Tad šiandien noriu atsiversti naują, dar spaustuvės dažais kvepiančią Bostone gyvenančios literatūrologės, vertėjos ir rašytojos dr.Evelinos Gužauskytės Jūros Smiltės slapyvardžiu pasirašytą knygą „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai”, skirtą mažiesiems. Tai jauki šilta istorija, sudėliota iš kelių pasakojimo sluoksnių apie mergaitę Sofiją ir jos pliušinį žaislą – begemotaitę Brigitą. Pasakojimo veiksmas vyksta žaismingai ir skaidriai, sakiniai vilnija lėtai, suteikdami skaitančiajam ramybės pojūtį, kurio šiuo metu ypatingai visiems reikia. Intymią nuotaiką papildo ir subtilios stilingos iliustracijos.
Mergaitė Sofija kartu su dėde Teplioniu piešia Brigitos Begemotaitės nuotykius, mat pastarosios galva prikimšta „mįslių ir eilėraščių, o kišenės – pakeliui prisirinktų akmenėlių ir monetų.” Ši neįprasta begemotaitė apsigyvena apleistoje traukinių stoties sargo būdelėje, sakydama: „Teks čia man kiek paplušėti, (...) Bet tu reikalinga man, o aš – tau. Mes viena kitai padėsim.”
Paklausta, ar svarbu, kad vaikai skaitytų knygas, Jūra Smiltė (tikr. Evelina Gužauskytė) nė minutės nesuabejoja: „Ugdyti meilę skaitymui yra labai svarbu. Manau, kad mus visus traukia ir sieja puikios, neužmirštamos istorijos. Iš pasakų, pasakojimų, eilėraščių vaikai labai anksti mokosi atskirti gėrį nuo blogio, ugdo savyje atsparumą ir humoro jausmą, atranda mylimus herojus, kurie vėliau lydės ir džiaugsmo minutėmis, ir nusiminus. Iš tikrųjų skaityti bei suprasti istorijas vaikai pradeda dar net nepažindami raidžių, bet vartydami paveikslėlių knygeles ir klausydamiesi tėvų, močiučių ar mokytojų skaitomų knygų. Vaikų raštingumui didžiulę įtaką turi ir mokytojos bei bibliotekų darbuotojos, todėl labai vertinu jų visų darbą.
Iš pasakų, pasakojimų, eilėraščių vaikai labai anksti mokosi atskirti gėrį nuo blogio, ugdo savyje atsparumą ir humoro jausmą.
Dabar daug diskutuojama apie humanitarinių mokslų, grožinės literatūros, menų svarbą. Literatūros supratimas ir vertinimas prasideda nuo ankstyvo amžiaus. Manau, humanitarinių mokslų bei kūrybos svarba yra nenuneigiama, be jų pasaulis būtų neįdomus. Be to, vieni literatūros kūriniai supažindina mus su naujomis erdvėmis, kultūromis bei laikotarpiais, o kiti padeda mums patiems giliau pažinti save.”
Mus skiria tūkstančiai kilometrų, o jei galėtume susitikti? Paklausta, kokia vieta geriausia pokalbiui, Jūra Smiltė atsako: „Mudvi galėtume susitikti ir Niujorke, ir Sydnėjuje, ir Buenos Airės. Galėtume kalbėtis ir traukinyje – turbūt niekur kitur nėra taip gera dėliotis mintis, kaip per laukus dundančiame traukinio vagone. Bet labiausiai norėčiau susitikti mano vaikystės vasarų miestelyje Nevarėnuose, Žemaitijoje, ant Burbesiaus upelio kranto. Ateičiau basomis ir atsisėstume ant žolės pasikalbėti.”
Su Jūra Smilte (dr. Evelina Gužauskyte ) kalbamės apie vaikystėje skaitytas knygas, rašymo ritualus, sėkmės ženklus, magijos ir tikrovės sąsajas, kalbų įvairovę kasdieniniame gyvenime ir savęs pažinimo prasmę.
– Esi ispanų literatūros mokslų daktarė, asocijuota Wellesley College, esančio netoli Bostono, profesorė. Bet kas paskatino tave susidomėti ispanų literatūra? Prisimink pradžią.
