Debiutinė rašytojos knyga „Milžinas mažylis“ 2014 m. įtraukta į geriausių metų knygų vaikams penketuką, o 2016 m. pasirodžiusi „Didžioji būtybių knyga“ nacionaliniame knygos meno konkurse apdovanota kaip gražiausia metų knyga vaikams. „Sukeistas“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose, knygų paaugliams ketvertuke.
Kėdainių rajone, Šėtos gimnazijoje, su vyresnių klasių mokiniais susitikime dalyvavusi rašytoja ne tik pristatė naujausią savo knygą paaugliams „Sukeistas“, bet ir pabandė sugrąžinti jaunimą prie lietuviškos literatūros bei papasakojo jiems apie knygos kūrybinę virtuvę.
Na, o šis pokalbis – ne tik apie knygos rašymo užkulisius ar įkvėpimą, bet ir gyvenimo pilnatvę bei pažintį su vaikiška literatūra.
Atpažįsta paprastą žmogų
– Kotryna, aplankėte jau kone daugiau nei dvi dešimtis įvairių ugdymo įstaigų. Papasakokite, kaip gimė mintis keliauti po Lietuvos mokyklas?
– Beveik metus trunkantis projektas, kuomet keliauju po įvairias Lietuvos mokyklas, yra susijęs su mano paskutiniąja išleista knyga – romanu jaunimui „Sukeistas“. Tai jau trečioji mano knyga, tačiau pirmasis romanas, skirtas būtent jaunimui.
Man labai patinka bendrauti su bet kokio amžiaus žmonėmis, tačiau atradau ypatingą džiaugsmą kalbėtis būtent su paaugliais. Kuomet daugelis baiminasi, nerimauja dėl dėmesio sutelkimo, kelio į jų širdis ir mintis atradimo, aš jaučiuosi priešingai – džiugiai, pakylėtai, taip, lyg čia būtų mano vieta (šypsosi).
Prieš pradėdama rašyti knygą „Sukeistas“ turėjau pirminę idėją, todėl išsikėliau sau iššūkį parašyti su lietuvių mitologija susijusį, tačiau labai lengvą, gyva gatvės kalba kalbantį kūrinį, siekiant sugrąžinti neskaitančius žmones prie knygų ar bent jau pabandyti sudominti juos lietuvių autorių kūryba.
Žinojau, jog rašau knygą mažiausiai skaitančiai auditorijai, tačiau dėl to šis iššūkis įgijo tik dar daugiau savotiško žavesio. Viską apmąsčiusi supratau, kad knyga jų nepasieks nei per knygynus, nei kitais būdais, nes tėvai jiems jau nebeperka knygų, o patys taip pat jų įsigyti ne visada gali. Žinoma, nekalbu apie literatūrą, kurią privaloma perskaityti, ar pasaulinio bestselerio knygas, kurios yra populiarios, madingos. Būtent tokios knygos pirmiausia patraukia jaunų žmonių dėmesį ir pasiekia juos. Na, o lietuvių autoriai tarsi nurašomi...
Noriu bandyti pakeisti šį požiūrį. Būtent todėl man labai norisi susitikti su kuo daugiau žmonių, papasakoti jiems, kokie yra knygų kūrimo užkulisiai, parodyti, kad ne visi lietuvių autoriai yra mirę ar pavaizduoti ir aprašyti tik mokykliniuose vadovėliuose, ir, žinoma, tokiu būdu atvesti juos prie knygos.
Labai tikiu, kad tokia mano idėja yra mažas žingsnelis į priekį, padedantis jaunam žmogui dar labiau priartėti prie knygos bei pajausti skaitymo malonumą.
Būtent todėl kiekvieną sykį stengiuosi tobulinti savo susitikimus, paverčiant juos vaizdų ir žinių bei savo asmeninių išgyvenimų sinteze. Manau, jog čia ir slypi tikroji bendravimo su jaunimu sėkmė (šypteli).
– O ką tokios kelionės duoda Jums pačiai?
– Jos labai mane džiugina. Iš tiesų rašydama knygą „Sukeistas“ nesitikėjau, kad kiekviena tokia kelionė atneš tiek daug: netikėtų pokalbių, įdomių pažinčių, teigiamų emocijų. Visa tai suteikia pilnatvės jausmą, nes galimybė bendrauti su skirtingais žmonėmis – didelė dovana, praturtinanti gyvenimą.
Grįžusi namo niekuomet nesijaučiu kažką atidavusi, priešingai, jaučiuosi labai įkvėpta.
