Skaityti F.Melchor knygą „Uraganų sezonas“ nėra emociškai lengvas uždavinys. Autorė kalba apie mažą neviltyje paskendusį miestelį, kuriame, regis, atsivėrė visi pragaro ratai. Vietą, kurioje yra „tik veriantis skausmas, niekaip neišsisklaidantis“. Smurtas, prievarta, ištvirkimas, bet kokias viltis šluojantis moralinis žlugimas. Rašytoja ir pati sako, kad romanas toks ir yra – jį buvo labai sunku rašyti, jį sunku ir skaityti. Tačiau įtraukia sodrus pasakojimas, autorė rašo su įkarščiu, piktai, kalba smogia tiesiai į paširdžius.
Prieš tapdama rašytoja F.Melchor (g.1982 m.) dirbo žurnalistikoje, gavo keletą apdovanojimų, tačiau galiausiai nusprendė, kad tai, kokią realybę ji mato, geriausiai galėtų pasakyti būtent grožinės literatūros pagalba. Ji išleido tris romanus, iš kurių garsiausias – 2017 metais išleistas „Uraganų sezonas“, pelnęs jai kelis apdovanojimus ir patekęs į trumpąjį Tarptautinės Bookerio premijos sąrašą.
Vokietijoje jos knyga pelnė „Anna Seghers“ prizą ir pripažinta geriausiu 2019 metų verstiniu kūriniu. Nuo liepos mėnesio rašytoja ir gyvena Berlyne, metams gavusi kūrybinę stipendiją.
– Šiuo metu gyvenate Berlyne ir turbūt apie savo kūrybą nemažai kalbate su europiečiais skaitytojais. Kuo skiriasi tai, kaip „Uraganų sezoną“ mato skaitytojai iš kitų šalių? Meksikiečiai, matyt, atpažįsta realybę, kurią jūs aprašote savo knygose, tačiau kitiems žmonėms ta kelionė į tamsiąją Meksikos širdį gali būti gana šokiruojanti patirtis.
– Paprastai žmonės reaguoja dviem skirtingais būdais. Vieni sako: „Aš buvau Meksikoje, ir ji nėra tokia. Ji yra nuostabi, visi žmonės šypsosi“. Dažniausiai aš atsakau, kad Meksika yra didelė šalis, yra daug meksikų. Viena, kai atvyksti į sostinę Mechiką, vyksti į paplūdimį Jukatane. Ir visai kas kita, jeigu vyksti į regioną prie sienos su JAV, į mažus miestelius. Tuomet pamatai, kokia įvairi ši šalis, kaip ji keičiasi, kuomet lipi skirtingais socialinės hierarchijos sluoksniais. Sakau, kad nors šioje knygoje kalbama apie didžiausias Meksikos problemas – skurdą, neviltį, ignoravimą, galimybių neturėjimą, tai visgi yra kažko kito metafora. Aš siekiau kalbėti apie moralinį skurdą.
Aš siekiau kalbėti apie moralinį skurdą.
Kitos reakcijos būna: „Ar Meksika išties yra tokia?“ Ir tuomet aš atsakau, kad taip, gali rasti to Meksikoje, tačiau sykiu aš ir kažkiek perdedu, norėdama sukurti tą klaustrofobišką mažo, užmiršto miestelio atmosferą. Meksikoje išties yra tokių mažų miestelių, bendruomenių, kurios užvaldytos narkotikų kartelių, nusikaltėlių. Vietų, kur visi vyrai išvyko į JAV, liko tik vaikai, moterys ir seni žmonės. Taigi, visa tai, ką aš aprašau, gali rasti realybėje, tačiau aš noriu sukurti kai ką kito.
