Su savo dviem šunimis išėjome pasivaikščioti ant neaukštos kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Helensberio miestelį Vakarų Škotijoje. Atidarau vartelius ir, prieš žengdama pro juos, už akių užkliūva mažas ant tvoros paliktas mažas raštelis: „Neseniai šioje teritorijoje šuns sužalota avis buvo palikta mirti. Vedžiokite savo šunį už pavadėlio.“
Iš karto užlieja siaubo ir kaltės banga. Suspaudžia gerklę. Kvėpavimas tampa negilus, lėtesnis. Turiu du šunis. Jie abu tiesiog paprasti šunys, nepasakytum, kokios veislės. Jų charakteriai visiškai skirtingi. Grožis labai bijo avių ir vos pasigirdus tolimam mekenimui ima drebėti. Heizelis, atvirkščiai, yra tikras karys ir su malonumu nusivys triušį ar elnią. Žinoma, jam niekada nepavyktų pagauti laukinio gyvūno. Jie greitesni, labiau prisitaikę ir laukinę gamtą pažįsta daug geriau nei mano putlokas vidutinio amžiaus herojus.
Tačiau su avimis kitaip. Jei Heizelis sugalvotų vytis avį, ji niekaip nepabėgtų. Lengvas grobis prijaukintam kariui. Heizelis nėra užpuolęs avies, bet niekada negali žinoti. Prisegu pavadėlį ir leisdamasi nuo kalvos mąstau apie to šuns šeimininkus, kurie, užuot prisiėmę atsakomybę ir iškvietę pagalbą, nusprendė palikti sužeistą avį mirti.
Smerkiu tuos žiaurius žmones. Siaubingus žmones, palikusius bejėgį gyvūną lėtai ir skausmingai mirčiai. Suspaudžia širdį pagalvojus, kaip ta avis ilgas valandas gulėjo ant kalvos laukuose ir merdėjo. Visgi šuns šeimininkus galiu ir suprasti – ar man pačiai būtų užtekę drąsos prisiimti atsakomybę, jei mano šuo būtų užpuolęs avį? Ar bandydama išgelbėti gyvūną būčiau išdrįsusi paskambinti policijai, prisipažinti dėl nusikaltimo, galbūt gauti baudą ir sulaukti viešo pasmerkimo? Nežinau. Galbūt gėda tiesiog įspraustų mane į kampą, jausčiausi tokia kalta, tokia susigėdusi ir maža, kad norėčiau pasprukti ir nuslėpti visus savo buitinio nusikaltimo pėdsakus. Lengva smerkti kitus, tačiau sunku pripažinti, kad nė vienas mūsų nesame tobuli ir negebame atitikti savo pačių išsikeltų elgesio standartų.
Kasdien susiduriame su ėriuko aukojimu. Su kasdieniais šiuolaikinio pasaulio ritualais. Tai nėra tolima istorija iš Biblijos ar Dievo kreipimasis į senųjų tautų žmones. Mes ir esame tie žmonės. Ėriuko kraujas srūva mūsų rankomis. Tiek nusikaltėliai, tiek aukos kasdien iš visų jėgų stengiasi įveikti iššūkius, kylančius būnant žmogumi.
Smerkiu Europos Sąjungą, kad nedaro pakankamai dėl karo. Mane įkvepia stovintieji priešakinėse linijose, besipriešinantys šiai baimei. Nepaprastai didžiuojuosi Ukraina, praeitą vasarį nepasidavusia, kai mums buvo pasakyta, kad Kyjivas kris per kelias dienas. Ir aš esu pasiruošusi priimti Ukrainą į Sąjungą.
Tačiau kamuoja labai painūs jausmai. Siaubingas pažeminimas. Vienuma, skausmas ir pyktis, kad niekas nepadeda. Bejėgystė suvokiant, kad mano pačios galimybės prisidėti yra ribotos.
Tačiau kamuoja labai painūs jausmai. Siaubingas pažeminimas. Vienuma, skausmas ir pyktis, kad niekas nepadeda. Bejėgystė suvokiant, kad mano pačios galimybės prisidėti yra ribotos. Siaubas. Įniršis. Neapykanta. Kaltė, kad gyvenu saugiai, šiltai ir sočiai, kol milijonai žmonių patiria siaubą, kasdien kylant pavojui jų gyvybėms.
