O istorija yra paprasta – pagrindinė veikėja neįprastu vardu Ryga atiduodama daug vyresniam vyrui Vaitiekui, su kuriuo ši susilaukia dviejų vaikų. Šeimą ištinka įvairiausi iššūkiai – pirmoji duktė Marguolė gimsta kitokia nei visi – su didžiule galva ir kūdikiui neįprasta branda, šeimą sukausto kiti gyvenimiški sunkumai, kol galiausiai įvyksta karas ir Vaitiekus į jį išeina. Daugiau siužeto detalių atskleisti neverta – reikia skaityti patiems.
Apskritai I.Dumbrytė jau yra įvertinta rašytoja. Debiutinė jos knyga „Šaltienos bistro“ tapo 2021-ųjų kūrybiškiausia knyga. Be to, ji pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.
Šiame interviu su rašytoja kalbamės apie šleikštulio estetiką, gyvenimą ir kančią.
– „Naktį atsibudau nuo kutenimo kirkšnyse, o iš mano užpakalio kyšojo išlindus besiraizganti ilga, bet ypač plona kirmėlė. Mane purtė siaubas, bet kartu žinojau, kad ją reikia kaip nors kuo greičiau ištraukt. Čiupau klastingą gyvatę už galvos ir suspaudus ją kumščiu raginau lįst lauk, pasisekė kaipmat, o jai išlindus iš paskos pasipylė daug daug mažų pašino dydžio kirmėlaičių.“ (69) Ieva, tai vienas šlykščiausių momentų tavo naujoje knygoje. Visgi, šleikštulys yra viena iš įtaigių literatūros priemonių. Kodėl jis tau svarbus?
– Nors taip gal ir neturėtų būti, man gyvenime kūnas apskritai asocijuojasi su daug šleikštulio. Mūsų prigimtiniai kūniški procesai nėra tokie, kokius su mielu noru dalintumėmės internete, be to, jis toks savaime suprantamas, kad net užmirštamas, o vis dėlto tai mūsų kasdienės rutinos dalis. Man norėjosi parodyti kūną ir gyvenimą toks, koks jis yra. Suprantu, kad galbūt kai kam tai gali atrodyti perspausta ir nerealistiška. Bet turbūt ne vienas mūsų aplinkoje turi kokį nors liežuvio už dantų nelaikantį dėdę, kuris prie stalo mėgsta papasakoti, kaip kažkas vaikystėj turėjo kirmėlių ir tai, kaip jos išėjo iš kūno. Skamba klaikiai. Kai kurios istorijos mano romane gali rodytis sufalsifikuotos, tačiau jos iš čia pat, iš aplinkos, iš pasakojimų. Kūnas yra ir našta, ir džiaugsmas. Jis viso ko įrankis ir toli gražu nėra vien teikiantis džiaugsmą ir estetiškas.
– O nebuvo pačiai noro truputį šokiruoti skaitytoją?
– Oi, tikrai ne, prisimenant „Šaltienos bistro“ buvo žmonių, sakančių, kad pastaroji knyga – tai bandymas šokiruoti. Pačiame šokiravime nematau jokios prasmės. Man tiesiog norėjosi kalbėti apie dalykus, apie kuriuos visi galvojam ir gyvenam jais, bet nedrįstam kalbėti. Netgi knygos redaktorius Darius Pocevičius klausė, ar čia tikrai to reikia, ar kas nors supras, kas toji gyvatė. Nu, aš jam ir sakau: „Negi jus nežinot nieko, kas vaikystėj turėjo kirmėlių, negi čia tokia baisi visiems naujiena?“. Jeigu tai šokiruoja skaitytoją, reiktų pamąstyti apie tai, kad mus tai tik šokiravo, o kažkam tai yra kasdienybė.
– Šleikštulys taip pat kyla pamačius sugedusį maistą. Jis tarsi mus apsaugo nuo galimo apsinuodijimo, t.y. mirties. Kokią vietą mirties baimė, mirties fenomenas užima tavo kūryboje?
– O Viešpatie! Koks sutapimas, kaip tik šiandien daug galvojau apie savo nesveiką mirties baimę. Nežinau, kodėl. Rodos, atsisėdu ant dviračio ir matau tūkstančius scenarijų, kaip mane kur nors nutrenks siauram kely, bijau paslysti balkone ir netyčia iškristi iš trečio aukšto ar šiaip kur užkliuvus nusisukti sprandą. Gal taip yra dėl to, kad baisiai myliu gyvenimą ir nenorėčiau jo apleisti jokiais būdais. Šiaip dabar, rodos, kad mirties baimės idėjos niekaip neketinau perteikti knygoje, bet gali būti, kad kažkur tarp eilučių prikaišiojau savo pasąmonės pagalių.