Kartais žmonėms sunku suprasti visą tą homofobiją, mizoginiją – nes juk kai kurios kitos kultūros yra žymiai atviresnės. Tarkime, Šiaurės Europos šalyse moterys jau seniai išsikovojusios savo teises, ir žmonėms iš šių šalių gali atrodyti sunkiai suvokiama, kad moterys gali patirti tokį smurtą – net dabar, XXI amžiuje. Arba, pavyzdžiui, gali būti sunku suprasti, kaip trylikametė gali pastoti. Tačiau Lotynų Amerikoje tai nutinka ir dabar. Neseniai perskaičiau, kad mergaitė Bolivijoje – jai vos vienuolika metų – buvo priversta tapti motina. Katalikų bažnyčia šantažavo ją, įtikino nesidaryti aborto ir pagimdyti vaiką. Jai tik vienuolika metų, ji dar vaikas!
Skaitytojai Europoje nustemba, skaitydami apie tiek daug smurto, tačiau manau, kad jie gali ir tapatintis su tokiomis istorijomis, nes Europos istorija juk irgi persmelkta smurto, čia irgi buvo skurdo, bado, neteisybės.
– Ir netgi jei jūs kalbate apie apleistus miestelius Meksikoje, manau, kad panašių vietų juk galima rasti ir kitur.
– Žinoma, tai knyga ne tik apie Meksiką, tai knyga apie žmogiškąją prigimtį. Situacijas, kai jautiesi įstrigęs, įkalintas, – tai gali būti mažas kaimas, santykiai, šeima, autoritatrinė valdžia, tai, nuo ko žmonės bando pabėgti. Retai tai sakau, bent tai taip pat yra ir meilės istorija. Žmonės deperatiškai bando surasti meilę, ir jie bijo savo pačių aistros, troškimų. Jie galvoja, kad meilė yra atsakymas į visus klausimus, tačiau kadangi niekuomet nebuvo mylimi, nežino, kaip ta meilė atrodo. Jie painioja meilę su seksu, desperacija.
Jie galvoja, kad meilė yra atsakymas į visus klausimus, tačiau kadangi niekuomet nebuvo mylimi, nežino, kaip ta meilė atrodo.
Atlikti tyrimą buvo pernelyg pavojinga
– Kaip gimė „Uraganų sezono“ idėja? Skaičiau, kad jūs susidomėjote laikraščiuose rasta istorija apie nužudytą raganavimu apkaltintą moterį, ir nusprendėte, kad, užuot rašiusi straipsnį, parašysite knygą. „Žurnalistus Meksikoje žudo, o rašytojų kol kas ne“, – sakėte po knygos pasirodymo.
– Tuo metu universitete dirbau viešųjų ryšių skyriuje. Skaitydavau nemažai laikraščių, ir Meksikoje juose yra speciali skiltis nota roja, kur aprašomi įvykdyti nusikaltimai, publikuojamos nuotraukos, kurios dažnai būti labai atviros, žiaurios. Pavyzdžiui, jeigu įvykdomas nusikaltimas, laikraštyje publikuojama lavono nuotrauka. Taip, tai šokiruojanti, sensacijų besivaikanti žiniasklaida – tačiau tokios jau susiklostė tradicijos. Žmonės labai domisi tokiomis naujienomis. Paprastai jos būna glaustai surašytos, kartais gali būti ir labai rasistiškos, mizoginiškos – pavyzdžiui, jei moteris buvo išprievartauta, gali būti aprašyta, kodėl ji to nusipelnė.
Nuo vaikystės skaitydavau šias skiltis – tai, kas ten aprašoma, buvo labai baisu, bet tuo pačiu metu negalėjau patikėti, kad tokie dalykai vyksta. Pavyzdžiui, dėdė, kuris išprievartavo dukterėčią. Arba berniukas, kuris taip nekentė savo tėvo, kad nužudė jį. Ir štai vieną dieną laikraštyje radau istoriją apie tai, kaip Verakruso apylinkėse kanale buvo rastas žmogaus kūnas. Tai buvo moters, apkaltintos raganavimu, kūnas – buvo manoma, kad ji turėjo ypatingų žinių apie augalus, turėjo slaptų galių, užsiėmė magija. Ir už tą raganavimą ir buvo nužudyta.
Perskaičiusi straipsnį pagalvojau, kad tai labai keista – XXI amžiuje mes vis dar tikime, kad yra raganų. Ir kad raganos nužudymas gali būti laikomas savigyna. Mane suintrigavo tai, kad tiek žurnalistai, tiek policija tikėjo viso šio nusikaltimo logika, o aš visame tame neradau jokios logikos. Galvojau – tai įvyko visai šalia manęs, o aš nesuprantu, ką iš tiesų visa ta istorija slepia. Viena, kas parašyta laikraščiuose, o kita – kas iš tiesų įvyko, kas yra šioje istorijoje dalyvavę žmonės. Tai įvyko 2010 metais, aš išsaugojau laikraštį ir įsidėmėjau šią istoriją. Vėliau gyvenimas tekėjo savo vaga, išleidau knygą, tačiau visuomet galvojau, kad norėčiau aprašyti šią istoriją.
Ir žinojau, kad norėčiau parašyti ne straipsnį. Norėjau parašyti kažką panašaus į Trumano Capote'ės „Šaltu krauju“. Norėjau atlikti didelį tiriamąjį darbą – nuvykti į nusikaltimo vietą, apklausti žmones. Tačiau tuo metu tai buvo sunkiai įmanoma – mat tuomet jau gyvenau nebe Verakruse, o kitame mieste, nebedirbau žurnaliste, buvau namų šeimininkė. Tuo metu buvo pats karo su narkotikais įkarštis, aplink tvyrojo smurtas, ypač tame miestelyje, kur viskas ir įvyko, narkokarteliai buvo užvaldę jį dėl patogios vietos. Suvokiau, kad man, moteriai, vienai, be jokios paramos, nedirbant jokioje redakcijoje, būtų labai pavojinga vykti ten ir klausinėti, kas tuomet nutiko. Be to, tuo metu neturėjau ir finansų, kad galėčiau atlikti tokį tyrimą. Buvau labai liūdna, pikta. Ir tada pagalvojau, kad galbūt galima vietoje to parašyti grožinį kūrinį. Užuot aiškinusi, kad išties įvyko, galėčiau bandyti įsivaizduoti, ką slepia ši istorija. Galėjau šioje istorijoje panaudoti tai, ką aš žinojau apie Verakruzą augdama šiame mieste. Esmė tapo ne išsiaiškinti, kas nužudė raganą, o tai, kodėl žmonės daro šiuos baisius dalykus. Kodėl bendruomenė leido tam įvykti, kodėl bendruomenė savo narius priverčia tapti žudikais. Tokie buvo klausimai, ir atsakymus radau rašydama romaną.
– Nors tai grožinė literatūra, visgi, bent jau mano įsitikinimu, joje galima rasti ir jūsų žurnalistinio darbo patirties, principų. Jūs pasakojate istoriją taip, kad skaitytojas galėtų pats padaryti savo išvadas, išlaikote neutralią pasakotojos poziciją, tiesiog pateikdama skirtingas versijas ir to paties įvykio liudijimus.
– Prieš tapdama rašytoja, aš rašiau tai, kas Meksikoje vadinama cronica žanru. Tai tarsi žurnalistikos ir literatūros mišinys. Rašai, kas nutiko, bet darai tai literatūriniu stiliumi. Rašydavau žurnalistines istorijas, ieškodama įdomių išraiškos priemonių. Rašydama šį romaną norėjau supinti objektyvųjį balsą su vidiniais personažų balsais. Manau, kad žurnalistika man buvo labai naudinga, nes išmokė visuomet pirmiausia galvoti apie skaitytoją. Kai rašai straipsnį, visada galvoji, kad kažkas skaitys jį ir turės suprasti, ką norėta parašyti. Rašydama „Uraganų sezoną“ irgi galvojau – kažkas skaitys tai, ir tai turi būti įdomiai parašyta. Turi sukurti įtampą, paslaptis ir priversti skaitytoją norėti gauti vis daugiau paaiškinimų.
Aš mėgstu rašyti, kas vyksta šiuolaikinėje Meksikoje. Mėgstu stebėti ir noriu suprasti.
Narkotikų karteliai – tarsi kraštovaizdžio dalis
– Nors akivaizdu, kad jūs rašote apie miestelį, smarkiai paveiktą narkokartelių, mes tiesiogiai jų veiklos čia beveik nematome. Tačiau visuomet jaučiame, kad jie yra šalia. Kodėl pasirinkote tokį vaizdavimą?
– Taip, Meksika yra visiškai užvaldyta organizuoto nusikalstamumo. Tačiau būdamas ten gali to ir nepastebėti, nes tai taip giliai įaugę, kad galiausiai nebematai skirtumo tarp organizuoto nusikalstamumo ir politikų, valdžios. Nes niekada nežinai, kas kam dirba. Norėjau parodyti, kad narkokarteliai yra tokie įprasti, kad tai tarsi tapo kraštovaizdžio dalimi – yra jūra, kalnai, miškas, ir yra narkokarteliai. Jie valdo tą aprašomąjį miestelį. Ir skaitydamas „Uraganų sezoną“ galų gale supranti, kodėl tie žmonės tampa samdomais žudikais. Kaip jie gali žudyti žmones už 200 dolerių, – nes supranti, iš kur tai ateina. Norėjau rašyti ne apie narkokartelius, o apie vietas, iš kur jie ateina, kurias jie kontroliuoja, ir kokios tos kontrolės pasekmės.
Norėjau parodyti, kad narkokarteliai yra tokie įprasti, kad tai tarsi tapo gamtovaizdžio dalimi – yra jūra, kalnai, miškas, ir yra narkokarteliai.
– Pirmąjį šio romano rankraštį parašėte 2015 metais. Kaip situacija Meksikoje pasikeitė per šį laiką?
– Pradėjau rašyti knygą 2015 metais, ji buvo publikuota 2017-aisiais. Jei kalbėtume apie karą su narkotikais, daugelis žmonių Meksikoje pasakytų, kad jis baigtas. Nes jis nebėra toks akivaizdus. Tačiau žmogžudystės ir toliau vyksta – kiekvieną dieną. Vis dar gabenami narkotikai, vis dar kokainas iš Kolumbijos keliauja į Meksiką, o iš čia į JAV ar Europą. Tai egzistuoja. Manau, pasikeitė tai, kad žmonės priprato prie to, jų nebešokiruoja naujienos apie nužudymus. Net jei tai vis dar vyksta. Net žiniasklaida apie tai beveik neberašo, – tai nebėra naujiena. Ir tai baisi situacija. Tai viena iš priežasčių, kodėl rašau knygas – noriu, kad žmonės matytų, kas vyksta, kad meksikiečiai skaitytojai atvertų akis.
Pamenate, pasakojau apie nota roja, žiniasklaidoje detaliai aprašomus nusikaltimus? Karteliai buvo ypač žiaurūs – nukapodavo galvas, išsityčiodavo iš kūnų, pakabindavo juos kaboti ant tiltų. Kaip kare. Tai buvo taip baisu, kad galiausiai nota roja beveik nustojo egzistuoti, nes žmonės nebenori to skaityti ir matyti. Tačiau manau, kad mes turime matyti, turime suprasti, kodėl tai įvyko. Nes jei nesuprasime, kodėl tai įvyko, kaip mes tai sustabdysime? Mums vėl reikia pamatyti. Stengiausi pavaizduoti tokį siaubingą smurtą, kad žmonės pamatytų, koks jis išties yra, kad žmonės negalėtų nusisukti ir sakyti, kad nematė.
– Galbūt jūs užduodate sau klausimą, kodėl būtent Meksikoje vyksta toks smurto proveržis? Žinoma, tai vyksta ir dėl geografinės padėties – šalis yra vartai į prekybą narkotikais Jungtinėse Valstijose, tačiau galbūt įžvelgiate ir kitų priežasčių?
– Jeigu nuvyksite į Braziliją, pamatysite panašią situaciją. Galbūt nėra tiek organizuoto nusikalstamumo, tačiau daugelyje Lotynų Amerikos regionų vyksta daug nusikaltimų, yra rajonų, kur verčiau vakare nesirodyti. Žinoma, visame pasaulyje yra blogos reputacijos rajonų, tačiau Meksikoje tai išsprūdo iš kontrolės. Smurtas yra politinis ginklas – todėl jie ir demonstruoja nužudytųjų kūnus, nes siekia kontrolės.
