„Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ – romanas, kuris pristatomas kaip beletrizuota jos močiutės gyvenimo istorija. Autorė gimė Konektikuto valstijoje JAV gausioje italų šeimoje, ir iki šiol rašytoja nepamiršta savo šaknų, būtent tam ir skirta jos kyga, kurioje pasakojama apie Italiją ir apie emigrantų lemtį JAV.
Ši knyga jau tapo bestseleriu daugybėje šalių, Lietuvoje ji irgi sulaukė didelio dėmesio. Šios knygos autorė sakė, kad jai didžiulė garbė, jog jos knyga išleista į vieną seniausių pasaulio kalbų. Beje, nors ir visiškai atsitiktiniai, bet yra jos ryšiai su Lietuva – jos duktės vardas yra Inga, labai populiarus Lietuvoje. Rašytoja pasakojo, kad jos duktė nuo pat vaikystės įnirtingai kartojo žodį Inga, tad ji su vyru nusprendė, kad tai neetsitiktinai ir reikia vaikui duoti šį vardą. Ir tik paskui rašytoja sužinojo, kad šis vardas populiarus Baltijos šalyse. Rašytoja itin džiaugėsi savo viešnage Lietuvoje, sakė, kad retai mato tokio dydžio publiką.
Beje, rašytoja sakė, kad vaiko gimimas smarkiai pakeitė ir jos rašymo įpročius – anksčiau ji dažniausiai knygą rašydavo tarp 6 ir 8 valandos ryto, prieš darbą, o dabar tokiu metu užsiima su vaiku. Tad antroji jos knyga gimsta žymiai lėčiau nei pirmoji.
Pati leidybos srityje dirbanti rašytoja sako pradėjusi kurti savo pirmąją knygą net nežinodama, ar ji bus publikuota, ar sulauks sėkmės. Ji atvira – po penliolikos metų leidyboje suprato – tai, kad knyga yra skaitoma, yra nuostabu, nes daug kam nepasiseka.
Tie, kam patiko ši epiška istorija, kurioje pasakojamas tiek skurdas, smurtas Italijoje, tai, ką teko patirti emigrantams Amerikoje, sudėtingos šeimų istorijos, gali džiaugtis, nes autorė rašo jau antrą knygą. Ji sako, kad jau surinkusi informaciją pirmajai knygai, galėjo panaudoti ją tame kūrinyje, tačiau nusprendė tai palikti ateičiai.
Pati rašytoja savo knygą apibūdina kaip šimtmečio trukmės šeimos sagą apie emigrantus iš Kalabrijos, apie tai, kaip emigrantai smarkiai pakeitė JAV istoriją. Nors knyga smarkiai remiasi jos giminės istorija, rašytoja teigia, kad daug ką reikėjo pakeisti, tad reikėtų šią knygą visgi vertinti kaip fikciją.
Knygoje daugiausia dėmesio, empatijos skiriama moterims, vyrų personažai čia nėra tapomi itin šviesiomis spalvomis. Kad vyrai tuomet nebuvo pasakų princai, sako ir rašytoja – tuo ji įsitikino išklausiusi daugybės žmonių istorijas. Tačiau ji pabrėžė, kad reikia įsijausti į to laiko atmosferą – tuo metu Kalabrijoje vyravo skurdas, tai, ką ji apibūdino kaip „apgailėtiną egzistenciją“, apie moterų teises niekas nekalbėjo, tad svarbiausia buvo išgyventi, tai, kad būtų, kas pamaitina šeimą.
Į šio renginio vedėjos Erikos Umbrasaitės klausimą, ko gali pasimokyti šiuolaikinės moterys, kurios jau laimėjo kovą, rašytoja sakė: „nemanau, kad mes laimėjome, kova vis dar tęsiasi“. Tačiau, anot jos, mes galime žvelgti į praeitį suvokdami, kaip mes galime tapti stipresni. Panašiai ji atsakė ir į klausimą, kokį duotų patarimą savo pagrindinei herojei, kad ji galėtų išvengti tokio tragiško likimo, koks aprašytas šioje knygoje. „Nepasiduoti, – sakė rašytoja – Neišduoti savęs“. Anot rašytojos, ši personažė buvo labai stipri, tačiau visi aplinkiniai nuolatos akškino, kuo ji turėtų būti, kaip gyventi.
„Ne daugiau kaip du ar tris kartus per dieną“, – į klausimą, ar nepagalvoja, kad norėtų kurį laiką pagyventi Italijoje, sakė autorė. Ji taip pat pasakojo, kad Kalabrijos istorija yra sudėtinga ir sunkiai dabar pažini – tais laikais daugelis Kalabrijos žmonių buvo neraštingi, tad už juos istoriją rašė kiti, ir tai išliko randas, o gal net atvira žaizda. Tad rinkdama informaciją knygai ji turėjo remtis kitais šaltiniais – ne tik žmonių pasakojimais, bet ir, tarkime, patarlėmis, posakiasi, kurie nemažai atskleidžia apie žmonių mentalitetą, taip pat liaudies dainomis. Daugiausia publikos plojimų ir sulaukė autorės čia pat sudainuota daina.
„Tu turi itališką širdį ir kalabrišką humorą“, – rašytojos temperamentą apibūdino E.Umbrasaitė. Išties, rašytoja pasižymi stipriu charakteriu, humoro jausmu, atrodo, kad kiekvieną akimirką ji gali imti kvatotis ar reikšti stiprias emocijas.
„Ši knyga yra mano meilė Kalabrijai“, – sako rašytoja. Na, o platesniame kontekste – tai ir pasakojimas apie tai, kaip mes suprantame istoriją, kaip keičiasi jos supratimas bėgant laikui.