– Man atrodo, kad perdavei, mat tavo pagrindinė veikėja Ryga beveik pačioje knygos pabaigoje nusikelia į erdvę, primenančią skaistyklą. Be to, ji labai bijo prarasti savo pirmąją dukterį Marguolę. Ko tavo pasakotoja apskritai bijo?
– Man atrodo, kad ji mažai svarsto apie mirtį, nes kiekvieną akimirką jai reikia galvoti apie tai, ką padaryti, kad būtų geriau. Ji bijo nepadaryti to, kas reikia, neišbandyti visko, kas įmanoma, ir nustoti vilties. Šitų dalykų baimė kartais gali nustelbti pačią mirtį. Pavyzdžiui, ji bijo būti netinkama motina, bet jeigu tokia nebūtų tapusi, tai jaudintųsi dėl buvimo netinkama žmona, dukra ir t.t. Tokia jau ta Ryga, kaip ir dauguma mūsų, visada sau nepakankami.
– Ar kažkiek pati tapatintumeisi su ja?
– Nors į jos lūpas savų žodžių nedėjau ir nerašiau iš savo pozicijos, yra tam tikrų dalykų, su kuriais galėčiau susitapatinti. Mus sieja troškimas įvykdyti viską, kad dabar jau galėtum pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau ir dabar galiu pasiduoti.“ Pati niekada nenuleidžiu rankų pusiaukelėje, kad ir kaip tai būtų skaudu, absurdiška ir sunku. Netgi tada, jeigu prireikia eiti pas būrėją.
– Egzistuoja ir moralinis šleikštulys, kuris padeda išvengti socialinių normų griovimo. Tavo kaime gyvenantys veikėjai šiandienos civilizuotame pasaulyje gali nuskambėti amoraliai. Pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos Rygos tėvas ją sumuša, Ryga jos vyrui išėjus į karą išduoda jį su į kaimą atklydusių dezertyru, veikėjai nuolatos persivalgo ir žudo gyvūnus, nepabijosiu to žodžio – veikėjai taip pat dulkinasi, o ne mylisi kaip iš Sally Rooney romano. Ar tai maištas prieš klasikinėje lietuvių literatūroje idealizuotą kaimo vaizdinį?
– Oksimoroniška, nes aš kaip tik noriu sugrįžti į aną idealizuotą kaimą, nors visi aplinkui kalba, kaip tas kaimas literatūroj jau atsibodęs. Tiek mokykloje, tiek vėliau mėgau visą valstietišką literatūrą. Jau esu sakiusi, kad ji ir buvo priežastis, kodėl apskritai pradėjau rašyti. Niekada tiksliai negalėjau paaiškinti, kodėl manyje ši meilė verda, o ypač didelę įtaką paauglystėj darė Vincas Krėvė-Mickevičius, kai tuo tarpu mano vienmečiai skaitė „Heroiną“ ir „Prozako kartą“.
Apskritai, toje kaimiškoje literatūroje prikoduota atsakymų apie mūsų prigimtį: tai, kas atsitiko man, mano draugams, tėvams ir seneliams. Joje glūdi tai, ko mes bijome. To paties kūno. Pasitelkę vaizduotę kaimo literatūrą galime skaityti kaip senovinius pergamentus ir ten atrasti neįtikėtinų paslapčių. Mes patys dar visai neseniai buvome ganėtinai necivilizuoti žmonės tais pačiais apsektais, kuriuos tu paminėjai. Juk gyvūnų žudymas, vaikų mušimas, jų rišimas prie stalo nebuvo suvokiamas kaip amoralus dalykas, tai tebuvo paprasta kaimo buitis. Ir nereikia keliauti atgal šimtą metų, dar iš žmonių nesulaukusių pensijos esu girdėjusi, kaip tėvai juos pririšdavo prie stalo. O jei norite iš tikro pašiurpti, keliaukite į baudžiavos laikus, ten dėjosi tokie kraupai, kad mano knygą vadinti šokiruojančia būtų vaikiška.