Meksikoje gyvenimo sąlygos vis blogėja. O juk penktajame ar šeštajame dešimtmečiuose tai buvo turtinga šalis. Į Meksiką imigravo daug europiečių – kuomet Europoje vyko karas, Meksika atrodė kaip saugi šalis. Tačiau ekonominė krizė smarkiai smogė Meksikai, vidurinė klasė vis mažėjo. Žmonės vis labiau ėmė prarasti viltį. Meksikoje, kuomet situacija blogėja, gali remtis tik savo artimaisiais – šeima, draugais. Yra autoritarinė valdžia, kuri tavęs visiškai neapsaugos.
Yra daug žmonių, kurie žudomi dėl pinigų, tačiau kaip paaiškinsi žiaurumą, nusikaltimus prieš moteris? Neapykantą joms?
Žinoma, antropologinės priežastys irgi egzistuoja – mūsų šalis buvo kolonizuota. Tekėjo kraujo upės, trys ketvirtadaliai buvusių gyventojų mirė ar buvo nužudyti.
Meksika nuolatos ieško savo identiteto, meksikiečiaims tai labai svarbu. Labai liūdna, tačiau viena iš klišių greta meksikietiškos muzikos ir maisto tapo smurtas. Kartais galvoju, ar aš pati prie to neprisidedu? Tačiau aš galiu rašyti tik apie tai, ką išmanau ir kas man kelia rūpestį.
Burtai ir magija – šalia religijos
– Jūs aprašote už tariamą raganavimą nužudytos moters istoriją, kalbate apie tai, kokia svarbi Meksikoje žmonėms vis dar yra magija, burtai, ritualai. Išties, net ir trumpam atvykus į Meksiką susiduri su tuo, kad, regis, tas burtų, magiško pasaulio suvokimas visuomet yra kažkur šalia. Tarkime, kad ir Mechiko mieste magijai skirtas turgus Mercado de Sonara.
– Taip, tai yra daugybės meksikiečių tikėjimo dalis. Labai stipri katalikybė, tačiau, tarkime, Verakruze, lygiai taip pat gajūs ir tikėjimai, kurių šaknys Karibų regione, Afrikoje. Meksikos strategija – priimti viską ir sujungti į vieną visumą.
Meksikos strategija – priimti viską ir sujungti į vieną visumą.
– Taip, panašius dalykus teko stebėti kad ir garsiojoje bažnyčioje netoli San Kristobal de las Kasaso miesto, kur katalikybė vienoje vietoje kuo puikiausiai dera su pagoniškais ritualais. Visiems tai atrodo savaime suprantama.
– Būtent. Ir žmonės labai tiki tais dalykais – užkerėjimais, burtais. Aš pati tuo netikiu, esu ateistė, tačiau Meksikoje tai labai įprasta – tarkime, įsimyli vaikiną, tuomet eini pas raganą ir prašai, kad ji užkerėtų tą vaikiną ir jis įsimylėtų tave. Žmonės labai tiki ir Zodiako ženklais.
– Lietuvoje irgi rastumėte daugybę tuo tikinčių žmonių.
– Tačiau Meksikoje tai labai stipriai jaučiama. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad beveik pusė meksikiečių netiki mokslu. Daugybė žmonių verčiau jau eis pas žiniuonius, ieškos kažkokių alternatyvinių metodų nei, tarkime, pasikliaus mokslu.
Knyga apie meilę ir neapykantą
– Kuomet rengėme tinklalaidę „Perskaitymai“ su šią knygą į lietuvių kalbą išvertusia Egle Naujokaityte, ji sakė, kad per dieną išversdavo tik po 3-4 puslapius – toks slegiantis, emociškai paveikus buvo šis kūrinys. Kaip jūs pati dorojotės su tomis emocijomis, apimančiomis rašant apie šiuos visus į neviltį, tamsą nukeliančius dalykus?
