. Nesu nė viena iš jų. Atskleisiu Jums paslaptį – mėgstu pasislėpti savo vyriškuose personažuose. Ir šįkart būtent profesoriuje paslėpiau dalelę savęs.

Mūsų istorija kupina griuvėsių ir naikinimo, kiekvienas naujas valdžios aparatas pradeda savo veiklą griaudamas tai, ką sukūrė ir paliko pirmtakai.

– Dėl savo romano „Stambulo pavainikė“ atsidūrėte teisme. Kaip tai nutiko?

– Stambulas – kolektyvinės amnezijos vieta. Mūsų istorija kupina griuvėsių ir naikinimo, kiekvienas naujas valdžios aparatas pradeda savo veiklą griaudamas tai, ką sukūrė ir paliko pirmtakai. Šiame romane rašiau apie mažumas, norėjau priminti praeities tragedijas, apie kurias dabar nutylima, priminti armėnų genocidą, pasidalinti sielvartu, skatinti toleranciją ir draugystę.

Romanas Turkijoje buvo labai skaitomas, tačiau nacionalistai mane apkaltino turkų tautiškumo šmeižtu ir remdamiesi 301-uoju straipsniu patraukė į teismą. Iš tiesų tas straipsnis dėl turkų tautiškumo toks miglotas, kad niekas tiksliai nežino, ką jis reiškia. Teismo procesas užtruko daugiau nei metus. Gatvėse tuo metu būriai žmonių degino Europos Sąjungos vėliavas ir spjaudė ant mano nuotraukų. Aš buvau išteisinta, tačiau neramumai dar ilgai tęsėsi. Turėjau gyventi su asmens sargybiniu – tai iki šiol man atrodo neįtikėtina. Bet dar sunkiau suvokti tai, kad pirmą kartą Turkijos istorijoje buvo teisiamas literatūros kūrinys. Mano advokatas teisme turėjo ginti mano išgalvotus veikėjus armėnus.

– Mona, viena iš romano „Trys Ievos dukterys“ veikėjų, dėvi hidžabą – taip ji siekia pasipriešinti Vakarų pasaulio normoms. Kaip vertinate tokią poziciją?

– Daug moterų klausia: kodėl kai kurios moterys vis dardėvi hidžabą? Turime stengtis tai suprasti, lygiai kaip ir ieškoti atsakymų į daugybę kitų klausimų. Tai vienas didžiausių iššūkių mūsų laikų feminizmui. Nerimą kelia tai, kad kai pačios moterys yra susiskaldžiusios, iš to naudos gauna patriarchatas, mat taip išlaikomas status quo. Viduriniuose Rytuose tai didelė problema, nes moterys čia gyvena tarsi atskirose salose. Konservatyvios moterys, nešiojančios hidžabus, sudaro vieną salelę, modernesnės – kitą. Jos nemato, kad turi šį tą bendro. Jei visas moteris sietų seseriškas ryšys, jos galėtų pasiekti daug daugiau.

Būti rašytoja Turkijoje – tai tarsi gauti antausį į vieną žandą ir bučinį – į kitą.

– Ar žinote, kokie žmonės Turkijoje skaito Jūsų knygas?

– Pasirašinėdama knygas matau feminisčių, liberalių, konservatyvių, hidžabais prisidengusių moterų, sufijų, kurdų, žydų, armėnų, graikų, LGBT bendruomenės narių. Gal visi kartu jie ir nesėstų prie bendro stalo, bet tokia skaitytojų įvairovė man labai svarbi. Iš politinio elito visuomet sulaukdavau šmeižto. Būti rašytoja Turkijoje – tai tarsi gauti antausį į vieną žandą ir bučinį – į kitą.

– Londonas Jums jau tapo namais?

– Taip, bet tėvynę visada galima nešiotis savyje. Liūdna, kai tenka rinktis savanorišką tremtį, bet tokia patirtis praturtina dvasiškai ir intelektualiai. Aš visada nešiosiuos Stambulą savo širdyje.

Pagal theguardian.co.uk parengė Monika Grigutytė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų