– Galbūt iš pradžių galėtumėte papasakoti apie pačią mugę, kam ji labiau skirta – leidėjams, leidybos profesionalams ar skaitytojams? Kokia buvo pagrindinė mugės tema, kiek į ją susirinko žmonių? Kiek mugėje skiriama dėmesio vertimams ir kiek – graikų literatūrai?
– Ši mugė, anot lankytojų atsiliepimų, laikoma „organizatorių sėkme“ visoje Salonikų knygų mugės istorijoje. Statistika byloja, kad joje dalyvavo 285 leidėjai iš visos Graikijos ir tokios šalys (abėcėlės tvarka) kaip Azerbaidžanas, Egiptas, Albanija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, Iranas, Izraelis, Italija, Kanada, Kinija, Korėja, Kroatija, Kipras, Lietuva, Rumunija, Rusija, Saudo Arabija, Slovakija, Taivanas, Turkija, o taip pat mažų mažiausiai 10 prancūzakalbių šalių, kurių literatūra šieme buvo mugės ašis! Mugėn atvyko 30 prancūziškai rašančių autorių.
Sakoma, kad 60% graikų skaito „savo“ literatūrą, tačiau gana didelis procentas – 40% – renkasi vertimus.
Pagrindinė prancūzakalbei literatūrai skirtos mugės tema – „Demokratija XXI-ame amžiuje“ – aprėpė tokias diskusijas kaip „Literatūra ir atmintis“, „Pabėgėlių patirtys“, „Knyga ir performansas“. Mugės metu vyko du festivaliai – „5-asis jaunųjų rašytojų“ ir „3-asis vertėjų“. Specialaus dėmesio susilaukė Lietuvos renginys, į kurį asmeniškai atvyko Lietuvos ambasadorius Graikijai – Rolandas Kačinskas. Renginių mugėje priskaičiuota 500, iš kurių 50 skirti užsienio šalių autoriams, o įvairaus amžiaus ir interesų lankytojų iš Salonikų miesto, Makedonijos regiono ir kitų Graikijos dalių apsilankė apie 60 tūkstančių.
Mugė skirta plačiajam „knygos profesionalų“ (kaip jie tai vadina) ratui, kurį sudaro leidėjai, autoriai, vertėjai, literatūros agentai, knygynai, kultūros institutai, akademinės bendruomenės, žurnalistai, bibliotekininkai ir kiti. Nuolatos pabrėžiama, kad mugė – ne tik susitikimo vieta apsikeisti idėjomis arba atlikti verslo sandėrius, bet ir – knygos, idėjų šventė, siekianti sutelkti knygas mylinčią auditoriją. Sakoma, kad 60% graikų skaito „savo“ literatūrą, tačiau gana didelis procentas – 40% – renkasi vertimus.
– Šiemet dėmesio sulaukė ir Lietuvos autoriai. Kaip jie buvo pristatyti mugės renginiuose ir kokiame kontekste tai vyko?
– Taip, pagaliau atėjo ilgai lauktas laikas, kai Graikija ir Lietuva suartėjo per literatūrą, šiuolaikinę literatūrą – tegu tai ir pirmieji lietuvių autorių žingsniai Graikijoje. Man, vienai pirmųjų pradėjusiai versti graikų literatūrą į lietuvių kalbą (Niko Kazantzakio ir kt. knygos) tai – labai svarbus virsmas mūsų kultūrų istorijoje. Be šito būtų neįmanoma ne tik giliau pažinti ir suprasti vienas kitą bei aiškiau suvokti „šiaurės“ ir „pietų“ socialines-politines realijas, bet ir atverti platesnes erdves savo vaizduotei, žodyno energijai, kūrybinėms idėjoms, vertimui ir palyginti, kaip mes gyvename.