– Iš tikrųjų, nuo 2005-ųjų dėstau Wellesley College, Ispanų ir portugalų kalbų bei literatūrų katedroje. Wellesley College yra aukštojo mokslo institucija, teikianti bakalauro laipsnį. Čia studijuoja per du tūkstančius merginų, po griežtos atrankos (priimama šešiolika procentų stojančiųjų) atvykusių studijuoti iš visų JAV valstijų bei daugelio užsienio šalių. Beje, pirmieji ispanų kalbos kursai čia pradėti dėstyti dar 1883 m. Vėliau, 1936 m., tuometinėje Romanų kalbų katedroje dirbo žinomas ispanų poetas Pedro Salinas, o 1940 m. atvyko ir kitas garsus ispanų literatūros atstovas – poetas Jorge Guillén.
Įdomu, jog Lyginamųjų literatūrų katedroje pirmąjį koledžo istorijoje rusų kalbos ir literatūros kursą dėstė Vladimir Nabokov. Šį koledžą kaip studentės savo jaunystėje baigė Madeleine Albright ir Hillary Clinton.
Ispanų kalba susidomėjau dar vaikystėje, pradėjau jos mokytis savarankiškai, būdama paauglė.
Kaip ir tuomet, dabar Wellesley College misija išlieka ta pati – ugdyti būsimąsias aukščiausio lygio specialistes – tiek humanitarinių, kiek ir socialinių ir tiksliųjų mokslų srityse. Džiaugiuosi būdama šios turtingą istoriją turinčios mokslo institucijos dalimi. Dėstau kolonijinio laikotarpio Lotynų Amerikos literatūrą bei kultūrą, dalyvauju Lyginamosios literatūros programoje, taip pat skaitau kursus apie ankstyvąsias Rytų Europos migracijos bangas į Lotynų Ameriką. Esu studenčių rezidencijos Casa Cervantes vadovė, drauge su studentėmis rengiame kultūrinius renginius, susijusius su Ispanijos bei Lotynų Amerikos literatūra ir kultūra.
Ispanų kalba susidomėjau dar vaikystėje, pradėjau jos mokytis savarankiškai, būdama paauglė. Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo, ispanų kalbos niekur nedėstė, šios srities knygų gauti nebuvo galimybės. Vasaras leidau Nevarėnuose, mažame miestelyje prie Telšių, iš ten su bočeliu (taip vadinau senelį) važiavom į tarptautinių knygų knygyną Rygoje nupirkti man pirmųjų knygelių ispanų kalba.
Grįžus į Vilnių, tėtis iš Martyno Mažvydo bibliotekos partempė „Don Kichotą”, kurį skaitant naudotis teko ispanų-rusų kalbos žodynu, nes ispanų-lietuvių kalbų žodynas dar nebuvo išleistas. Tokia mano pradžia.
Grįžus į Vilnių, tėtis iš Martyno Mažvydo bibliotekos partempė „Don Kichotą”, kurį skaitant naudotis teko ispanų-rusų kalbos žodynu.
Praėjus nemažai laiko ir vėl skaičiau „Don Kichotą”, bet jau studijuodama doktorantūrą Kolumbijos universitete Niujorke, vienoje seniausių ir labiausiai pripažintų ispanistikos katedrų JAV. Esu dėkinga savo tėvams, močiutei, bočeliui už tai, kad skatino mano domėjimąsi grožine literatūra bei pasaulio kalbomis. O Nevarėnai – tai manasis Makondas, jis visada manyje.
– Kokius rašytojus mėgai skaityti vaikystėje?
– Vaikystėje ir paauglystėje skaičiau viską, kas tik pasitaikė po ranka. Laimei, tėvai, močiutė, bibliotekininkė dar pradinukei pasiūlydavo tikrai nepamirštamų knygų. Didžiulį įspūdį paliko Felikso Zalteno „Bembis ir Bembio vaikai”, pergyvenau už Lesę, skaitydama Eric Knight apysaką ,,Lesė grįžta”, o Marjorie Kinnan Rawlings ,,Vienmečiai” tiesiog pakerėjo. Dabar suprantu, kad mane traukė knygos su istorijomis apie kovojančius už būvį personažus, kuriems linkėdavau pasiekti tikslą, sugrįžti namo, atrasti save.
Mėgau lietuviškas pasakas, nors jos mane ir gąsdindavo, legendas apie velnio neštą ir pamestą Puntuko akmenį, apie juodvarniais skraidančius brolius ir šeimininko svirne gyvenantį kauką. Perkrimtau visas Astridos Lindgren knygas, kiek tik jų buvo tuomet išversta, žinoma, ,,Mikę Pūkuotuką”, Prano Mašioto knygas ir seriją apie daktarą Dolittle. Vienu metu skaičiau graikų mitus, Afrikos šalių pasakas apie žvėris, Ezopo pasakėčias ir Jules Verne ,,Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu”.