Bejėgiškumas. Jausmas, tarsi būtum avis, palikta laukuose mirti.
Ką mes, nestovintieji priešakinėse linijose, galime padaryti, kad prilygtume tiems, kurie kovoja dėl ateities? Aukojame pinigų, meldžiamės, priimame bėgančiuosius nuo karo, bet atrodo, kad viso to negana. Jaučiuosi tarsi palikusi avį mirti. Daugelis mūsų jaučia kaltę nedarantys pakankamai, kad padėtų laimėti šį karą.
Kokią ateitį galėsime suteikti, kai smurtas nuslops?
Kartą prie vakarienės stalo vienas amerikietis man pasakė, jog rusai yra labai kvaili, nes tiki propagandos mašina ir palaiko karą, kuris anksčiau ar vėliau juos pačius prives prie liepto galo. Tačiau esu ne kartą buvusi Jungtinėse Valstijose ir žinau, kad ir jie patys turi aklųjų dėmių, kurios pašaliečiui atrodo lyg kraujuojančios žaizdos. Patys amerikiečiai neįžvelgia savo kaltės, kad per susišaudymus mokyklose, universitetuose ir prekybos centruose nuolat žūsta žmonės. Mes visi turime asmeninę paslėpto siaubo versiją, tokią baisią ir gėdingą, kad nedrįstame į ją pažvelgti. Tačiau privalome. Privalome atsimerkti. Tai mūsų atsakomybė.
Lengva pasmerkti didžiąją dalį Rusijos piliečių, pasiduodančių propagandai ir palaikančių kraujo ištroškusį lyderį, tačiau nė vienas nesame apsaugoti nuo tokio neišmanymo pavojaus. Paprasta tikėti, kad esi geras vyrukas ar dora moteris, nes tiesa reikalauja parodyti savo silpnąsias vietas ir atverti širdį. Sunku rinktis tiesos ir meilės kelią, nes juo eidami turime nuolat iš naujo įvertinti savo poziciją ir atsisakyti supaprastinimo ir šmeižimo. Mūsų prašoma neįmanomo – atjausti net tuos, kurie mus nuskriaudė.
Mano močiutė po Antrojo pasaulinio karo kartu su savo mama ir seserimis išvyko iš Ukrainos praradusi tėvą ir daugelį šeimos narių. Čia ji gyvena jau daugiau kaip 70 metų. Tačiau kas kelerius metus vykdavome į jos gimtuosius Sumus aplankyti ten vis dar gyvenančių giminaičių. Paskutinį kartą jos gimtinėje lankėmės 2016 metais. Dabar močiutei 87-eri ir ji išgyvena dar vieną naikinimo ir siaubo ratą. Prisipažįstu, kad vaikystėje man būdavo nuobodu klausytis jos istorijų – viskas atrodė taip tolima. Beveik neįmanoma suvokti. Ir tik dabar imu suprasti, kad tikrasis iššūkis yra jausti skausmą, leisti jam tave pakeisti, nes jei priešinsiesi, jis gali tave sugniuždyti.
Brangūs skaitytojai ukrainiečiai, svarstau, kokia ateitis mūsų laukia, ir tikiuosi, kad kartu atstatysime nuniokotą šalį.
Brangūs skaitytojai ukrainiečiai, svarstau, kokia ateitis mūsų laukia, ir tikiuosi, kad kartu atstatysime nuniokotą šalį.
Esu pasiryžusi iš visų jėgų stengtis iš naujo įvertinti savo pačios išankstines nuostatas, savo šalies teisuoliškumą ir pasirinkimą nežinoti, kad nepasiduotume baimei ir ši patirtis augintų mus kaip žmones. Kad neprisipildytume neapykantos ir nesumažėtume, o verčiau atvertume širdį skausmui. Įsileidę taiką ir ramybę galėtume suteikti saugią erdvę tiems, kam jos reikės.
Negalime leisti baimei nugalėti.
