Antroji Jurgos Tumasonytės knyga pasirodė po aštuonerių metų pertraukos. 2011-aisiais autorė, laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą, debiutavo su trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“, apdovanota Kazimiero Barėno literatūros premija „už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką“.
Tiesa, rašytoja su dizaineriu Tadu Karpavičiumi yra išleidusi dar vieną knygą, kurią vadina „knygele“. Tai „Knygyno istorijos“ – rinkinukas smagių nutikimų iš knygyno „eureka!“, įsikūrusio Vilniaus senamiestyje, kasdienybės.
J.Tumasonytė yra žinoma ir iš gausiai periodikoje publikuojamų įdomių interviu su įvairių sričių menininkais.
Kodėl „Undinės“? Kaip jaunai mamai ištaikyti laiko kūrybai? Ar skirsto literatūrą į moterišką ir vyrišką? Kam iš lietuvių skirtų Nobelio literatūros premiją? Apie visa tai ir dar daugiau – šiame interviu su rašytoja.
– Jurga, ką tik išleista tavo apsakymų knyga „Undinės“. Kaip radosi jos pavadinimas?
– Novelę apie undines sugalvojau prieš šešerius metus, kai pirmą kartą plaukiojau jachta mariose. Tuo metu ne tik pirmą kartą plaukiojau, bet ir skaičiau E.W.Saido veikalą „Orientalizmas“, kuriame jis aptarė Rytų įvaizdį Vakarų kultūroje. Pasak jo, svetimos kultūros įvaizdis, kurį susikuriame savo sąmonėje, gali neturėti nieko bendro su empirine tikrove. Taip ėmiau įsivaizduoti jachta plaukiančius mokslininkus, pasiryžusius ištyrinėti undinių populiaciją – parašiau novelę vienu prisėdimu, o paskui aiškinausi, ką turėjau omenyje. Per tuos metus gerokai ją paredagavau, o tekstas buvo verstas į rusų, vokiečių bei kroatų kalbas (visais kartais vis kitoks, nes siųsdavau vertėjams paskutinį variantą, kuris vis kisdavo).
Turėdama visą apsakymų rinkinį, pamaniau, kad būtent undinės geriausiai atspindi knygos nuotaiką – tą baimę bei sumišimą, susidūrus su kitoniškumu, gyvenimo trapumą ir švelnų meilės ilgesį.
Turėdama visą apsakymų rinkinį, pamaniau, kad būtent undinės geriausiai atspindi knygos nuotaiką – tą baimę bei sumišimą, susidūrus su kitoniškumu, gyvenimo trapumą ir švelnų meilės ilgesį.
– Anotacijoje esi pavadinta „savito estetinio skonio prozininke“. Kaip tau atrodo, ką tuo norėta pasakyti?
– Gal pabrėžti mano tekstuose dažną magiškojo realizmo ir buitiškojo realizmo samplaiką?
– Apsakymo žanras laikomas kone sudėtingiausiu. Ar patiri didelę kūrybinę įtampą, o gal apsakymai rašosi lengvai? Ar žanras pasirenka kūrėją?
– Rašymo karjerą pradėjau nuo trumpų novelių, jos pasirašydavo greitai – kartais vienu ar dviem prisėdimais. Atrodė, kad tai pats patogiausias žanras savo idėjoms įgyvendinti, bet paskui ėmiausi romano – klupinėjau prie jo šešerius ar septynerius metus. Matyt, ilgesniam tekstui reikėjo subręsti, nes rašyti nesisekė, neišlaikydavau siužeto, veikėjų motyvacijos, kelis kartus viską numečiau ir pradėjau naują istoriją.
Negalėjau patikėti, kad viešai pasigyrusi rašanti romaną, niekada jo neparašysiu. Artimi draugai žinojo, kad patekau į savo pačios paspęstus spąstus, o tolimesni nesibodėdavo kaskart sutikę paklausti, kaip sekasi rašyti ir ar jau parašiau. Kartą, kai pasiskundžiau, kad norisi prasmegti į žemę dėl to romano, rašytojas Marius Burokas man patarė grįžti prie novelių. Grįžau, tik savo nuostabai supratau, kad nebemoku rašyti trumpai. Taip „Undinių“ rinkinyje atsidūrė ilgesni kūriniai, su daugiau veikėjų bei siužetų gijų.
– Feisbuke į komentarą, kad „Undinių“ anotacijoje kalbama apie apsakymus, o knygos reklamoje minimos noveles, atsakei, kad knygoje yra ir apsakymų, ir novelių. Kaip nežinančiam skaitytojui paaiškintum skirtumą?