Šiemet pirmą kartą abiejų kultūrų istorijoje buvo pristatyti net du lietuvių leidiniai-vertimai į graikų kalbą. Pirmiausia – dvikalbė lietuvių poezijos antologija „Septyni XXI-ojo amžiaus lietuvių poetai“ (Salonikų leidykla „Šekspyrikon“). Jos pasirodymas graikiškoje knygų mugėje – gražus pavyzdys, kai šalies diplomatija suvaidina kultūrų sąlytyje vieną pagrindinių vaidmenų. Tai nutinka ne taip dažnai, ypač kai drąsi iniciatyva tampa tikrove. Leidinio pristatymu Graikijoje rūpinosi ir jį rėmė Lietuvos ambasada Atėnuose, ir ši antologija vainikavo Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimą Graikijoje.
Į antologijos pristatymą Salonikuose iš Lietuvos atvyko du iš septynių poetų – Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas. Mano dar šviežias (2017 m.) knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ vertimas į graikų kalbą irgi buvo pristatytas šioje mugėje, Atėnų leidyklos „Nefeli“ stende, ir prisidėjo prie šimtmečio šventės. Pagrindinį darbą atliko vertėjas Sotirios Souliotis iš Salonikų. Beje, jis – ir Karlo Ove Knausgaardo knygų į graikų kalbą vertėjas, kalbantis net septyniomis kalbomis. Prieš keletą metų jis startavo su Neringos Abrutytės eilėraščių rinktinės vertimu – pirmuoju poezijos vertimu iš lietuvių į graikų kalbą! (Paminėsiu, kad esama ir kitų, nežinomų vertėjų ir lietuvių literatūros vertimų į graikų kalbą, tačiau ne iš lietuvių kalbos: prieš gerą dešimtmetį iš prancūzų išversta Janinos Degutytės poezija, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“). Ačiū už viską ir pagrindiniam rėmėjui – Lietuvos kultūros institutui. Štai toks kontekstas...
– Kokie buvo dalyvių atsiliepimai apie Lietuvos literatūros pristatymą, kiek ji sulaukė dėmesio? Galbūt buvo atsiliepimų ir žiniasklaidoje?
– Dažniausiai, kai žmogus ateina į pristatymą, nenusivilia. Jau vien fizinė pastanga ateiti bematant susieja klausytoją ir autorių noru bendrauti. Lietuvių pasirodymas sulaukė pakankamai dėmesio, ir, nors mūsų klausytis būriais graikai nesuplūdo, tačiau, patikėkite, ne tai svarbiausia. Labai svarbu, kad tarp žiūrovų, kurių susirinko apie pusšimtis, būta kelių svarbių graikų kultūros „figūrų“– Graikijos džiazo žvaigždė Sakis Papadimitriou, apsilankęs renginyje iš pagarbos lietuviškam džiazui (!), keli stambūs graikų leidėjai iš Atėnų, mugės fotografai ir dokumentalistai, atėję užfiksuoti ne tik akimirkų su lietuvių poetais, atrodančiais „gražiai egzotiškai“, bet ir su Lietuvos ambasadoriumi.
Taip pat atėjo keli Salonikų poetai, graikiškasis „Bukowskis“ Stavros Stavropoulos, garsi literatūros kritikė Evi Kutrumbaki. Tarp žiūrovų būta ir Salonikų lietuvių bendruomenės narių, na, ir praeivių, kurie apie Lietuvos literatūrą išgirdo pirmą kartą! Šiuo metu ruošiame didelį antologijos pristatymą internetinėje literatūros svetainėje „Farmakon“ („Nuodas“), kurioje bus ir mugėje dalyvavusių lietuvių poetų pasisakymai.
Salonikų knygų mugė įstabi tuo, kad graikų žiniasklaidoje apie ją nekalbama taip plačiai kaip apie lietuvišką mugę – Lietuvoje. Tai turbūt susiję su graikiškos reklamos ypatumais – Graikijoje apie mugę žino visi, nes renginiai plačiai reklamuojami gatvėse ir iš lūpų į lūpas triukšmingose kavinėse, dirbančiose kiaurą parą, knygynuose, vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigose.