Taigi, visa mūsų literatūra apie kaimą man yra nuostabi, net jeigu ten ir kažkas pasikaria dėl klumpių, nusiskandina ar tampa ubagu.
– Paminėjai žodį „ubagas“. Nebijai nepolitkorektiškų žodžių?
– Aš turbūt šį žodį miniu nesąmoningai, nes man labai mokykloj patikdavo Jono Biliūno apsakymas „Ubagas“, tad į jį vis nejučia ir referuoju. Galėčiau sakyti benamis, bet visgi, „ubagas“ ir „benamis“ yra du skirtingi žodžiai. Nors šiandienos kontekste reikėtų gal pagalvoti apie kitokius žodžius, bet man šie žodžiai nieko blogo nereiškia. Man gal netgi gražu tas „ubagas“.
– Dabar prisimenu Beno Lastausko knygą „Tiems, kurie neskaito“ ir ten esančią jaunimo leksiką. Tavo žodynas – nebūdingas šiuolaikinam jaunam žmogui. Stakanas, nedelia, sekma diena, pėtnyčia. Iš kur tavo stiliuje tiek archajiškos leksikos? Ar savo šeimoje turėjai artimųjų, kurie panašiai kalba? Ar tai grynai iš skaitytos literatūros atėjusios įtakos?
– Nežinau! Aš turėjau babas, močiutes, senelius, tėvus. Šiandien dirbu biure ir netgi čia yra žmonių, kalbančių tarmiškai. Man atrodo, kad ši kalba niekur nėra dingusi – tik gal nesupratę ne visada perklausiam, kas ką reiškia. Tiesiog aš daugiau apie tai galvoju, mat tokiu stiliumi rašau. Beje, gal klystu, bet tarp jaunuomenės, saujelės entuziastų, yra atsiradusi savotiška archajiškų žodžių mada, pavyzdžiui, paltą pavadinti sermėga, nes taip kalba skamba žaismingiau, o kalba yra vienas iš svarbiausių įrankių, reprezentuojančių mūsų asmenybę, tai jeigu neturi pripumpuoto trigalvio raumens, visada gali sužavėti žaisminga kalba, ir pastebiu, kad kai kurie tai daro. Žinoma, yra ir tokių, kurie ištisais sakiniais kalba angliškai ir šiaip lietuvišką žodį nenoriai įterpia, bet tai jau apkalbėta ir apdainuota, bet bent džiugu, kad tokiems yra atsvara.
– O kaip tu kalbėdavai su savo baba?
– Nutiko panaši situacija kaip emigrantams Amerikoje. Tėvai dar kalba lietuviškai, o vaikas jau angliškai. Mano seneliai, aišku, kalbėjo tarmiškai, gryna pakruojietiška kalba, pavyzdžiui, sakydavo ne „einu į mišias“, o „ein į mišs“. Kad ištartum tokius dalykus, tikriausiai reikia turėti skeltą liežuvį, tad pati tokių dalykų atkartoti negaliu.
– O kaip tu rinkai medžiagą romanui?
– Nuskambės baisiai. Jokios medžiagos nerinkau, į archyvus nėjau, nenorėjau skaitytojo farširuoti faktais, su kuriais jis neturi jokios sąsajos. Tiesiog skaičiau daug literatūros apie lietuvio gyvenimą prieš šimtą metų ir anksčiau ir stengiausi tapatintis, bet atmečiau visus tuos dalykus, kurių pati žinoti negalėjau, pavyzdžiui, kad žaizdas lietuviai gydydavo perpjaudami rupūžę ir barstydami tabaką. Tarkim, tokio eksceso buvau negirdėjus. Bet štai perskaičiusi, kad žmonės mėgdavo spausti sūrį ir pernelyg suspausti nusidaigodavo, tai čia jau „aha, gerai“ galiu tapatintis, nes net su draugais mėgdavom spausti sūrį. Čia toli gražu ne istorinis ar folklorinis tyrimas, o tiesiog apžvalginis tekstukas (šypsosi).
– Apžvalginis tekstukas! Daugiau nei 300 psl. romanas! Kalbant apie sūrio spaudimą, tai Rygos vyras Vaitiekus spausdavo sūrį ir iš jos išskyrų, kai ši buvo nėščia. Kiek tau svarbus humoras ir absurdas šiame romane?