– Pasakojate jaunimui apie rašytojo kūrybinę virtuvę. Kokia ji? Ko mes, skaitytojai, nežinome, nematome?
– Užkulisiai, net ir susitikus su mažiausiais skaitytojais, tapo mano raktu į sėkmingus susitikimus, nes autoriai yra mažiausiai linkę atskleisti asmeniškumus. Kai kalbame apie save, apie sėkmes ir nesėkmes, mes tampame truputį pažeidžiamesni. Pavyzdžiui, dailininkas atskleisdamas savo eskizus parodo, kad ne viskas iš karto buvo tobula. Tuo tarpu rašytojas parodo, kad kartais tam tikrus personažus įkvepia ne fantazija, o asmeninis gyvenimas. O tai retsykiais leidžia jaustis neapsaugotais. Mes esame šiauriečiai intravertai, nemėgstantys reikštis ekspresyviai, tačiau aišku viena – užkulisiai visuomet yra įdomiausia dalis.
Žinojau, jog rašau knygą mažiausiai skaitančiai auditorijai, tačiau dėl to šis iššūkis įgijo tik dar daugiau savotiško žavesio.
Knygoje „Sukeistas“ yra labai daug mano asmeninio gyvenimo detalių, susitikimų metu nespėju jų visų atskleisti, tačiau auditorijai visuomet įdomu tai, kad rašydama šią knygą turėjau konsultuotis su įvairiausiais žmonėmis ir specialistais. Tarp jų yra ir medikas, klimatologė, psichologė. Išduodu ir kurioziškas susitikimų su pašnekovais detales. Tokių faktų atskleidimas leidžia jaunimui iškart atpažinti kitą žmogų. Paprastą, gyvą, tokį patį kaip jie, kuriam taip pat kartais nesiseka, kuris baiminasi, kuris susigėsta. Džiaugiuosi, kad man dalintis nėra gėda, priešingai, man tai daryti yra malonu (šypsosi).
Knyga – it įsimylėjimas
– Kotryna, esate grafikos dizainerė, iliustruotoja. Kada ėmėtės plunksnos?
– Daug kas mane laiko pradėjusia rašyti iliustruotoja arba dizainere, tačiau iš tiesų aš rašiau visą savo gyvenimą. Rašyti pradėjau daug ankščiau nei piešti, tačiau studijas pasirinkau Dailės akademijoje, nes norėjau išmokti kalbėti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, žinojau, kad šioje srityje dar reikia mokytis, tobulėti. Beje, iki šiol man tai yra sunkesnė dalis nei rašymas.
Knyga man visuomet patiko kaip objektas, kur gali nuosekliai papasakoti kažkokią istoriją, sukurti tokį kūrinį, kuriame tekstas ir vaizdas vienas kitą papildytų.
Gal keista, tačiau nemėgstu ir nesiimu iliustruoti svetimų tekstų. O pati rašau jau susikūrusi maketą, žinodama, kaip atrodys knyga, numačiusi iliustracijų vietas, vizualines „pauzes“.
Apskritai mano ryšį su knygų kūryba būtų galima lyginti su įsimylėjimu, kai įsimyli konkretų žmogų ir tiksliai nežinai, kodėl, taip aš įsimylėjau knygą, bet kodėl, atsakyti negaliu (juokiasi).
– Kodėl pasirinkote jaunųjų skaitytojų auditoriją, o ne suaugusiųjų?
– Pirmąją savo knygą parašiau vaikams, kai pati jų dar neturėjau. Vaikišką literatūrą mėgau ne tik tada, kai pati buvau vaikas, bet net ir tuomet, kai suaugau. Man atrodo, kad autoriai vaikams pristato pamatinius, kertinius, esminius dalykus, kalba su jais labai paprastai ir aiškiai, o esminiai dalykai visiems yra bendri – ir vaikams, ir suaugusiems. Tiesiog pastariesiems jų nebeperduodama paprastais žodžiais.
Kalbant apie knygas paaugliams, man patinka šio gyvenimo etapo žmogaus dramatizmas, kada viskas yra tik juoda arba balta, bet net ir čia yra labai daug pamatinių dalykų, pavyzdžiui, meilės, mirties atradimas, žmonių santykiai...