Tiek įvairių tautų pasakos, kiek ir Lotynų Amerikos literatūra neišvengiamai darė įtaką mano literatūriniam skoniui.
Jau vėliau skaičiau labai daug literatūros ispanų ir anglų kalbomis. Mano literatūros supratimą giliai veikė rašytojų bei poetų Jorge Luis Borges, Julio Cortázar, Juan Rulfo, Gabriel García Márquez, Pablo Neruda, Nancy Morejón, Nicolás Guillén, Sor Juana Inés de la Cruz, Ricardo Palma, José María Arguedas kūryba, taip pat didžiulės ir įvairios Pietų ir Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų pasakojamosios tradicijos. Į lietuvių kalbą esu išvertusi Isabel Allende, Gertrudis Gómez de Avellaneda, Ernest Hemingway, Robert Louis Stevenson, Arthur Hailey, Arturo Pérez-Reverte, Gerardo Beltrán kūrinių.
Manau, kad tiek įvairių tautų pasakos, kiek ir Lotynų Amerikos literatūra neišvengiamai darė įtaką mano literatūriniam skoniui. Pajutau, kad riba tarp tikrovės ir fantazijos yra labai trapi. Apie tai kalbu ir Brigitos Begemotaitės nuotykių aprašymuose. Nors tai – knyga vaikams, įtariu, kad neišvengiau šiokios tokios Lotynų Amerikos literatūros magiškojo realizmo bei stebuklinių pasakų įtakos.
– Be vertimų, negrožinės literatūros kūrinių, parašei ir pirmąją knygą vaikams „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai”. Ar yra kokia nors forma, kuria labiausiai tau patinka rašyti? Ar turi savo rašymo ritualų?
– Labai džiaugiuosi galimybe kūrybiškai paeksperimentuoti daugiau nei viename žanre. Kalbant apie rašymą, pradėsiu nuo to, kad gyvenu trijų kalbų pasaulyje. Nuolatos mąstau, kuriu, skaitau, rašau ir kalbu trimis kalbomis. Kurią iš kalbų moku geriausiai, negalėčiau netgi pasakyti. Iš tikrųjų manyje sugyvena visos trys, peraugusios viena kitą tarsi persipynę vynuogių ūgliai. Kur vienoje vietoje tuščiau, klesti kita. Vis dėlto lietuvių kalba tebėra namai, nepaisant to, kad JAV gyvenu jau beveik 30 metų, be to, esu gyvenusi ir Ispanijoje bei Australijoje.
Rašymui, dėstymui ir vertimams užsirašinėju mintis visomis trimis kalbomis, kurių supama gyvenu kiekvieną dieną – tai lietuvių, ispanų ir anglų. Kitos mano kalbos – italų, portugalų ir rusų – manyje glūdi ir kartais jas naudoju, tačiau lietuvių, ispanų ir anglų yra mano kasdienybė.
Nuolatos mąstau, kuriu, skaitau, rašau ir kalbu trimis kalbomis. Kurią iš kalbų moku geriausiai, negalėčiau netgi pasakyti.
Nors gyvenu, dirbu ir kvėpuoju šiomis trimis kalbomis, net ir dabar pereidama iš vienos į kitą pajuntu tam tikrą pauzę. Atrodo, kad šnekėti bet kuria iš trijų kalbų yra niekai, bet jei pokalbio anglų kalba metu paklausia, kaip išversti kokią nors frazę į lietuvių ar ispanų, akimirką sutrinki, turi lukterėti, kol smegenys persijungs į kitą kalbinę ir kultūrinę erdvę. Nes dažniausiai taip ir būna, kad pažodžiui išversti tiesiog negali, turi atrasti atitikmenį, arba remtis paaiškinimais. Tarp originalo bei vertimo visuomet lieka nedidelė, bet nenuneigiama erdvė. Traduttore, tradittore (vertėjas – išdavikas), sako italai. Būtent todėl savo Wellesley College studentes visuomet labai skatinu skaityti ta kalba, kuria rašys darbą, ir taip ne tik turtinti žodyną bei semtis idėjų, bet ir mokytis visos mąstysenos bei minties perteikimo būdo, kurie kyla iš gilaus kalbos pajautimo.