– Iš mano perspektyvos humoristinių momentų šioje knygoje nėra. Aišku, jeigu skaitytojui kas nors atrodo juokinga, siūlau nebijoti šypsotis, bet man pačiai nė karto lūpų kamputis nepakilo.
– Tai šis romanas yra tragedija?
– Gal ne visi su manimi sutiks, bet romanas baigiasi gerai. Bet pats gyvenimas kaip ir knyga yra sudėtingas ir vienalytiškai jo apibūdinti negalėčiau. Jis komiškas, bet tikrai ne komedija. Man atrodo, kad aš pati į šią knygą sudėjau visą savo gyvenimą, jausmus ir švelniai baisu, kad jau nebeturėsiu daugiau apie ką rašyti, nes jau viską pasakiau.
– Nebuvo baisu?
– Dėl to, kad viską dabar sudėjau ir nebeaišku, ką dėl to daryti? Ar dėl to, kad tokie baisūs dalykai mano gyvenime dedasi?
– Taip, kaip interpretuoji.
– Ne, kaip tik tai man buvo kažkoks išrišimas, kad gyvenime vyksta labai tragiškų dalykų ir jie praeina. Kiekvienas žmogus į jį atsineša kančios bagažą ir turi jį išgyventi vienokiom ar kitokiom aplinkybėm. Vienam žmogui per jo gyvenimą gali nieko tokio gąsdinančio ir neatsitikti, neįvykti jokia nelaimė, bet tą bagažą turės iškęsti per kažkur kitur. Kad ir pametęs akmenį, kurį rado prieš kelias dienas. Todėl jokiais būdais negalime vienas su kitu lygintis savo skauduliais. Visgi, mane gelbėja mano gyvenimo credo – kentėti su aistra – ir stengiuosi jo laikytis, kad ir kaip sunkiai kartais viskas atrodytų.
– Kas tau gyvenime sukelia didžiausią kančią?
– Kūniškumas. Bet turbūt visa, kas dabar vyksta mano gyvenime, yra labai gerai, jei man bėdų kelia tik kūniškumas. Pasakiau kaip baba kokia, bet tai mane guodžia.
– Pati atvirai kalbu apie valgymo sutrikimus, bet ar tau pačiai teko su tuo susidurti? Turiu įtarimą, mat tavo visoje kūryboje maistas ne tik, kad yra demonizuojamas per šlykštumą, bet ir užima ypač reikšmingą dalį.
– Mano mama panašiai sakė: „Atrodo tu rašai ne apie virtuvę, bet maistas knygoje kone visur.“ Suprantu, kad taip gali pasirodyti, bet tame yra ir tiesos grūdas. Mano santykis su maistu toks paklaikęs, kad jis eina lauk iš mano pasąmonės kaip kokia bjaurastis. Iš tiesų, valgymo sutrikimai, iš kurių kapstausi, yra didelė mano gyvenimo dalis, ir tekste kažkuria prasme tai turbūt atsispindi, net man to nenorint.
– Tavo kūrinys neturi laiko ir erdvės.
– Nuskambės makabriškai, bet tai buvo bandymas susisiekti su mirusiaisiais. Mirusiais amžininkais, proproseneliais. Man reikėjo tokios erdvės, kurioje visi galėtume susitikti ir rasti bendrą tašką. Kalbėti apie dalykus, kurie su mumis vyksta, todėl natūraliai nebuvo technologijų įvaizdžių. Norėjau kalbėti apie kančią, kuria mes bendrai dalijamės, kančią, kurią patiriame visi, nesvarbu, kokiame laike ir erdvėje gyvename.
– Iš kur pas tave atėjo kančios konceptas? Ar pati esi įsigilinusi į katalikišką filosofiją?
– Ko gero, per kraują ir pieną, poterius yra perduotas tas katalikiškas elementas. Be to, dabar netikėtai atsiminiau 12-os klasės samprotaujamojo rašinio temą, kurią pasirinkau „Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?“. Ir galvoju, kad tai jau seniai į mane įsėdę. Visgi, norėčiau pabrėžti, kad į kančią nežiūriu kaip į gyvenimo griovėją. Ji yra viso labo prieangis vilčiai ir džiaugsmui. Mes visi labai norime būti laimingi, bet būtų įdomu paeksperimentuoti ir pabandyti trokšti pakentėt.
– Ar žmogus gyvenime turi būti laimingas?
