Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
– Kokią paskutinę gerą knygą skaitėte?
– Lisos O'Donnell knygą „The Death of Bees“, – tai aštri, išprotėjusi, baisi istorija, galinti nutikti bet kur.
– Kur ir kada mėgstate skaityti?
– Keliaudama knygas skaitau „iPad“ planšetiniame kompiuteryje. Automobilyje klausausi įgarsintų knygų. Popierines knygas skaitau savo miegamajame, kur turiu patogią sofą, lempą ir du šunis, sušildančius mane. Esu parašiusi kelis istorinius romanus, kuriems prireikė daug tyrimų, tuomet daugiausia skaičiau savo kotedže, kur rašau knygas. Turiu prisipažinti, kad esu išsiblaškiusi, neorganizuota, nekantri skaitytoja: jeigu knyga neužkabina manęs per pirmus 40 puslapių, metu ją į šalį. Turiu krūvas pusiau perskaitytų knygų, kurios laukia, kol mane ištiks hepatitas ar kokia kita liga, tuomet aš būčiau priversta aprimti ir skaityti daugiau.
– Ar mėgstate skaityti knygas po kelis kartus? Prie kokių knygų vis sugrįžtate?
– Yra tiek daug knygų, kurias reikėtų perskaityti, ir tiek mažai laiko! Man 70 metų, tačiau aš dar nepasiekiau to amžiaus, kai tų pačių knygų skaitymas iš naujo suteikia daugiau malonumo nei naujos istorijos ir nauji rašytojai.
– Koks jūsų mėgstamiausias literatūros žanras? Ar turite kokių nuodėmingų literatūrinių pomėgių?
– Mėgstu grožinę literatūrą. Skaityti gerą romaną ar apsakymą yra tas pats kas mylėtis švariuose išlygintuose pataluose: visiškas malonumas. Kuomet buvau paauglė, žinoma, mano nuodėmingas pomėgis buvo erotinė literatūra. Būdama 14 metų, gyvendama Libane, atradau erotikos ir fantazijos derinį, kuriam neįmanoma atsispirti: „Tūkstantis ir viena naktis“. Skaitydavau šią knygą vonios kambaryje pasišviesdama žibintuvėliu. Niekas negali prilygti jauduliui, kuomet skaitai uždraustą knygą. Šiuo metu niekas man nėra draudžiama, taigi nejaučiu ir kaltės. Tai blogai! (Mano anūkai mirtų iš nuobodulio, skaitydami erotines scenas, kurios taip įkaitindavo mane Libane).
– Ar jūsų lentynose yra knygų, kurių mes nesitikėtume rasti pas jus?
– Jūs rastumėte daug žodynų. Aš rašau ispaniškai, tačiau 25 metus gyvenau Anglijoje su savo vyru Willie, kuris galvoja, kad moka ispaniškai. Taigi, galiausiai ėmiau rašyti taip, kaip kalba Willie – anglų ir ispanų kalbų mišiniu. Aš mėtausi tarp abiejų šių kalbų, o kartais tam tikrą žodį prisimenu tik prancūziškai. Aš turiu sinonimų, šnekamosios kalbos, mitologijos, netgi magijos terminų žodynų.
– Ką manote apie šiuolaikinę magiškojo realizmo literatūrą? Ar turite mėgstamiausias magiškojo realizmo knygas?
– Tas magiškasis realizmas, išpopuliarėjęs Lotynų Amerikoje aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, nebėra madingas, tačiau jo elementų galima rasti ir dabar visame pasaulyje parašytuose romanuose, pavyzdžiui, Salmano Rushdie ar Toni Morrison knygose. Magiškasis realizmas man nėra tik literatūrinis triukas. Aš manau, kad pasaulis yra labai paslaptingas.
– Kokia yra geriausia knyga, kurią skaitėte apie Čilę?
– Į šį klausimą beveik neįmanoma atsakyti. Aš daug rašiau apie Čilę, todėl apie ją skaičiau nemažai knygų – daugiausia tyrimų tikslais.
– Kokios knygos jus labiausiai įkvėpė kaip rašytoją? Ar yra kažkokia knyga, apie kurią galėtumėte pasakyti, kad norėtumėte, jog ją būtumėte parašiusi jūs?
– Paauglystėje skaičiau rusų, prancūzų, anglų rašytojų knygas, iš jų mokiausi, kaip gerai pasakoti istorijas. Jaunystėje ėmiau skaityti didžių Lotynų Amerikos literatūros bumo rašytojų (deja, vien tik vyrų) knygas. Tai buvo skirtingų ir darnių balsų choras, pasakojantis apie mūsų pamišusį žemyną pasauliui ir mums patiems, lotynų amerikiečiams. Perskaičiusi „Šimtą metų vienatvės“ užsimaniau tapti rašytoja. García Márquezo knygos herojai labai primena mano pačios šeimą, aš supratau, apie ką jis kalba. Aš galvojau: „Jeigu šis vyrukas gali tai padaryti, galiu ir aš“.