Graikų autoriams ši mugė labai svarbi, nes čia pristatoma visa, kas naujausia šalies literatūroje. Daug renginių iš mugės keliauja į kitas vietas kaip natūrali įvykių tąsa. Po mugės salose (o iš salų nuvykti į Salonikus ne visados būna galimybė) vyksta skype pokalbiai, kurių metu rašytojai dalinasi savo įspūdžiais. Aš irgi patekau į vieną tokių pokalbių, iš Salonikų atskridusi į Rodą, į Rašytojų centrą, kuriame aptikau prie ekrano besibūriuojančius Skaitytojų klubo narius.
– Papasakokite plačiau apie pirmąją lietuvių poezijos antologiją graikų kalba, išleistą šiai mugei. Esate jos sudarytoja. Kokiu principu buvo atrinkti poetai šiai antologijai? Turbūt jos vertėjas susidūrė su specifiniais iššūkiais, lietuvių poetų kūrybą verčiant į graikų kalbą?
– Antologija aprėpė septynių poetų – Daivos Čepauskaitės, Agnės Žagrakalytės, Giedrės Kazlauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Gyčio Norvilo, Mariaus Buroko ir Aivaro Veiknio – eiles. Turėjome tikslą parengti dvikalbį leidinį, nes Graikijoje (o ir Europoje) skaitytojai mėgsta dvikalbes poezijos knygas. Šitaip galima palyginti vieną kalbą su kita – netgi grafiškai – arba sužinoti apie kokią nors kalbos subtilybę.
Iš pradžių manėme, kad laikas ir resursai leis įtraukti į rinktinę tik penkių poetų eiles, tačiau pradėję darbą sulaukėme didelės moralinės paramos iš visų pusių. Lietuvos kultūros institutas suteikė galimybę vertėjui dirbti Lietuvoje – arčiau originalo kalbos, o Lietuvos ambasada pavertė tai valstybės šimtmečio renginiu ir mugės reginiu. Tad norėjosi padaryti kai ką didesnio ir aprėpti bent septynias poetinės „vaivorykštės“ spalvas, pasiekti biblinį skaičių „septyni“, atspindintį ir mistinę-egzistencinę D.Čepauskaitės, A.Žagrakalytės, G.Kazlauskaitės poeziją, ir socialinę G.Norvilo ir A.Veiknio, ir globalistinę M.Buroko ir A.Kaziliūnaitės eilių dvasią.
Keli D.Čepauskaitės ir A.Žagrakalytės eilėraščiai buvo pasirodę graikiškai ir anksčiau, todėl norėjosi pratęsti ir sutvirtinti poečių buvimą graikiškoje erdvėje, juk žingsnis po žingsnio ima ir atsiranda lietuvių autoriaus vardas kitos šalies literatūroje. Kiti penki poetai man ir vertėjui buvo žinomi iš naujausių jų poezijos knygų, iš eilėraščių, išverstų į kitas kalbas, literatūros kritikų rato, arba pažįstami asmeniškai iš tarptautinių poezijos festivalių, poetų kultūrinės veiklos, kelionių, dalyvavimo poezijai skirtuose renginiuose.
Be to, šiuolaikiniai graikų poetai rašo panašiomis – tapatybės virsmo ir socialinėmis – temomis ir norėta suburti savo ir jaunesnės kartos poetus tam, kad atvertume ne tik skirtumus, kurie tarp kultūrų akivaizdūs, tačiau ir panašumą. Kaip mugėje sakė vertėjas Sotirios Souliotis, abi kalbos archajiškos, todėl jos „susišaukia“, dera akustiškai ir ritmiškai; poeziją versti iš lietuvių į graikų – ne tik iššūkis, bet ir atradimas.
Poetinis žodis leidžia kurti, eksperimentuoti, o versti eiles kartais maloniau nei prozą, reikalaujančią sakinio tikslumo ir griežtos žodžių tvarkos. Nemažai sunkumų verčiant sukelia lietuviški priedėliai ir priesagos, tačiau graikų kalbai būdingi linksniuojami artikeliai (sunkinantys vertimą iš graikų į lietuvių), ir kitos subtilybės padėjo rasti kūrybines išeitis.