– Šią knygą rašiau labai sudėtingu metu. Rašant ją, buvo pats karo su narkokarteliais pikas. Smurtas buvo visur, jį ištisai matei per televiziją. Pažinojai žmonių iš savo šeimos ar pažįstamų, kurie pradingo. Ir nieko negalėjai padaryti. Matei, kaip valdžia arba nieko negali padaryti, arba veikia išvien su karteliais. Tai labai gniuždė. Tuo pačiu metu ir mano asmeniniame gyvenime buvo labai blogas periodas – suvokiau, kad mano ilgai trukę santykiai turi baigtis, tačiau tam nebuvau pasiruošusi. Buvau praradusi bet kokią viltį. Manau, kad ir visi mano knygos personažai patiria labai sudėtingas emocijas, nes tamsios emocijos buvo užvaldžiusios ir mane pačią. Viską, ką jaučiau, sudėjau knygoje.
Man prireikė apie pusės metų, kad pabaigčiau pirmąjį rankraštį. Iš pradžių rašydama jaučiausi tarsi mediumas, klausantis tų moterų, kalbančių apie raganą, balsų. Taip prasidėjo knyga, pamažu ėmiau konstruoti personažus. Ypač sunku buvo rašyti skyrių apie Normą. Jei knygoje ir yra personažas, kuris yra visiškai nekaltas, tai ji. Ji tokia švelni ir bejėgė. O paskui turėjau rašyti apie Brando, kuris yra šio kūrinio neapykantos, įsiūčio šerdyje. Sunkiausia buvo rašyti apie abu šiuos personažus.
Labai sunku buvo rašyti ir apie raganos žmogžudystę, stengiausi parašyti tuos epizodus kaip įmanoma greičiau. Visas romanas yra toks – jį sunku rašyti ir sunku skaityti, tad norėjau sukurti greitą tempą, – jei jis būtų lėtesnis, žmonės gal ir mestų knygą. Taigi, sukūriau ritmą, kad žmonės įsijaustų ir perskaitytų visą istoriją iki galo.
– Knyga didele dalimi taip pat yra apie neapykantą.
– Taip, apie meilę ir neapykantą. Ir neapykanta kyla iš meilės nebuvimo. Neapykanta kaip kerštas už negautą meilę. Neįsivaizduoju baisesnio pragaro nei to, kuriame gyvena Brando – jis nekenčia to, ką pats jaučia. Jis – labai homofobiškas jaunuolis, kuris jaučia homoseksualius potraukius. Tas prieštaravimas yra dramatiškas ir skausmingas. Bandžiau įsijausti į būseną žmogaus, kuris nekenčia to, kas yra.
– Knygos pabaiga lyg ir suteikia vilties, tačiau ji atrodo labai jau trapi ir labai netikra...
– Taip, tai tik vilties švystelėjimas. Nes kiekvienas personažas žino, kad gyvenime yra kažkas geresnio, bet nežino, kaip to pasiekti. Jie jaučiasi įkalinti. Nežino, kaip išsiveržti iš to rato. Būtent dėl to knyga klaustrofobiška, todėl ji perteikia bejėgiškumo jausmą.
– Knyga pasakoja apie smarkiai patriarchalinį visuomenės modelį. Ką reiškia būti moterimi šių laikų Meksikoje?
– Moterų padėtis labai skirtinga – viena yra būti vidurinės klasės moterimi dideliame mieste ir visai kas kita – būti indėnų kilmės moterimi nedidelėje bendruomenėje. Ne tas pats būti moterimi Mechike ir San Kristobal de las Kasase. Priklauso ir nuo to, kiek religinga yra šeima – Meksikoje, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, katalikybė užima svarbią vietą.
Manau, kad daug kas atkeliauja iš Ispanijos, jos kolonijinio palikimo. Nuvykus į Ispaniją gali pamatyti, kokia mačistinė yra tenykštė kultūra. Tai – Europa, tačiau vis dar gajos nuostatos, kad moterys turi elgtis tam tikru būdu, kad moterys nėra tokios pat geros, įdomios kaip vyrai.