Ypatingų rašymo ritualų neturiu, sėdu ir dirbu. Kaip kad dailininkas, skulptorius, amatininkas turi atlikti tam tikrus veiksmus, kurdamas savo veikalą, taip ir rašantysis turi praeiti visus jo darbui reikalingus etapus kantriai ir nuosekliai, pradedant idėja ir baigiant nušlifuota – kiek tai yra įmanoma, nes šlifuoti būtų galima be galo – kūrinio versija.
Daug vaikštau, geriausios mintys kyla einant. O rašymo metu dažnai naudoju smėlio laikrodį.
Kadangi rašau ir mokslinių tyrinėjimų tekstus, verčiu grožinę literatūrą, ir dabar dirbu ir kūrybinės raiškos erdvėje, darbas su kalba, raiška, minčių perteikimu yra mano kasdienybė. Turiu susiplanuoti laiką, kad padaryčiau tai, ką turiu padaryti. Keliuosi šeštą, išleidžiu dukras į mokyklą, rytą rašau, skaitau, ruošiuosi dėstymui. Dėstau paprastai po pietų, tuomet susitinku su studentėmis, taisau jų darbus, grįžusi ruošiu vakarienę. Kartu su vyru bendrus namų ūkio darbus – ir maistą nupirkti, ir vaikus į šokių būrelį nuvežti – viską dalijamės perpus, nors ir jo darbas yra reikalaujantis daug valandų ir susikaupimo.
Vis dėlto turiu keletą ,,triukų”, kurie man padeda susikaupti. Daug vaikštau, geriausios mintys kyla einant. O rašymo metu dažnai naudoju smėlio laikrodį. Nusistatau, kiek apvertimų dirbsiu, ir neleidžiu sau sustoti, pasitikrinti elektroninio pašto ar išsivirti kavos, kol neišbyrėjo visos laikrodžio smiltys. Pasakau, kad šiandien dirbsiu tam tikrą skaičių laiko blokų, tarp jų darau dešimties minčių pertraukėles, ir vėl sėdu prie stalo. Taip parašiau mokslinę studiją apie tainų bei ispanų kalbų vietovardžius bei jų susipynusias prasmes Karibų salose, remdamasi Kristupo Kolumbo laivo dienoraščiais (Christopher Columbus’s Naming in the ‘Diarios’ of the Four Voyages (1492–1504): A Discourse of Negotiation, knygą išleido Toronto University Press, 2014).
Galima sakyti, visą tą knygą, kurią sudėlioti man užtruko nemažai metų, parašiau su smėlio laikrodžiu. Naudojuosi juo ir dabar. Bet „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykius” parašiau paprasčiau, vakarais, prieš miegą, savo malonumui.
– Kur semiesi įkvėpimo? Kaip gimė knygos vaikams idėja? Gal čia neapsieita ir be dukryčių įtakos? Beje, ar jos jau perskaitė knygą, ir kokiais komentarais pasidalino su tavim?
– Knyga „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai” susilipdė pati savaime. Pirmoji istorija, kurią užrašiau ir kuri tapo ketvirtuoju knygos skyriumi yra apie vorą, genį ir pelytę. Ši istorija atsitiko man pačiai.
Prieš septyniolika metų atvykau dėstyti į Wellesley College, įsikrausčiau į naują butą, ir viskas tada atrodė taip neįprasta. Kambario palubyje pastebėjau vorą, o už lango kaleno genys. Atsimenu, galvojau, kol jūs būsit ten, o aš čia, mes vieni kitiems netrukdysim. Pradėjus rašyti apie Brigitą Begemotaitę, šią istoriją iškart prisiminiau.
Beje, kai su leidėjais baigėme maketą ir knyga buvo atiduota į spaustuvę, grįžusi namo, prieškambaryje pastebėjau nuo lubų ant siūlo pakibusį vorą. Priėmiau tai kaip sėkmės ženklą.
Visos knygoje užrašytos istorijos yra pasakotos perpasakotos dukroms vakarais prieš miegą. Tikiuosi, knyga sudomins ir JAV gyvenančius lietuvių vaikus bei jų tėvelius ir senelius.
Be abejo, daug peno knygoje aprašytoms situacijoms ir pokalbiams randu kasdieninėje mūsų šeimos realybėje, mums su vyru Michael auginant dvi dukreles, Emmą ir Audrę. Pasakojimai apie tai, kaip Gitė negalėjo užmigti, kaip jai nubėgus pas Sofiją vis ko nors prireikdavo (tai atsigerti, tai į tualetą), kaip pagaliau išsipylė stiklinė vandens ant patalynės ir teko miegoti ant grindų – tai yra istorijos iš mūsų gyvenimo.