Apie archajiškas lietuvių kalbos formas byloja jos galininko ir vietininko panašumas į senosios graikų, tačiau senoji graikų jau nebenaudojama, tuo tarpu lietuvių kalba gyvai tebekalbama ir ja teberašoma šiandien. Poeziją versti padeda ir lietuvių kalbos sintaksė, kuri, anot vertėjo, ne tokia griežta kaip vokiečių ar anglų kalbose. O svarbiausia – tai „rytietiškas“ lietuvių kalbos lyriškumas, būdingas lietuvių autoriams.
– Knygą išleido leidykla „Šekspyrikon“, kokia yra jos specializacija Graikijos leidybos pasaulyje?
– Ši dinamiška (asketiškų, vienspalvių viršelių, palikusių didelį įspūdį poetui Mariui Burokui) leidykla specializuojasi šiuolaikinėje poezijoje ir esė, dalyvauja Europos projektuose, tačiau pirmenybę teikia „trumpiesiems“ žanrams, nedidelės apimties tekstams, leidžia nedidelio formato knygas iki 200 psl.
Tarp jos leidinių esama ir klasikos (atskiri F.Dostojevskio tekstai) arba akademinių esė apie literatūrą. Leidykla yra išleidusi danų, norvegų, olandų poezijos ir prozos antologijas. Ji leidžia vieno kūrybiškiausių graikų poeto Dimitrio Dimitriadžio knygas. Leidykla turi didelį knygyną Salonikų centre, o leidyklos savininkas Giorgos Alisanoglou – irgi poetas (išoriškai identiškas roko žvaigždei Nick’ui Cave'ui, ir dėl to nuolat lydimas visokių netikėtumų, kėlusių šypseną ir mugės lietuviams).
Jų poezijai irgi būdingas, kaip jau sakėme, rytietiškas lyriškumas. Kodėl rytietiškas? Nes gilus, nesuvaldomas ir daugialypis.
– Kuo, jūsų manymu, galėtų lietuvių poezija sudominti graikų skaitytojus? Kuo ji jiems gali pasirodyti ypatinga, kitoniška? Kokį įsivaizduojate šios antologijos skaitytoją?
– Pirmiausia, šiuolaikinė lietuvių poezija aktuali graikų skaitytojui, o ir graikų poeziją šiandien persmelkia panašios į mūsų temos. Jų poezijai irgi būdingas, kaip jau sakėme, rytietiškas lyriškumas. Kodėl rytietiškas? Nes gilus, nesuvaldomas ir daugialypis. Mūsų kaip ir graikų poezijoje, girdėti gili nostalgija, karų ir pokarių išgyvenimai, partizaninių judėjimų, pilietinių nesantaikų ir diktatūrų iššaukti prieštaravimai, šlovinga ir didinga, tačiau nelengvą ir dviprasmišką naštą ant tautos pečių užkraunanti senovė, gausi emigracija ir nuolatinė savikūra, neturtas, nestabili politika, susvetimėjimas, nepaprastas santykis su galingomis valstybėmis. Visa tai yra mūsų šiandiena.
Ji, vienaip ar kitaip, skamba tarp eilučių, net jei poetas tiesiogiai apie tai nerašo. Lietuvių ir graikų šiandiena turi daug plika akimi neįžvelgiamo panašumo. Esmingai skiriasi tik klimatas, nors poetinėje raiškoje – tai svarbus skirtumas, juk poezijoje, ypač lietuviškoje, daug gamtos simbolių. Knygos pristatymo metu buvo nuolatos pabrėžiamas pietų ir šiaurės landšafto „pjūvių“ skirtumas, iš vienos pusės, ir identiškas globalios tikrovės išgyvenimas – iš kitos. Pagaliau, lietuvių autoriai Graikijoje yra kažkas nauja, negirdėta, netgi sensacinga.
Prieš gerą dešimtmetį tai būtų neįmanoma, nes didelė dalis „vakarų“ (ir „pietvakarių“) leidybos pasaulio žvelgė į „naujai besikuriančias literatūras“ kiek įtariai: neva, ką brandaus „naujos literatūros“ gali pasiūlyti „senam pasauliui“ kūrybinių idėjų prasme, negi savo „infantilumą“?