– Novelė yra glaustas, dinamiškas pasakojimas, su mažai antraeilių veikėjų ir dažnai netikėta pabaiga. Apsakymas padrikesnis – man jis simbolizuoja visa, kas išeina iš gana griežtų novelės struktūros ribų ir priartėja prie sudėtingesnės prozos, bet dar nėra romanas. Nemėgstu žodžio „apysaka“, todėl jo nevartoju.
– Esi metukų Oskaro mama ir suprantama, kad vaikui būtina gauti daug dėmesio. Kaip ištaikai laiko kūrybai? Galbūt vaikas ne tik pakeičia gyvenimo įpročius, bet ir padeda laikytis dienotvarkės, susikurti naują rutiną ir sustiprina poreikį kurti, skirti laiko rašymui?
– Jeigu atvirai, kai laukiausi, maniau, kad mano kūrybiniame gyvenime atsiras gana ilga pauzė. Buvau prisiskaičiusi, kad, prieš gimstant vaikui, reikėtų prisikaupti šaldiklyje maisto, nes nebus kada gaminti, nebus kada net nueiti į dušą. O ir šiaip visos mintys sukosi apie naują gyvenimo etapą, nes iš prigimties esu linkusi visuomet kliautis blogiausiu variantu (tada smagu, kai nutinka kažkas geresnio, nei įsivaizdavai). Pasiruošiau ir pogimdyvinei melancholijai, perspėjau artimuosius, prašiau, kad rūpintųsi manimi, jeigu panirčiau į juodumas. Dabar atrodo, kad skaičiau per daug nuoširdžių tekstų apie liūdesį ir sunkumus. Žinoma, puiku, kad nebijoma kalbėti apie išvirkščiąją motinystės pusę, bet dabar manau, jog įmanoma praslysti ir be didelių sunkumų (arba tie sunkumai taip greitai dingsta, kad beveik neužsilieka atmintyje).
Mano patirtys ligoninėje, kurioje gulėjau laukdama Oskaro, buvo tokios intensyvios, kad greit užsimaniau vėl rašyti. Atsisėdau ir parašiau vieną sakinį: „Gimdykloje buvo karšta.“ Daugiau jokių konkrečių savo įspūdžių taip ir nepanaudojau, bet kažkas viduje užsikūrė, pajutau, kad aš tarsi kompiuteriniame žaidime perėjau į sudėtingesnį lygį ir dabar turiu viską daryti dvigubai greičiau ir geriau. Niekada nebuvau iš tų, kurios savimi labai pasitiki, bet jau metus kartoju sau, kad esu neįtikėtinai kieta ir beveik tuo patikėjau.
– Kokiais keliais ateina apsakymų ir novelių siužetai? Ar aplanko netikėtai – sapno pavidalu, skaitant knygą? O gal ieškai temų?
– Jie ateina iš stiprių patirčių, sutiktų žmonių, pamatytų filmų, išgirstų pokalbių, straipsnių internete. Man atrodo, kad pirmoji mano knyga „Dirbtinė muselė“ buvo persunkta liūdesio dėl mano mamos mirties, nors sąmoningai vengiau autobiografiškumo. Na, o knygelėje „Knygyno istorijos“ visi pokalbiai nutiko iš tikrųjų. Į „eureka!“ knygyną dažniau užsuka patyrę knygų vilkai, intelektualai, daugiausia tyleniai. Turbūt tinkliniuose knygynuose juokingų, absurdiškų istorijų nutinka daugiau, nes lankytojų srautai ten didesni. Todėl kiekvieną įdomų pokalbį gaudžiau tarsi perlą, feisbuke tos istorijos būdavo labai populiarios. Nemaniau, kad iš to kada nors išeis kokia nors knygelė, kol dizaineris Tadas Karpavičius pasiūlė parengti bendrą projektą.
– Kokios temos šiuo metu tau rodosi svarbiausios – kaip literatei ir kaip skaitytojai? Kokiais rašytojais žaviesi, galbūt seki jų pėdomis? Kokių apsakymų meistrų kūriniuose ieškai ir randi paramą ir įkvėpimą?
– Kad ir kaip stengčiausi, turbūt niekada nepabėgsiu nuo vaikų ir tėvų santykių temų. Na, o tokių rašytojų, į kuriuos visada atsiremčiau, neturiu, nes vis atrandu naują meistrą, kurio kūriniais susižaviu. Pavyzdžiui, šiuo metu dievinu George’o Saunderso kūrybą.
– Viena iš tavo veiklos sričių – interviu su rašytojais, poetais, kultūros žmonėmis. Ar daug laiko skiri jiems pasiruošti? Kiek juose įdirbio, o kiek improvizacijos? Koks iš kalbintų žmonių paliko neišdildomą įspūdį?
