Tai nebuvo pirmas „Dinos knyga“ visame pasaulyje išgarsėjusios rašytojos vizitas Lietuvoje. Lietuvoje ji lankėsi ir 2006 metais, kuomet dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Tuo metu nedaug kas žinojo, kad autorė kuriam laikui liko Lietuvoje ir keliavo po mūsų šalį rinkdama informaciją savo knygai „Stiklinė pieno“, kurioje pasakojama apie lietuvę merginą, tapusią prekybos žmonėmis auka – H.Wassmo norėjo pamatyti Lietuvą, kad knyga būtų kuo labiau autentiškesnė.
Anot autorės, Vilnius, lyginant su tuo, koks jis buvo prieš dešimtmetį, jai pasirodė smarkiai pasikeitęs: „Atrodo, kad Vilnius ir Lietuva kyla iš savo trauminės patirties ir prisijungia prie bendros europinės gerovės. Aš suprantu, kad turint tokią kruviną istoriją, tiek daug priespaudos praeityje, žmonėms yra sunku prisikelti. Mes Norvegijoje irgi esame išgyvenę tokių priespaudos laikotarpių, tačiau ne pastaraisiais metais ir net ne dabartiniu laikotarpiu. Taigi, aš galiu tik žavėtis Lietuvos žmonėmis, kurie sugebėjo pakilti. O Norvegijoje apie lietuvius yra paplitusi nuomonė, kad tai yra sunkiai dirbantys žmonės, nes mes juk turime daug darbuotojų iš Lietuvos.“
Visgi Lietuva jai iki šiol primena ir skaudžias patirtis – knygos „Stiklinė pieno“ kūrimą. Autorė, rašydama šią knygą, dalyvavo teismo procesuose, kuriuose buvo teisiami prekybos žmonėmis organizatoriai, kalbėjosi su aukomis tapusiomis merginomis. Autorė ir anksčiau buvo prisilietusi prie prekybos sekso paslaugomis temų, kuomet lankėsi Kopenhagos viešnamiuose, rinkdama informaciją kitai savo knygai, tačiau tai buvo visiškai kitokia patirtis.
„Tai buvo labiausiai sukrečiantis tyrimas, kurį teko atlikti, – apie „Stiklinę pieno“ pasakojo rašytoja. – Tikrovė buvo kur kas žiauresnė nei tai, apie ką išdrįsau parašyti. Man tai susiję su didele gėda, mane sukrėtė tai, kad tai vyksta mūsų laikais ir visai netoli mano saugių namų.
Tos jaunos moterys buvo praradusios savo tapatybės dokumentus, kai kurios nežinojo, kurioje šalyje yra, jos buvo tapusios sekso vergėmis. Ten buvo įsivėlę kelių tautybių vyrai, tarp nusikaltėlių buvo ir baltarusių, ir lietuvių, ir gruzinų, jie buvo nuteisti.
Mane taip sukrėtė šis procesas, kad susirgau ir negalėjau rašyti – turėjau protiškai išsilaisvinti, kad vėl galėčiau sėsti ir rašyti. Tai buvo visiškai kitaip, nei rašant apie apsilankymą Kopenhagos viešnamyje. Tuo atveju aš galėjau atsiriboti nuo tos istorijos. Žinoma, toms moterims, kurios pardavinėjo savo kūnus, tai irgi buvo žeminanti patirtis, tačiau man tuo atveju buvo svarbiau pajausti, kaip jaučiasi jaunas vyras, medicinos studentas, patekęs į viešnamį.“
Išleistos knygos autoriui nebepriklauso
Nors pati autorė sako, kad svarbiausia knyga laiko „Stiklinę pieno“, visgi daugelis pasaulyje ją žino būtent kaip „Dinos knygos“ autorę. Tačiau pati autorė sako, kad jai nerūpi tai, jog ji labiausiai žinoma ne dėl naujesnių knygų, o dėl dar 1989 metais išleisto kūrinio.