Kai lankiausi Salonikų mugėje 2006 m., manęs kaip vertėjos tada klausinėjo, ar neturime „brandesnio dviejų sistemų lūžio“ romano, ir nors mes tikrai tokių turėjome bent kelis, vis viena, jie atrodė nepakankamai politiniai, nepakankamai socialiniai, nepakankamai kelioniniai, nepakankamai psichologiniai...
Kiekvienas lūžis kūrėjų sąmonėje turi subręsti kaip esminis perversmas. Tik pakankamai nutolus nuo dramos galima apie ją kalbėti. Niekas negali papasakoti apie ugnį tik iš jos iššokęs, ir tai nieko bendra neturi nei su kokybe, nei su branda. Ar ne pernelyg anksti buvo reikalauta brandesnio lūžio romano, ar ne pernelyg daug šiandien ir patys iš savęs reikalaujame? Viskas ateis, kaip ir jau atėjo.
– Kiek svarbus Graikijoje poetinis gyvenimas? Ar skaitytojai vis dar perka poeziją – pasaulyje pastaruoju metu pastebimas padidėjęs susidomėjimas poezija, kaip bandymas suprasti save sudėtingoje realybėje.
– Jis vienas svarbesnių literatūros arenoje. Jis niekados nebuvo nesvarbus Graikijoje jau vien dėl to, kad poezija natūraliai gyvena net kasdienėje šnekoje, o graikai yra daug kalbanti tauta ir eiliavimas natūraliai išplaukia iš akustinių graikų kalbos savybių. „Kiprietis europietis / dailus, bet kaimietis“. „Jūs klausiat, kiek gi valandų/ bet laiko mes kartu nepirkome/ ir aš jo neturiu“. Na, tai atsakymai gatvėje, ko nors paklausus praeivio ar pardavėjo ir t.t.
Poezija Graikijoje – ne tik festivalinė, ji kasdien cituojama, skaitoma, interpretuojama.
Noriu pasakyti, kad kasdienybė daro įtaką ir požiūriui į „rimtąją“ poeziją. Poezija Graikijoje – ne tik festivalinė, ji kasdien cituojama, skaitoma, interpretuojama. Netgi televizijos šou. Tebėra madingas ir dainuojamosios poezijos žanras. Esama festivalių, į kuriuos graikai susirenka masiškai, t.y. ateina ne tik poetai paskaityti eilių vienas kitam. Masiška todėl, kad žmonės daug laiko praleidžia po atviru dangumi, gatvėse, kavinėse, parkuose. Pagaliau apie graikų prielankumą poezijai byloja ir du Nobelio premijos laureatai iš Graikijos –poetai Giorgos Seferis ir Odisėjas Elitis. Kiekvienoje šalyje poezija atlieka skirtingą, tam tikrai kultūrai būdingą vaidmenį.
Šiandien nemažai poezijos festivalių vyksta Turkijoje, tačiau dauguma jų – gana ideologizuoti ir prasideda Turkijos himnu arba iškilminga kalba, smerkiančia perversmą prieš „tautos lyderį“ ir pan. Tokiu atveju poetai patys kartais nesuvokia, kur jie dalyvauja, tad ne visados galima sakyti, kad poezija „populiarėja“ todėl, kad padeda geriau susivokti „sudėtingoje realybėje“. Manau kad kartais yra atvirkščiai – poezija galima „pasinaudoti“, parodant, jog realybė yra „paprasta ir aiški“.
– Jūsų knygos vertimas, pasirodęs Graikijoje praėjusiais metais, buvo pirmoji lietuvių prozos knyga graikų kalba. Kokie atsiliepimai apie ją?
– Graikų skaitytojai buvo svetingi rašytojos, gyvenančios „jų tarpe“, knygai. Iš esmės, esu „viena iš jų“, nors „ne tokia kaip jie“, bet visa tai padėjo knygos vertimui. Kipre ir Graikijoje daviau interviu televizijai, radijui, pasirodė geri atsiliepimai dienraščių kultūros skiltyse, ruošiamas išsamus kritikos straipsnis, tačiau graikų skaitytojų akcentai susidėliojo kiek kitaip nei Lietuvoje ir Vokietijoje (kur irgi būta knygos vertimo). Pvz., „Kipras lietuvių rašytojos kūryboje“, „Kipras kaip dvigubos tapatybės arena lietuvių rašytojos eseistikoje“. Atėnuose dar ir –„Helėniškos kultūros elementai lietuvių rašytojos kūryboje“.