– Mano požiūriu, laimingumas yra kažkokia sugalvota, sintetinė koncepcija. Žmogus turi jaustis visaip ir neužstrigti ties viena emocija. Jaustis visuomet laimingam prieštarautų žmogaus prigimčiai. Gal geriau tiesiog visuomet jausti.
– Prisimenu vieną momentą iš „Negrįžtančių“ – Ryga, bandydama išsiaiškinti, kas yra jos dukteriai Marguolei, kodėl gi jos galva tokia didelė, kreipiasi į modernų, iš miesto atvažiavusį gydytoją pagalbos. Jis įtaria jai ne ką nors fiziško, o „liū-de-sį“. Kas yra šios ligos prototipas?
– Gydytojas viso labo įtaria „liū-de-sį“. Jis nėra iki galo įsitikinęs, kas yra Marguolei. Ko gero, taip daktaras bando paaiškinti tai, ko, būdamas savo profesijos atstovu, paaiškinti negali. Rygos vaikas į pasaulį tiesiog atėjo kitoks. Ne viskas paaiškinama sąvokom, išrašais, receptais ar kalba. Pasaulyje dar nėra dokumentacijos apie tokius žmones, nors jų gali būti tūkstančiais, tik apie juos dar niekas nežino. „Liū-de-sys“ gali būti bet kas ko negebame apie save paaiškinti, ir turbūt kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime yra sirgęs „Liū-de-siu“.
– Kam tau reikėjo gydytojo personažo?
– Jis atsirado kaip dar viena alternatyva vilčiai. Ir kas gi daugiau gydys ligas, jei ne daktaras.
– „Nemerkiau akių dvi naktis. Išviriau alaus, nudyriau porą triušių, užraugiau giros. Pasiryžus negailėt nei savęs, nei būsimo kūdikio, bandžiau įvyliot Vaitiekų į lovą paskutinei meilės giesmei.“ (170) Tai tik vienas pavyzdys, kuriame Ryga dirba išsijuosusi. Ji tokia buvo dar būdama visai paauglė, mat neturėjo nei brolių, nei seserų. Kodėl tau prireikė tokios donelaitiškai darbščios personažės? Ką tai simbolizuoja? Ar tai kažkoks feministinis užmojis?
– Galvojau, kad žmonėms gali pasirodyti, kad tai kažkoks feministinis dalykas, bet tai tiesiog atėjo iš šeimos. Mano giminės moterys toje Šiaurės Aukštaitijoje labai dažnai būdavo tos, kurios remia visus šeimos pasaulio dramblius. Turiu net savo teorija, kodėl taip yra: šis regionas visada būdavo aludarių kraštas, tai kai vyrai nuolatos eidavo palaižyti tos putos, tai moterims tekdavo perimti ir vyrų darbus.
Be to, tai vienas iš šiuolaikiškų momentų šioje kaimiškoje knygoje. Čia kalbu apie darboholizmą. Negaliu pasakyti, kad pati tokia esu, bet man visada norisi viską padaryti kiek įmanoma daugiau, nors to niekam ir nereikia, neva tik visada dirbantis ir judantis žmogus yra kažko vertas. Čia turbūt labai blogas bruožas, liudijantis apie nepasitikėjimą savimi, bet jis natūraliai iš mano giminės ir manęs persidavė ir Rygai.
– Ieva, kodėl tu apskritai rašai?
– Negaliu nerašyti. Viduje dega ugnis, kurios nepuoselėjant imu blogai jaustis. Mano mama man neseniai priminė vieną mano frazę: „Rašau, kad neužmirščiau.“ Dabar galvoju, kad labai gerai pasakiau. Beje, turiu slaptą troškimą – jeigu gyventume kokioje nors utopinėje valstybėje norėčiau, kad kiekvienas žmogus rašytų dienoraštį. Būtų labai įdomu susipažįstant su nauju žmogumi pasiimti kokią nors jo knygą.
– Kaip tu atėjai į literatūrą?
– Vienu metu toji ugnis pradėjo degti labai stipriai ir aš negalėjau jos numalšinti, todėl pradėjau rašyti prozą. Tiesa, prieš tai rašiau poeziją, bet tai labai sena priešistorė, apie kurią net nepasakosiu. Taigi, pradėjau siuntinėti savo rankraščius, kurie buvo nuolatos atmetami ir dabar puikiai suprantu, kodėl. Galiausiai tiesiog atėjo diena, kai mano kūrinį priėmė „Kitos knygos“. Ir man pavyko!