Augdama aš to mačiau labai daug. Mano šeima gyveno gana skurdžiai, mama rūpinosi namais, bet ir visuomet turėjo dirbti, ji nuolat būdavo pavargusi, blogos nuotaikos. Kas norėtų būti moterimi tokioje aplinkoje? Augdama aš labai daug laiko praleidau su berniukais, turėjau daug draugų vyrų, todėl ir mano knygoje labai daug personažų vyrų. Man prireikė daug laiko susitaikyti su savo moteriškumu, nes vyraujančios nuostatos, ką reiškia būti moterimi, man netiko. Todėl brendimas man buvo sudėtingas – tačiau vėliau aš ėmiau bendrauti ne tik su savo socialinio rato žmonėmis, ėmiau išvykti iš miesto, ir suvokiau, kad buvimas moterimi gali reikšti visai ką kita.
Dabar situacija Meksikoje keičiasi – jaunoji karta aktyvi, sąmoninga, palaiko feministines idėjas. Nepriima visko taip, kaip yra. Jaunos merginos rengia protestus, eisenas. Tačiau nepalieka jausmas, kad jeigu ta kova sustos, viskas grįš atgal, į ankstesnę būseną. Jaunoji Meksikos karta kur kas atviresnė, tačiau tai išnyks, jeigu tuo bus nustota rūpintis.
„Rašymas – mano būdas mąstyti“
– Kalbant apie jūsų knygą neretai paminimas kolumbiečių rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas. O ir jūs pati knygos padėkose minite šio rašytojo kūrinį „Patriarcho ruduo“. Tačiau kartais atrodo, kad šis autorius minimas pirmiausia dėl to, kad tai garsiausias visų laikų iš Lotynų Amerikos kilęs rašytojas, nors jo kuriamas magiškas realizmas, kone pasakiška realybė neturi nieko bendra su niūriu jūsų knygos pasauliu. Artimesnė nuoroda tada jau būtų Roberto Bolano, irgi aprašęs smurtą Meksikoje.
– Mano asmeninė teorija yra ta, kad visame pasaulyje platesnei publikai iš Lotynų Amerikos literatūros niekas, išskyrus G.Garcia Marquezą ir R.Bolano, nėra gerai žinomas. Tad visi kiti rašytojai ir lyginami su vienu iš jų. Mano kūrybos lyginimas su R.Bolano kyla nebent iš to, kad jo knygoje „2666“ yra skyrius, kuriame rašoma apie moterų žudynes. Tačiau nejaučiau sąsajų su juo. Taip, man labai patinka R.Bolano, kai kurie jo darbai išties įdomūs. Tačiau manau, kad artimesnė jaučiuosi G.Garcia Marquezui. Tačiau ne dėl jo magiškojo realizmo – mano knygoje vietoje to yra košmariška realybė. Tačiau man labai patinka, kaip G.Garcia Marquezas naudojo ispanų kalbą, aš stengiuosi perteikti tą patį muzikalumą. Skaityti G.Garcia Marquezą ispaniškai yra didelis malonumas, jis toks muzikalus, jautiesi, tarsi klausytumeisi salsa muzikos. Sudėtingas, gražus, jis rašė nuostabią prozą, būtent todėl jis tapo toks populiarus Ispanijoje. Net patys ispanai pavydi jo, to, kaip jis sugebėjo rašyti ispanų kalba.
Skaityti G.Garcia Marquezą ispaniškai yra didelis malonumas, jis toks muzikalus, jautiesi, tarsi klausytumeisi salsa muzikos.
Aš labai mėgstu vadinamosios boom kartos rašytojus – G.Garcia Marquezą, Mario Vargas Llosa'ą, Jose Donoso, Manuelį Puigą. Jie savo nacionalines kalbas panaudojo kurdami literatūrą – nenorėjo rašyti kaip ispanai, jie rašė kaip kolumbiečiai, čiliečiai, argentiniečiai. Populiariąją kalbą jie panaudojo kurdami meną. Tai man labai svarbu. Aš nebūčiau galėjusi parašyti šio romano nebūdama meksikiete ir nekalbėdama Meksikos ispanų kalba.