Vienas Atėnų radijo apžvalgininkės įvertinimas mane palietė: „Jūs gi rašote apie „ksenitią“ (ξενιτιά)...“ Tai – „labai graikiškas“ žodis, kurio tikslaus atitikmens neįstengiu surasti lietuvių kalboje. Verčiu jį kaskart kitaip, nes neįmanoma aprėpti jo daugialypės prasmės, glūdinčios graikų kolektyvinėje pasąmonėje.
Šeši milijonai graikų nuo senų laikų gyvena už Graikijos ribų, tačiau nenustoja nostalgijos jausmo kaip buvimo pasaulyje esmės. Žodis reiškia ir susvetimėjimą, ir emigraciją, ir gyvenimą svetur. Tai savotiška svetimšalystė, o tiksliau – benamystė. Šis jausmas šiandien ištinka ir žmones, niekad neišvykusius iš savo tėviškės, tačiau tapusius liudininkais didelių globalių virsmų ir kismo savo namų aplinkoje. Tai būsena, kai pats sau nebepriklausai: kaip žmogus, šeima, giminė, šalis, tauta.
Keista, kad graikų skaitytojai kol kas neišryškino temų, kurios mano knygoje buvo pagrindinės: motinystės, gimtosios kalbos, vaikų, gimusių mišrioje santuokoje, kalbos, vertimo problemų temos. Veikiau graikų skaitytojai sutiko mano knygą kaip socialinį tekstą, sukurtą imigrantės, kuri rašo apie savo galimybių ribas vienoje iš nedidelių Europos šalių, tokių kaip Kipras, ir savo įžvalgas apipina svajonėmis, tačiau nebūtinai tam, kad jos išsipildytų. „Knygoje jaučiasi šiuolaikinio žmogaus dvejonė labiau būdinga jaunajai kartai“, teigė viena skaitytoja, norėdama priskirti knygą diskusijai apie migruojantį jaunimą ir t.t. Vis dėlto atsirado ir pats intymiausias skaitytojas – Graikijoje ir Kipre gyvenančios, graikiškai kalbančios lietuvės. Kai kurias iš jų knyga pravirkdė, kai kurios skaitė ją po kelis kartus, o kai kurios neslėpė, kad parašytų įdomiau, kad galima būtų kalbėti ir atviriau, išsamiau.
– Jūs neblogai išmanote ir Graikijos, Kipro literatūrą, verčiate ją į lietuvių kalbą. Kokios jos naujausios tendencijos, kuo jos skiriasi nuo kitų Europos šalių?
– Dabar man norisi pacituoti graiko, švediškai rašančio autoriaus Teodoro Kalifatidžio žodžius, jog „kiekvienos šalies patirtis pirmiausia užrašyta jos kalboje, kuri tarsi lava išsilieja iš jos sielos“. Gal ir išmanau šias literatūras. Ne dėl to, kad esu jų tyrėja, o dėl to, kad daug metų kalbu kalbomis ir tarmėmis, kuriomis šios literatūros rašomos, verčiu jų autorius.
Kipriečių Myrto Azina-Chronidi „Išbandymas“ ir Panoso Joanidžio „Suvestos sąskaitos“ – tai mano verstos knygos, išėjusios Lietuvoje šiemet. Vertimas – nuosekliausias skaitymo būdas, todėl vertėjai, daug metų dirbdami šį darbą, tampa ne tik verčiamos kultūros žinovais, bet ir jos ambasadoriais, „dragomanais“. Kipro ir Graikijos, kaip šalių, patirtys labai skirtingos, todėl skiriasi ir jų literatūros.