– Pasiruošti interviu yra būtina, tam skiriu nemažai laiko. Man patinka, jei glaustai ir aiškiai pavyksta paklausti kažko iš esmės svarbaus. Kalbantis gyvai, pokalbiui būdinga daugiau improvizacijos, bet manau, kad galima parengti įdomų interviu ir kalbinant pašnekovą raštu.
Man įstrigo pokalbis su dramaturge Tekle Kavtaradze – su ja kalbėtis buvo įdomu ir smagu, kaip su seniai matyta drauge. Paskui klausydama įrašo supratau – pati prišnekėjau turbūt daugiau negu paklausiau.
Visgi labiausiai man įstrigę pokalbiai ne su kultūros žmonėmis, o burtininkais. Po studijų teko trumpai darbuotis žurnale apie magiją. Viena iš pašnekovių, save vadinanti chiromantike, kai susitikome gyvai, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir pasakė, kad turiu galių įžvelgti žmoguje gelmę. Kai paklausiau, ką mato manyje, kurį laiką tylėjo, o tada mestelėjo: „Esate visai simpatiška, tik venkite juodos spalvos – ji sendina.“
– Jeigu būtų tavo valioje, kam iš lietuvių rašytojų ar poetų paskirtum Nobelio literatūros premiją?
– Pomirtinį Nobelį skirčiau Daliai Grinkevičiūtei.
– Ar skirstai literatūrą į moterišką ir vyrišką? Jeigu kalbama apie moteris, apie joms rūpimus dalykus, problemas, lūkesčius ir išgyvenimus, gal tai išties moterims ir terūpi? Ar manai, kad moterų kūryba nepakankamai įvertinta?
– Neskirstau, jeigu tekstas pats to nesiūlo. Man atrodo, kad jeigu parašyta gerai, tiek moterų problemos vyrams, tiek vyrų problemos moterims turėtų būti įdomios. Galbūt kalbu iš savo socialinio burbulo, bet manau, kad feminizmas, stiprios, laisvos moterys mūsų literatūroje, kaip ir pasaulyje, tampa madingu reiškiniu. Taip pat baigia susmegti egocentriško genijaus su patarnaujančiomis mūzomis įvaizdis. Mano kolegės turbūt paprieštarautų sakydamos, kad nelygybės vis dar esama, tačiau, bent jau prozoje, lietuvių rašytojos yra gerbiamos ir vertinamos. Ir tikrai yra už ką.
– Ar parašiusi duodi paskaityti kūrinį savo vyrui – vertėjui Gediminui Pulokui ar draugėms, o gal tėvams? Ar iki pat galo saugai paslaptį? Ar kada galvojai apie savo skaitytoją, įsivaizdavai, kas skaitys „Undines“?
– Pastaruoju metu visuomet skaityti duodu Gediminui. Man nuskilo, kad jis nėra šiaip skaitytojas, bet turi ir kur kas geresnį kalbos jausmą, negu aš. Dažnai pasikliaunu jo pastabomis ir mielai leidžiuosi redaguojama. O idealusis „Undinių“ skaitytojas galėtų būti bet kuris skaityti mėgstantis žmogus, pasiimsiantis knygą. Norėčiau sulaukti ir teigiamų, ir neigiamų reakcijų. Baisiausia, kai paleidi knygą į pasaulį, o ją apgaubia tylos gaubtas, tavo knygų stirtos dūla sandėlyje, jų neperka net per išpardavimus, nevarto bibliotekose. Jei niekam nerūpi, kad išleidai knygą – vadinasi, kažkas su tavimi, kaip rašytoju, negerai.
– Kaip manai, ar tiesioginis kontaktas su skaitytojais, kad ir socialiniuose tinkluose, – naudingas, nereikalingas ar trikdantis ir trukdantis, nepaisant to, ar ten būtum giriama ar peikiama? Galbūt rašytojui reikėtų vengti per didelio viešumo?
– Manau, kad santykis gali būti ir naudingas, ir trikdantis. Tarkim, Kristina Sabaliauskaitė neturi feisbuko, galbūt dėl to atrodo paslaptingesnė, įdomesnė. Bet nežinome, kaip atrodytų, jei ji turėtų paskyrą. O štai Aušra Kaziliūnaitė feisbuke ne tik bendrauja su skaitytojais, bet ir reiškia savo poziciją įvairiais žmogaus teisių klausimais, dalijasi asmeniniais išgyvenimais – galbūt sekėjus tai paskatina pasidomėti lietuvių literatūra, kitus, ypač jaunus žmones ar pradedančius rašytojus, ir įkvepia.
– Smulkioji proza, trumpos istorijos, apsakymai, novelės. Kada tikėtis romano?
– Jau greitai!