„Aš paprastai sakau, kad kai mano knygos įgauna viršelius ir išeina į pasaulį, jos jau nebėra mano knygos. Ir būtent kiekvienas skaitytojas prisijaukina tą knygą, kiekvienas skaitytojas sprendžia, kas joje yra svarbu. Knyga nepriklauso nei literatūros kritikui, nei rašytojui, – tik skaitytojui. Man svarbu tai, kad kai nebeliks rašytojo, nebeliks literatūros kritiko, nauji skaitytojai suras mano knygose ką nors, ką jie norės turėti. Žinoma, nekuklu taip sakyti, bet kai po 50 metų literatūros istorijoje bus rašoma apie tai, kokia svarbiausia mano knyga, tai gali būti ir „Stiklinė pieno“, ir kita, tačiau jeigu literatūros istorijoje bus rašoma, kad mano svarbiausios knygos buvo poezijos, tai irgi gerai“, – sako autorė.
Kalbėdama apie tai, kur jos knygos yra populiariausios, autorė išskyrė Rytų Europą. „Rytų Europoje mano skaitytojai labai ištikimi. Tačiau aš taip pat turiu daug ištikimų skaitytojų Nyderlanduose, Danijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.
O paskutinė šalis, kurios leidėjai pastaruoju metu metu įsigijo teises leisti „Dinos knygą“, yra Kinija. Mano knygos yra išleistos 29 pasaulio šalyse, aš nesu apsilankiusi visose šiose valstybėse, nepažįstu visų savo knygų vertėjų, tačiau noriu pabrėžti, kad būtent jie sugeba suvesti mane su mano skaitytojais. Vertėjai svarbūs ne tik literatūrai, bet ir pasaulio taikai, labai svarbu, kad jie sugeba perteikti kalbą, tradicijas, tai, kaip žmonės galvoja, kaip jie mąsto“, – apie literatūros vertėjų svarbą kalbėjo autorė.
Dar prieš vizitą Lietuvoje duodama interviu 15min autorė sakė, kad, nepaisant to, jog leidėjai kalba apie tai, jog žmonės skaito mažiau, Norvegijoje ji to nepastebi, o literatūra šioje šalyje išgyvena aukso amžių. „Norvegijoje anksčiau buvo manoma, kad garsinės ir skaitmeninės knygos išstums popierines knygas, tačiau taip neatsitiko. Ir džiugu, kad neišstūmė, nes man atrodo, kad elektroninės knygos yra paviršutiniškas dalykas – failai bet kada gali dingti, o žmonės, net ir jauni žmonės, mėgsta medžiagiškumą, jie nori pačiupinėti knygą, lytėti ją“, – sakė rašytoja.
Svajojo šokti baletą
Autorė pasakojo, kad pirmoji knyga, kurią ji perskaitė, buvo Biblija. O kalbėdama apie savo knygų kūrimo pradžią autorė prisimena, kad ji „buvo rašytoja dar iki tol, kol išmoko skaityti ir rašyti“: „Aš žaisdavau vaidmenų žaidimus, buvau tarsi maža kaimo pokštininkė, vaikštinėdavau po gamtą ir kurdavau istorijas, kurių dalimi tapdavau aš pati, tiesiog pabėgdavau į tas savo kuriamas istorijas.
Galbūt taip vyko dėl to, kad mano gyvenimas buvo sunkus. Tose istorijose aš galėjau viską spręsti, ir tai buvo tarsi atsvara mano tikrajam gyvenimui, kur aš turėjau nutylėti gėdą – buvau vaikas, kuris turėjo kęsti smurtą. Tai buvo tarsi mentalinis pabėgimas. Turėjau ir kitų svajonių – svajojau šokti baletą. Tačiau gyvenau saloje, toli jūroje, ir supratau, kad tai svajonei nelemta išsipildyti, niekas ten net nežinojo, kaip šokamas baletas. Ten nebuvo nei baleto mokyklos, nei orkestro.
Žinoma, buvo radijas, per jį buvo transliuojami pageidavimų koncertai, tačiau aš šokdavau ne pagal tą muziką, man akompanuodavo jūra, jūros bangos, aš šokdavau tarp paplūdimio akmenų. Ir, aišku, neturėjau baleto batelių, šokdavau basa – žinojau, kad balerinoms visą laiką skauda kojas, kad prisitrina jas iki kraujo, tad šokdavau basa tarp akmenų, kad patirčiau tą patį skausmą kaip balerinos. Vėliau paskaičiau nemažai psichologijos knygų, ir dabar žinau, kad taip elgiasi daug mergaičių, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenau aš. Ir tai, ką aš dariau, buvo savęs žalojimas.