Man kaip lietuvei svarbu, kad Kipro literatūra, užaugus ir subrendus naujai – pokario (po 1974 m. turkų invazijos) – kartai, ėmė vaduotis iš „infantilumo“ (taip ją vertindavęs ne vienas kritikas) savo literatūroje. Užgožiantis „didžiųjų motinų“ – Graikijos ir Turkijos – šešėlis literatūrinėje raiškoje traukiasi dėl to, kad tikrovėje vyksta kažkas priešinga: Kipro literatūra šiandien laisvai rašoma trimis kalbomis – graikiškai, turkiškai ir angliškai. Kipro raštas bei civilizacija senesni net už sengraikių, tačiau didžioji dalis Kipro literatūros vis dėlto parašyta graikiškai, ir Kipras išlieka viena seniausių ir iškalbingiausių helėniškojo pasaulio dalių (jau vien ko verti bizantiškieji kipriečių XI a. meilės sonetai –tarsi Homero atgimimas).
Jie beveik niekad neapsiriboja savo kultūros herojais, viena veiksmo vieta, laikmečiu ar tema, nebijo eksperimentuoti su menine kalba, imti ir pradėti rašyti kita kalba (kaip štai Teodoras Kalifatidis), graikų literatūrai būdinga neįtikėtina žanrų įvairovė – nuo magiškojo realizmo iki slam poezijos.
Regis, graikų kalba ir kultūra išliko tokia gyvybinga dėl to, kad šia kalba buvo kalbama ir rašoma skirtingose geografinėse erdvėse ir skirtingu metu. Jos būta labai sporadiškos, išsibarsčiusios tarsi salos po jūrą, ji veikė panašiai kaip internetas, todėl Graikijos ir Kipro autoriams neretai būdingas mąstymas globaliai.
Jie beveik niekad neapsiriboja savo kultūros herojais, viena veiksmo vieta, laikmečiu ar tema, nebijo eksperimentuoti su menine kalba, imti ir pradėti rašyti kita kalba (kaip štai Teodoras Kalifatidis), graikų literatūrai būdinga neįtikėtina žanrų įvairovė – nuo magiškojo realizmo iki slam poezijos. Visados laukiu naujų graikų autorių Elenos Ladia, Marijos Gavala, Zyrannos Zateli, Joanos Karystiani, Ersės Sotiropoulou, Achilėjo Kyriakidžio tekstų. Paminėjau daugiau moterų netyčia ir tyčia, nes išties brandžią, socialiai-politinę ir intelektualią literatūrą rašančių moterų Graikijoje yra ko gero daugiau nei kitose Europos šalyse ir tai – rezultatas aštrios, dar septintame dešimtmetyje praūžusios diskusijos apie rašančių moterų vietą Graikijos kultūroje, triuškinusios net tokius graikų „korifėjus“ kaip Nikos Kazantzakis (Lili Zografou feministinė kritika). Naujausia tendencija yra, ko gero, – imigrantų literatūros, rašomos graikiškai, banga ir tokie rašytojai kaip Gazmend Kaplani, poetas Suleiman Alayali-Tsialik ir kt., jų didelė sėkmė Graikijoje. Stiprūs ir politiniai graikų romanai, nes šalyje, kur nuolatos politiškai nestabilu, kur esama natūralaus „anarchizmo“ ir nuolatos „kliba“ pasitikėjimas valdžia, klesti naujos idėjos ir meninė saviraiška.
Ko gero, Atėnai – kaip trendy city – pagal populiarumą europiečių menininkų tarpe šiandien lenkia Berlyną. Vis dėlto, graikų literatūra pasižymi rimtumu, stipria liūdesio gaida ir su šiuo susijusia teksto branda. Knygų pristatymo metu graikai beveik niekad neskaito ištraukų iš savo knygų, o kalbasi su skaitytojais kokia nors aktualia nūdienos tema. Jei ir skaito, tai be ypatingų vaidybos elementų, nes autoriaus performansą (gana populiarų žanrą Europoje), dažniausiai laiko ne itin deramu tonu, tinkančiu nebent tiems, kurie „neturi ką pasakyti“ ir t.t.