Lygiai taip pat ir žodis „tortinga”, kurį netyčia ištarė viena iš dukrelių besisvečiuodamos Lietuvoje, bandydama iš tikrųjų ištarti „turtinga” – tas netikėtas žodžių žaismas taip pat atsidūrė knygos puslapiuose.
Be abejo, visos knygoje užrašytos istorijos yra pasakotos perpasakotos dukroms vakarais prieš miegą. Tikiuosi, knyga sudomins ir JAV gyvenančius lietuvių vaikus bei jų tėvelius ir senelius. Ją galima įsigyti per Brigitos Begemotaitės Facebook puslapį.
– Knygą pasirašei slapyvardžiu Jūra Smiltė. Kodėl? Gal už slapyvardžio slepiasi intriguojanti istorija?
– Džiaugiuosi gyvendama laiku, kai galime išmėginti save ne vienoje srityje. Kad kada nors rašysiu, žinojau jau vaikystėje, bet jaučiau, kad turiu palaukti tam tinkamo laiko.
Kadangi dirbu mokslinį darbą, dėstau, ir mokslinių konferencijų bei publikacijų erdvėje esu pažįstama kaip Evelina Gužauskytė, jaučiausi natūraliai savo kelionę į grožinės literatūros pasaulį pradėdama su nauju, Jūros Smiltės vardu. Esu tikra, kad šios dvi sritys – mokslinis literatūros tyrinėjimas ir kūryba – yra susiję, ir neabejoju, kad Lotynų Amerikos literatūra man davė labai daug, ugdant savo literatūros pomėgį ir suvokimą.
Kad kada nors rašysiu, žinojau jau vaikystėje, bet jaučiau, kad turiu palaukti tam tinkamo laiko.
Taigi, gal tai ne visai slapyvardis, nes už jo nesislepiu. Tačiau norėčiau būti jaunųjų skaitytojų pažįstama kaip Jūra Smiltė, kuri kartais trokšta sužinoti tiek daug – tiek, kiek tęsiasi ištisos jūros ir vandenynai – o kartais jaučiasi mažutėlė kaip tos byrančios smiltės smėlio laikrodyje.
O apskritai mus visus supa jūros ir vandenynai, ir apie juos parašyta tiek daug gražių eilėraščių ir kitų literatūros kūrinių. Knygelėje ,,Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai” rasite eilėraštuką – apie jūrą, kuri ima banguoti vonioje, į ją tėčiui parnešus įsivaizduojamą banginį. Manau, kiekviename iš mūsų slepiasi jūros ir vandenynai, jei tik leisime sau juos pamatyti.
– Dailininkė Gintarė Laurikėnienė tavo knygą prakalbino vaizdais. Vintažinės iliustracijos subtiliai žaidžia su tekstu ir tarsi savaime nukelia į vaikystės laikus. Gal galėtumei papasakot apie judviejų bendradarbiavimą?
– Gintarė Laurikėnienė – talentinga dailininkė, kuriai niekada netrūksta spalvų, idėjų ir humoro jausmo. Man buvo labai svarbu, kad piešiniai šiai knygai būtų originalūs, kurti ranka, ir kad tie piešiniai perteiktų teksto nuotaiką, personažų charakterius. Iš tikrųjų, skirtingi iliustracijų braižai be abejo sufleruoja naujas, kitokias knygų interpretacijas. Gintarės piešiniai švyti šiluma, linksma nuotaika, humoru ir nuoširdumu, kurie labai svarbūs tekstuose vaikams. Nuo pat pradžių taip ir įsivaizdavau šios knygos personažus Brigitą Begemotaitę, Leonardą Liūtą ir Kamilę Kiaunę: šiltus, savus, pažįstamus.
Man buvo labai svarbu, kad piešiniai šiai knygai būtų originalūs, kurti ranka, ir kad tie piešiniai perteiktų teksto nuotaiką, personažų charakterius.
Vienas iš svarbiausių mūsų darbo drauge bruožų buvo betarpiškas bendradarbiavimas, įsiklausant į viena kitos nuomonę. Bendravome per video programas, kurios sujungė Zarasus ir Bostoną; mintimis, klausimais, pasiūlymais pasikeisdavome elektroniniu paštu; o vasarą pagaliau susitikome gyvai. Dabar man iliustracijos ir tekstas atrodo susigyvenę, kaip seni draugai.