Pati savyje vis dar jaučiu labai gyvą paauglę, turinčią ką pasakyti ir perduoti tam tikrą žinių bagažą. Todėl kartais sakau, kad iš vienos rankos skaitytojui duodu saldainį, o kitoje už nugaros slepiu žinių peilį – prisivilioju skaitytoją, sudominu jį, o tuomet pažeriu srautą žinių apie lietuvių paveldą, kultūrą, mitologiją.
– Lietuvių mitologija Jūsų kūryboje – įsitvirtinusi tema ir neišsenkantis naujų istorijų šaltinis.
– Taip, ši tema, kartojasi mano kūryboje jau septynerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiusi keletą negirdėtų padavimų apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus stebuklus, pajutau, jog per šią prizmę galima prisistatyti mūsų, kaip tautos, savitumą. O kokie mūsų padavimai įdomūs, egzotiški!
Gaila, kad mes nebepastebime dalykų, kuriuos gerai išmanome, o vaikams tai tampa išvis nebežinoma... Tačiau jei ne mūsų ištakos, nebūtume tokie, kokie esame. Todėl siekdama sudominti skaitytoją ir suteikti jam žinių, mitologinius dalykus perkeliu į šiandieninį gyvenimą, supinu juos, žaidžiu jais.
Sujungdama mitologiją ir šiuolaikinį gyvenimą laikausi kanonų, stengiuosi išlaikyti mitologinių būtybių išvaizdos, gyvenimo būdo, savybių elementus, kad joks mokslininkas negalėtų su manimi pasiginčyti (juokiasi). Žinoma, taisyklių laikymasis šiek tiek varžo, bet tuo pačiu užduoda žaidimo taisykles, pavyzdžiui, ką viena ar kita būtybė gali šiais laikais daryti, kaip elgtis, kur gyventi ir panašiai.
„Mano knyga buvo mano tėtis“
– Kotryna, viename interviu esate užsiminusi, jog tokių knygų, kokias pati parašėte ir iliustravote, būtumėte norėjusi turėti vaikystėje. Su kokia literatūra užaugote?
– Kiek prieš 30 metų buvo išleidžiama vaikiškų knygų, tiek jų mūsų namuose ir būdavo, leidybos apimtys labai skyrėsi nuo šiandieninių (šypsosi).
Mano tėtis buvo didelis knygius, todėl mūsų namuose buvo labai daug knygų ir itin daug vaikiškos literatūros. Skaityti taip pat išmokau labai anksti, nes tėtis degė entuziazmu.
Atsimenu tą stebuklo jausmą, kai prieidavau prie lentynos su visa galybe knygų nugarėlių ir galvodavau, kokią gi knygą man pavyks šįkart ištraukti ir paskaityti...
Įdomiausia dabar paskaityti tas knygas, kurias skaičiau vaikystėje, nes pamatau jas visai kitomis akimis. Būdama rašytoja suprantu, kaip meistriškai sukuriama istorija... Skaitau Astridos Lindgren knygas ir matau, kad tai – žmogus meistras, kuris taip atsakingai moka elgtis su žodžiais...
Vaikystėje „šiuolaikiškų“ knygų apie mitologiją nebuvo, vien originalios sakmės ir padavimai. Mano tėčiui buvo svarbu lietuviškos tradicijos, papročiai, todėl per įvairias šventes mes žaisdavome. Pavyzdžiui, nors gyvenome aštuntame dvylikaaukščio namo aukšte, per Kūčias turėjome su tėčiu tokią tradiciją apeiti aplink namą su krepšeliu nuo Kūčių stalo. Liftu nusileisdavome ir apeidavome aplink namą tris kartus ir grįždavome su tradiciniu pasikalbėjimu, kad pro duris į namus įleistų. Per Jonines bei kitas šventes taip pat laikydavomės įvairių papročių.
Tam tikra prasme mano knyga buvo mano tėtis. Daug žinių apie mitologiją gavau iš jo pasakojimų, žaidimų, papročių laikymosi.
Ir nors tėtis yra matematikas ir biologas, tačiau jį visuomet domino išeivijos ir, žinoma, vaikų literatūra. Jis visuomet labai mylėjo vaikus, iki pat šiol jis – visų vaikų senelis (šypsosi).
Gaila, kad mes nebepastebime dalykų, kuriuos gerai išmanome, o vaikams tai tampa išvis nebežinoma.
Keista istorija
– Naujausia Jūsų knygą – „Sukeistas“. Kodėl „Sukeistas“?