Man tai buvo būdas pabėgti nuo gėdos, nuo kaltės, nuo jausmo, kad esi susitepusi, kad esi purvina. Aš norėjau išaukštinti skausmą. Žinoma, po kurio laiko supratau, kad netapsiu primabalerina, nes tam reikia pradėti mokytis jau nuo 4 metų amžiaus. Aš norėjau turėti gyvenimą už tos salos ribų – vienu metu supratau, kad galiu tapti dailininke, nes turėjau visai neblogą ranką, tikrai gerai jaučiau spalvas. Žodžiu, žmogui visada yra išeitis. Didelė dovana yra turėti talentą arba galvoti, kad turi talentą.“
Man tai buvo būdas pabėgti nuo gėdos, nuo kaltės, nuo jausmo, kad esi susitepusi, kad esi purvina. Aš norėjau išaukštinti skausmą.
Autorės knygos pasižymi tuo, kad jose yra nemažai stiprių moterų personažių. H.Wassmo teigia, kad įkvėpimo kurdama jas ji semiasi iš savo prosenelių. „Tos moterys turėjo būti stiprios – tiek fiziškai, tiek protiškai, juk vyrų dažnai nebūdavo namuose, jie arba žvejodavo, arba dirbdavo kitoje vietoje, – pasakojo H.Wassmo. – Tos moterys taip pat valdė šeimos pinigus. Jos sprendė, kas už juos turėjo būti perkama, jos auklėjo vaikus, jos sprendė, kaip, tarkime, turi elgtis gerai išauklėtas berniukas. Aš mačiau tai, nes augau su daug berniukų, tai buvo mano pusbroliai, ir jiems, lyginant su manimi, nebuvo teikiamos jokios privilegijos, galbūt netgi priešingai. Nors jie būdavo fiziškai už mane stipresni, aš už juos greičiau bėgdavau. Aš taip pat už juos geriau piešdavau, skaitydavau ir rašydavau.“
Padėtis pasaulyje kelia nerimą
Autorė neslepia, kad žvelgiant į tai, kas pastaraisiais metais vyksta pasaulyje, jai kyla nerimas. Tačiau ji teigia, kad visgi jos pozicija yra nepasiduoti, o ypatingą vaidmenį šiais pokyčių laikais vaidina menas.
Tačiau aš nenoriu pasiduoti, aš noriu būti optimistė. Kaip tik čia didelį vaidmenį vaidina menas ir literatūra.
„Pasaulyje yra daug gąsdinančių dalykų, kalbant apie žmogaus orumą, žmogaus teises. Man nerimą kelia ir politinė situacija, – aišku, daugelyje šalių vyrauja demokratija ir laisvi rinkimai, tačiau, pavyzdžiui, JAV ir kai kuriose kitose šalyse įvyksta rinkimai, kuriuose valdžią laimi juokdariai. Ir tokios situacijos, kai demokratiniuose rinkimuose išrenkamas juokdarys, kuriuo niekas netiki, niekas nepasitiki, rodo, kad demokratija gali būti pavojinga. Bet ką mes galime turėti vietoje jos? – sakė rašytoja. – Istorija mus išmokė, kad tokiais atvejais žmonės atsisuka į despotą, ir tai yra taip pat pavojinga, kaip ir turėti juokdarį valdžioje. Nes despotas dažnai turi pakankamai proto, kad galėtų valdyti ir siekti savo tikslų, jis dažnai yra labai tikslingas, nukreipia visą raidą link žiaurumų, o juokdarys yra tiesiog neprognozuojamas.
Taigi, aš, žiūrėdama į pasaulį, esu gana didelė pesimistė. Tačiau nenoriu pasiduoti, aš noriu būti optimistė. Kaip tik čia didelį vaidmenį vaidina menas ir literatūra. Aš turiu tikėti, kad menas, literatūra, meilė gali sujungti žmones. Tačiau taikos ir meilės mes niekuomet nelaimime visam laikui, mes turime tai saugoti, žiūrėti, kad tai neprapultų – taip, kaip mes prižiūrime savo vaikus ir juos globojame, kad tie vaikai galėtų gyventi savo gyvenimą.
Aš esu pesimistė, tačiau nusprendžiau niekada nepasiduoti.“