– Jeigu pareikalautumėte, kad prezidentas perskaitytų kažkurią vieną knygą, kuris kūrinys tai būtų?
– Ar tai būtinai turi būti viena knyga? Aš už dyką nusiųsčiau jam visas savo knygas!
– Ankstyvaisiais savo karjeros metais jūs redagavote vaikams skirtą žurnalą ir rašėte knygas vaikams. Ko reikia, kad knyga taptų geru kūriniu vaikams? Ar turite mėgstamiausias vaikų knygas?
– Visų pirma, knygos vaikams privalo suteikti gerą pramogą. Jokio pamokslavimo, jokių paslėptų prasmių, globėjiško tono ar didaktikos. Vaikai yra protingi, nenuvertinkite jų. Šiuolaikiniai vaikai gali gauti daugybę informacijos, taigi net nemėginkite jų apgauti. Aš niekada taip nesinervinau, kaip rinkdama informaciją knygai, skirtai paaugliams, nes jie pastebi kiekvieną klaidą. Vaikai mėgsta fantaziją, vaizduotę, humorą, nuotykius, piktadarius ir įtampą.
– Kaip atrodo jūsų asmeninė knygų kolekcija? Ar grupuojate jas kažkokiu ypatingu būdu?
– Namuose mes turime lubas siekiančias knygų spintas, kuriose sudėtos oda rištos klasikinės literatūros knygos – jas mano vyras pirko ilgus metus. Jos iš dalies atlieka dekoracijų funkciją, – šios knygos atrodo nuostabiai. Savo knygų lentynose daugiausia laikau ispanų kalba parašytas knygas, jų sunku gauti Jungtinėse Valstijose. Visos kitos knygos tai atkeliauja į namus, tai iškeliauja. Aš nekolekcionuoju jų, netgi gerų romanų. Kartą per metus aš surenku visas knygas, kurias jau perskaičiau arba niekada neskaitysiu (kelias dėžes), ir atiduodu jas. Aš jų nepasigendu, nes jeigu man reikės, vėl jas nusipirksiu.
– Ar turite patiekalų knygų? Kokias knygas laikote virtuvėje?
– Aš gaminu valgyti pasikliaudama savo atmintimi ir instinktais, kaip ir daug ką savo gyvenime. Man nepatinka vadovautis instrukcijomis (aš neskaitau instrukcijų net tuomet, kai kas nors sugenda). Mano vyras turi keletą maisto gaminimo knygų, manau, kad jo mėgstamiausia yra „The Doubleday Cookbook“, kurią parašė Jean Anderson ir Elaine Hanna.
– O vonios kambaryje?
– Man nereikia skaityti vonios kambaryje, nes ten užtrunku mažiau nei minutę.
– Ant kavos staliuko?
– Meno ir fotografijos knygas, iliustruotas Pablo Neruda poezijos knygas, įmantrius „Dieviškosios komedijos“ leidimus, Pedro del Valdivia laiškus Ispanijos karaliui (jis užkariavo Čilę 1542 metais). Visa tai tik dėl vaizdo. Niekas neskaito šių knygų.
– Nuvilianti, pervertinta, tiesiog nepakankamai gera: kokią knygą norėjote pamėgti, tačiau to taip ir nepavyko padaryti? Ar pamenate, kurią paskutinę knygą atidėjote į šalį, taip ir nepabaigusi jos?
– Taip, aš puikiai prisimenu, tačiau nesakysiu to, nes nenoriu įžeisti autoriaus. Nenorėčiau, kad kas nors tai pasakytų apie mane.
– Jeigu turėtumėte galimybę susitikti kokį nors rašytoją (gyvenantį dabar arba jau mirusį), kas tai būtų? Ką norėtumėte sužinoti, kalbėdama su juo?
– Norėčiau susitikti Marką Twainą. Koks žmogus! Aš įsivaizduoju, kad jis buvo didesnis nei gyvenimas, seksualus, gražus, kupinas energijos, neįtikėtinas pasakotojas, fantastiškas melagis, širdies ir principų žmogus. Aš neklausčiau jo kažkokių konkrečių dalykų, tiesiog pasistengčiau, kad jis kiek įkauštų (tai būtų lengva) ir sėdėčiau prie jo kojų, klausydama jo istorijų.
– Jeigu galėtumėte sutikti kokį nors literatūros herojų, kas tai būtų?
– Žinoma, kad Zoro. Jeigu įmanoma, naktį lovoje, su kauke, bet be botago.
– Ką ketinate skaityti artimiausiu metu?
– Ką tik pradėjau skaityti Edwardo St. Aubyno „The Patrick Melrose Novels“, nes visi tik ir kalba apie ją. (Tačiau aš neskaičiau „Fifty Shades of Grey“, aš jau per sena sadomazochistiniams sekso žaidimams). Šios knygos apimtis – 680 puslapių. Prireiks laiko, kol pradėsiu kitą knygą... Na, nebent iš tiesų susirgsiu hepatitu. Bet ant mano naktinio stalelio guli George'o Saunderso knyga „Tenth of December“, laukianti savo eilės.
