Nenoriu išduoti antrosios autorės knygos turinio. Perskaitykite ją. Duosiu tik užuominą, kad tai gyvenimo (,-ų) istorijos. Pasakojimas rėžiantis apmąstymus, sielą. Dviejų priešingybių bandymas (troškimas?) susilieti. Intriguojantis, deginantis, jaudinantis, verčiantis čiuopti puslapius. Hipnotizuojantis netikėtais turinio vingiais, kalbos meistriškumu literatūrinis kūrinys, spurdantis spėlionėmis – kuo gi baigsis?
Autorė lengva rašytojos plunksna nuskraidina skaitytoją kur nori – į pasaulio pamirštą Afganistano kaimą ar į Vakarų Europą, leisdama liesti skirtingų žemių gruntą, skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių žmonių sielas. Atrakinanti slapčiausias personažų (pagrindinių ir antraeilių) minčių spynas. Leidžia paliesti jų veidus, rankas, žvelgti jiems į akis. Romanas, kuris grįžta ir grįžta galvon, o jeigu... Kaip būtų, jeigu viena akimirka būtų pakeitusi dviejų žmonių lemtį, kaip būtų pasikeitę jų artimųjų likimai? Gilių apmąstymų vertas romanas.
Junda Vaitkė ne tik romanų skyrių, sakinių, žodžio meistrė. Kažkas kitokio. Tradicinė, bet kartu ir naujoviška. Nuostabia rašytine kalba nukelianti į jos sukurtą realybę. Skaitai, girdi ir matai. Tai rašytojos meistriškumas, talentas, duotybė.
– Egidija Jasukaitytė Vaitkienė ir Junda Vaitkė – dvi viename. Kokie skirtumai tarp jų Jums pačiai?
– Taip jau nutiko, kad aš turiu daug vardų. Kuo įvairiausiais vardais buvau vadinama vaikystėje, močiutė, su tomis savo prigalvotomis man pravardėmis, paauglystėje jau pridarydavo gėdos. Mama irgi neatsisako tos mados, irgi vadina savo išgalvotu „slapyvardžiu“. O kur dar klasės draugai, kurso, paskui jau darbo (anglakalbė aplinka man pritaikė vardą), o dar vyras... Tad esu įpratusi būti vadinama įvairiai. Žinau, kad klausimas ne visai apie tai, bet nudžiuginsiu pasakydama, kad abi šios moterys kuo puikiausiai talpinasi ir mintyse, ir širdyje. Tik galbūt Junda labiau šventiškomis progomis, o Egidija – kasdienai.
– Kas įkvepia Jūsų romanų istorijas? Ieškote jų ar pačios pasibeldžia?
– Istorijų niekur specialiai neieškau, mano galva pilna istorijų ir siužetų. Manau, kad labiausiai juos pasėja paprastas, įprastas mūsų visų gyvenimas. Tik, kad iš arčiau pažvelgus, labiau į kažką atsigręžus, pamatai, kad nėra paprastų gyvenimų, tik kiekvienai istorijai reikia atrasti tinkamą „įvilkimą“. Vienai gal tinka ryškesnis, labiau iššaukiantis, kitai – lėtas, neskubus. Psichologiniai paveikslai, man asmeniškai, yra pati įdomiausia kūrybos dalis. O ar pavyksta, tik skaitytojai tegali pasakyti.
– Jūsų lietuvių kalbos tarmė, sakinių, žodžių dėlionė, žinant, kad esate emigrantė, mokanti anglų kalbos – tobula, išraiškinga, sklandi. Kaip ją išsaugojote daugelį metų gyvendama svetur?
– Ačiū už komplimentą. Lietuviškai kalbuosi kasdien su vaikais, vyru, su mama. Mano artimiausios draugės taip pat lietuvės, tad išsaugoti kalbą nėra sunku. Be to, daug skaitau, galbūt nebe tiek daug kaip kažkada, bet vistiek dar labai daug.
– Kaip ir visi žmonės, gyvenate gyvenimo rate su pakilimais ir kritimais. Spiralėje. Ar tai padeda ar trukdo rašyti?
– Manau, kad nuo pernelyg patogaus, jau nei kiek nebesupurtančio nei iš vidaus, nei išorės gyvenimo, mes apsnūstame. Įprantame matyti tas pačias spalvas, dėl nieko per daug neišgyventi, aptingstame net jausti. Nes ir tą pačią laimę žmogus tėra pajėgus patirti tik tam tikrą laiką, paskui ji tiesiog tampa įprasta komforto būsena.
Lengviausia rašyti tada, kai jau gali „reflektuoti“ savo „duobes“, staigius posūkius, kai jau gali analizuoti ir kažkaip juos sau išsiaiškinti. Tupėdamas tikroje duobėje, irgi daug neparašysi.
– Kiek (gal procentais?) Jūsų personažų istorijose yra išgyventos realybės ir kiek yra vaizduotės?
– Mano knygose gausu ir to, ir to. Visai atvirai sakau, kad 50 ir 50. O kas jau yra kas, ir vėl bus skaitytojo darbas atpažinti.
– Norėtumėte kažkam padėkoti už Jūsų duotybę žodinei/rašytinei išraiškai?
– Mano mama, Regina Jasukaitienė, net keturis paskutinius metus Juozo Lukšos gimnazijoje Garliavoje, buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Lituanistų vaikams, manau, niekaip neišsisukti nuo taisyklingos ir rišlios kalbos, taip pat nuo knygų skaitymo. Nors rašau tai ir šypsausi – mano brolis knygų nepamėgo, nors mudu esame iš to paties lizdo.
Mano močiutė, mamos mama, taip pat labai išraiškingai, vaizdžiai kalbėjo, be to turėjo labai gerą humoro jausmą, kaip dabar prisimenu tuos jos „pasišidijimus“. Kol augau, kol gyvenau Lietuvoje, man atrodė, kad visi taip ir tiek daug savo šeimose kalbasi, dalinasi, kartu juokiasi. Tik vėliau supratau, kad tai anaiptol nėra tiesa.
– Kas pastūmėjo eiti sunkiu, bet palaimintu Rašytojos keliu?
– Visuomet sakau – rašyti pradėjau pačiu užimčiausiu ir pačiu sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Didžiulis namas užmiesty, tolokas atstumas iki miestelio, pedagoginis darbas, dukterų augimas, na ir rašymas naktimis. Bet mano Reda (romanas „Emigrantės“) išėjo kuo puikiausia, žmonės net patikėjo, kad ji tikras, realus asmuo.
Manau, kad tas rašymas man visuomet alsavo į pakaušį. Taigi vieną vasaros dieną sėdau ir pradėjau. Jeigu neklystu, tai buvo apie 2016 metus.