Ir daug kas, kalbėdami apie Lotynų Amerikos literatūrą, galvoja, kad ji labai panaši, – vien dėl to, kad visas žemynas kalba ispanų kalba. Tačiau jie nepagalvoja, kad skirtingose šalyse ta kalba labai skiriasi. Jeigu aš norėčiau, galėčiau kalbėti taip, kad argentinietis nieko nesuprastų, o argentinietis galėtų padaryti tą patį.
– Kai kalbinau argentiniečių rašytoją Samantą Schweblin, ji sakė, kad politinis aspektas literatūroje yra labai svarbus, neišvengiamas. Apie politinį aspektą ir jo svarbą kalbėjo ir meksikiečių rašytojai Yuri Herrera, Alvaro Enrigue'as. Ar jūs irgi manote taip pat?
– Tai priklauso ir nuo rašytojų. Argentiniečių rašytoja Mariana Enriquez rašo siaubo žanro kūrinius. Ir jai pasisekė, nes niekas nenori su ja kalbėti apie politiką. Kai jos kas nors paklausia ta tema, ji sako: „Ne, ne, aš rašau siaubo kūrinius“. Nors ji yra labai stipri, kalbant apie kūrybą politiniu aspektu, jos kūriniuose galima rasti įdomių politinių metaforų. Samantos atvejis kiek kitoks – taip, jos kūriniai yra keisti, tačiau tai nėra siaubo literatūra. Aš rašau apie dabartį, ir žmones tai verčia kalbėti apie realybę, apie tai, kas vyksta, o ne apie pačią grožinę literatūrą. Ir tai man, nuoširdžiai kalbant, ne visiškai patinka, nes nemanau, kad mano nuomonė yra labai įdomi. Aš nesu ekspertė, nemanau, kad tai, ką aš galvoju, yra labai svarbu. Juk aš nesu politikos analitikė, nesu antropologė, nesu sociologė, aš tiesiog rašytoja, aš tiesiog mėgstu rašyti istorijas apie tai, kas man įdomu, kas mane jaudina, kas kelia susirūpinimą. Rašymas – mano būdas mąstyti.
– Šiais metais pasirodė jūsų naujas kūrinys „Paradais“. Ar jau turite ir naujų kūrybinių minčių?
– Dar prieš išleidžiant „Uraganų sezoną“ aš parašiau knygą „Falsa liebre“, kuri buvo išleista labai mažoje leidykloje. Dabar ji bus perleista, ir aš redaguoju, perrašinėju šį kūrinį. Man jis labai patinka. Ilgą laiką galvojau, kad jis man nepatinka – parašiau jį, kai man buvo 28-eri, tai buvo mano pirmas romanas. Skaitydama dabar matau, kad yra kai kas, ko aš tada nežinojau, bet žinau dabar. Ir pradėjau naują romaną, tačiau dabar esu stadijoje, kai galvoju apie jį ir skaitau. Tai nėra tyrimas, aš neieškau turinio, aš ieškau naujų išraiškos formų. Galvoju, kurios jau perskaitytos knygos galėtų tam padėti, ir kokias knygas turiu perskaityti.
– Jeigu reikėtų išsirinkti vieną knygą, apie kurią galėtumėte pasakyti, kad „norėčiau, jog ją būčiau parašiusi aš“, kuri tai būtų?
– Labai sudėtingas klausimas. Mėgstu knygas tokias, kokios jos yra – yra knygų, kurių aš nesugebėčiau parašyti, ir būtent dėl to jas ir mėgstu. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu Agota Kristof, jos garsiąją trilogiją. Bet nesugebėčiau šių knygų parašyti. Jų visai kitoks stilius nei mano, kitoks autorės priėjimas prie temos. Jei rašyčiau jas aš, jos būtų visai kitokios. Nenorėčiau parašyti nieko kito, nei esu parašiusi pati, nes sugadinčiau tai. Pavyzdžiui, jei būčiau rašiusi R.Bolano „2666“, būčiau ją sugadinusi.