– Šis žodis knygoje turi dvi reikšmes. Pagrindinė – vienas iš dviejų personažų yra laumių vaikas, o, kaip žinia, laumės sukeičia vaikus, pasiimdamos žmonių vaiką, o į lopšį paguldo savo. Knygos kūrimas ir prasidėjo nuo to, kad mane tiesiog apsėdo mintis, o ką, jeigu šiais laikais šešiolikos metų paauglys sužinotų, kad jis nėra žmogus, o yra laumių vaikas. Nuo to tarsi jo pasaulio suvokimas nepasikeistų, žinoma, iš pradžių jis tuo nepatikėtų, bet vėliau suprastų, kad taip yra. Tokia dramatiška vidinė būsena mane labai „užkabino“. Taigi „Sukeistas“, nes jis iš tiesų yra sukeistas. O antra – be priešdėlio su, lieka žodis keistas. O keistumo toje knygoje yra labai daug: jos forma, grafinė išraiška, pasakojimo būdas.
Ši mano knyga – odė laisvei būti kitokiam, nes mūsų visuomenė laisvėja, mes labai daug kalbame apie emocinį intelektą, pradedame suprasti vieni kitus kitokius, priimti kitokius. Knygoje, kaip ir mūsų kultūroje, daug to keistumo.
Tai keista istorija apie sukeistą laumių vaiką (šypteli).
– Banalus klausimas, tačiau iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?
– Keistumas tampa visuotinai madingas, todėl neretai mane įkvepia kiti menininkai.
Sakoma, kad žmonės tampa vis labiau susvetimėję, bet iš tiesų socialiniai tinklai suteikia galimybę stebėti, kokia kūryba užsiima kiti žmonės, su kuriais nesusitinki, su kuriais praleidi mažai laiko. Mane labai įkvepia drąsūs, ekspresyvūs žmonės, kurie atvirai išreiškia save, tam tikra prasme jų dėka dėlioju savo kūrybinę dėlionę.
Žinote, rašytojai yra panašūs į aktorius, tiek vieni, tiek kiti nuolat savo aplinkoje stebi įvairius žmones, renka tipažus, tik aktorius visa tai turi perteikti per save, o rašytojas viską atkurti raštu.
Išties labai žaviuosi kuriančiais talentingais žmonėmis. Apibendrinant būtų galima sakyti, jog kūrybą įkvepia kūryba (šypsosi).
Nešioja ne tik vyro pavardę, bet ir pravardę
– Kaip gimė Jūsų kūrybinis pseudonimas – Kotryna Zylė?
– Ištekėjau 23, būdama jauna, visai netrukus man reikėjo kažkaip pasirašyti po vienu iš mano kurtų tekstų, tačiau jaučiau, jog naujoji mano pavardė Zilinskienė man dar tokia svetima (juokiasi)... Buvo gana sunku susitapatinti su „iene“. Na, o kadangi mano vyrą universitete visada draugai vadindavo zyle, beje, iki šiol ir aš jį taip vadinu, supratau, jog pasirašyti tokiu slapyvardžiu būtų labai paprasta.
Tiesa, įdomu tai, kad Lietuvoje daug įprastesnė pavardė Žilinskas arba Žilinskienė, turbūt todėl mano vyro šeimoje nėra nei vieno diplomo ar padėkos, kur nebūtų palikta klaida ir neuždėta varnelė. O kai esi rašytojas, kūrėjas, kurio pavardę parašo su klaida, nėra patogu. Taigi, viską apsvarsčiusi pasisavinau ne tik vyro pavardę, bet ir pravardę (juokiasi).
Laimės šaltinis – kūryba
– Kotryna, kas Jums yra laimės šaltinis?
– Esminis laimės šaltinis man yra kūryba, be jos negalėčiau išgyventi. Kai mano gyvenime atsirado vaikai, kūrybos labai sumažėjo, reikėjo vogti laiką iš miego, poilsio ir tai man buvo lengviau nei neturėti kūrybinio proceso visai.
Paradoksalu, tačiau būdama su vaikais, visuomet ilgėdavausi kūrybos, o kai pavykdavo pabėgti nuo jų, ilgėdavausi savo vaikų.
Kurį laiką jaučiau nuolatinį plėšymąsi tarp šeimos ir kūrybos, tačiau mokausi balansuoti. Dabar suprantu, jog smagiausia yra tuomet, kai yra harmonija ir balansas. Visada jaučiuosi ant ribos, bet tai žavinga, nes besimokydama išlaikyti aukso viduriuką gyventi būna dar įdomiau (šypsosi).
– Ačiū Jums už pokalbį.