Kalbėdama apie prisidėjusius prie šios knygos atsiradimo, negaliu nepaminėti ir maketuotojo Rimanto Tumasonio darbo, ieškant geriausio iliustracijų išdėstymo knygos puslapiuose, šriftų, dydžių, spalvų ir atspalvių. Esu labai dėkinga spaustuvei Balto Print už profesionalų darbą ir kruopščiai išleistą knygą. Taip pat šios knygos tekstą nugludinti padėjo rūpestingas redaktorės Teresės Gužauskienės darbas. Esu dėkinga jai ir Kristinai Gužauskytei už visapusišką paramą knygos rašymo bei „šlifavimo” metu. Pačios knygos nebūtų be „Homo Liber“ leidyklos direktoriaus Viliaus Gužausko entuziazmo ir šio sumanymo palaikymo. Visiems jiems – didžiulis ačiū.
– Kaip sakoma, sėkmė yra geriausia, kai ja dalinamasi. Bet grįžkime prie skaitymo. Ar turi savo mėgstamiausią vaikų rašytoją?
– Tai sunkus klausimas, nes mano literatūrinį skonį veikė labai daug rašytojų. Žaviuosi Dr. Seuss, kadangi skaitydama jį visada vėl pasijuntu vaiku, taip pat vertinu tai, kad jis ir skaitymo džiaugsmą, ir galimybę lengviau išmokti skaityti atnešė milijonams vaikų.
Įtikinantys personažai, su kuriais skaitytojas vienaip ar kitaip susitapatina, yra pati svarbiausia gero kūrinio dalis.
Vis dėlto, jei privalėčiau pasirinkti vieną, rinkčiausi Astridą Lindgren. Jos kūriniuose ypač ryškiai suspindi originalūs, nepakartojami personažai – fantastiškoji Tjorvenė, išdykėlė Pepė Ilgakojinė, mylimasis Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, bebaimė Ronja, plėšiko duktė, ir daug kitų – jie nukariauja mane savo tikrumu ir nuoširdžiu žvilgsniu į pasaulį.
Įtikinantys personažai, su kuriais skaitytojas vienaip ar kitaip susitapatina, yra pati svarbiausia gero kūrinio dalis. Todėl sukurti įdomų personažą yra ir mano svarbiausias siekis rašant.
– Žiemą turbūt nieko geresnio nėra kaip prisiglausti prie kakavos puodelio ir pasinerti į knygų pasakojamas istorijas. Tai pabaikim mūsų pokalbį smagiu klausimu – jei galėtum tapti bet kuriuo vaikų literatūros personažu – kas tai būtų?
– Sutinku – kartais tikrai norisi panirti į knygą visomis mintimis ir visu kūnu.
Mane visada domino dvi tarpusavyje susijusios temos: kelionių ir namų židinio. Tai ganėtinai dažnos temos tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūroje. Pradedant įvairių kultūrų mitais, Odisėja, vėliau keliautojų tokių kaip Marco Polo, Sir John Mandeville, taip pat ankstyvosios Lotynų Amerikos literatūros ispanų kalba pavyzdžiais, ir baigiant šiuolaikinių žmonių, bėgančių nuo smurto, karo ar persekiojimo, pasakojimais, tekstuose dažnai aprašomos kelionės, piligrimystės, persikėlimai, saugios užuovėjos ir nuosavo židinio paieškos.
Jei rinkčiausi būti kitos knygos personažu – būčiau Dorothy iš amerikiečių rašytojo Frank Baum ,,Nuostabiojo Ozo šalies burtininko”.
Brigitos Begemotaitės, kuri atkeliauja į Palaukių miestelį seniai nebenaudojamais, žole apaugusiais geležinkelio bėgiais, istorija taip pat yra ir apie tai: apie ilgą kelionę iš kažkur, ieškant savo namų ir vietos, kur ji gali pasijusti sava, net jei ši istorija ir slepiasi po vaikiškais nuotykiais ir šypseną sukeliančiomis situacijomis.
Taigi, jei rinkčiausi būti kitos knygos personažu – būčiau Dorothy iš amerikiečių rašytojo Frank Baum ,,Nuostabiojo Ozo šalies burtininko”. Galingo viesulo nublokšta toli nuo namų, susigrūmusi su piktąja ragana, padėjusi savo draugams Bailiajam Liūtui, Kaliausei ir Geležiniam Medkirčiui rasti tai, kas svarbiausia, pamačiusi pasaulio ir geriau pažinusi pati save – ji sugrįžta atgal namo.
Straipsnis skelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas” (www.draugas.org)
