„Ne viena mano knyga buvo rašoma čia, Pažaislyje. Kai po ilgos pertraukos pradėjome planuoti susitikimų ciklą su skaitytojais, Kaune dėl to ir pasirinkome Pažaislį“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Į Pažaislį rašyti K.Sabaliauskaitė atvažiuodavo tada, kai norėdavosi nuo visko užsisklęsti ir atsiriboti, nes tokie etapai būna: „Čia baigta ketvirtoji „Silva rerum“, čia rašytos „Petro imperatorės“ pirmoji ir antroji dalys.“
K.Sabaliauskaitė prisiminė, kaip baigus ketvirtąją „Silva rerum“ dalį sulig paskutiniu knygos tašku suskambo varpas. „Tuo momentu, tą akimirką pradėjo skambėti. Buvo Žolinė ir žmonės ėmė rinktis į pamaldas. Lauke buvo mišios, o tuometinė vienuolyno vyresnioji, sesuo Lidija, pamatė mane ir sako: kas tau? Nes aš buvau visa iš veido išėjusi. Pasakiau, kad pabaigiau didelį darbą. Ji mane apkabino ir tai buvo labai jaudinantis momentas“, – prisiminimu pasidalino K.Sabaliauskaitė.
„Aš save ilgai atkalbinėjau, ieškojau priežasčių, kodėl nerašyti“
Kalbėdama apie tai, ar lietuviams apskritai netrūksta ambicijos ir atsakydama į R.Zemkausko klausimą, rašytoja prisiminė, kaip dar sovietmečiu tvarkydama bibliotekos archyvą rado savo charakteristiką, kurioje buvo parašyta, kad ji išsiskiria erudicija, bet, deja, yra ambicinga.
„Ambicija yra gerai, tai – noras atrasti Ameriką. Jei Kolumbas nebūtų buvęs ambicingas, Naujasis pasaulis nebūtų atrastas, nes visi atradimai gimsta iš ambicijos, iš noro pažiūrėti, kas bus, pranokti pačiam save.
Ambicijos ir užtaiso mes turime daug. Tai, ką per pastaruosius penkerius metus lietuviai nuveikė pasaulinės kultūros sferoje, yra protu nesuvokiamas dalykas – kaip tokia maža tauta gali turėti tokį didžiulį potencialą“, – sakė K.Sabaliauskaitė, taip pat akcentuodama, jog tai stebina ir mūsų kaimynus lenkus, kurių yra ne keli, o 30 milijonų.
„Kai rašei „Petro imperatorę“, kokia buvo pagrindinė ambicija, ką tu norėjai padaryti su šia knyga?“ – pašnekovės klausė R.Zemkauskas.
„Papasakoti istoriją, kuri man atrodė labai aktuali. Kai man kilo šis sumanymas, aš save ilgai atkalbinėjau, ieškojau priežasčių, kodėl nerašyti. Šia tema yra sukurta televizijos serialų, parašyta mokslo populiarinimo straipsnių.
Man atrodė, kad reikia papasakoti jos lūpomis.
Tuo pat metu aš ją mačiau visai kitu kampu ir ji man atrodė labai svarbi, aktuali – papasakojimas moters, kuri buvo viso didžiosios istorijos liudininkė, dalyvė – lūpomis. Moters, kuri labai artimai ir intymiai pažinojo žmogų, nauja kryptimi pasukusį Rusijos likimą bei turėjusi didžiulį poveikį Europos reikalams. Ta moteris šalia jo – lietuvių kilmės. Man atrodė, kad reikia papasakoti jos lūpomis“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Pasak rašytojos, ji tikėjosi, kad „Petro imperatorė“ sujudins kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, bet neįsivaizdavusi, kad kultūros sričiai save priskiriantys žmonės bus neskaitę elementarių svarbiausių veikalų: „Bet tuo pat metu man, kuri praleido 10 metų su ta medžiaga, jausis pajėgūs rašyti pažymius. Tai mane pribloškė.
Mane pribloškė, kad mes, turėdami tokią betarpišką Rusijos patirtį per padalijimus, per okupacijas, nepriklausomybės atkovojimą, šia šalimi taip nesidomime ir nežinome, kas pas juos yra tiriama, leidžiama“, – kalbėjo rašytoja.
„Man tai atrodė tragiška“
K.Sabaliauskaitė pasakojo „Petro imperatorę“ rašiusi remdamasi archyvine medžiaga, o paklausta, ar pasitaikė situacijų, kai nebuvo šaltinio, todėl teko remtis nuojauta ir intuicija, minėjo, jog buvo kiek kitaip.
„Aš labai vengiu tokių situacijų. Man yra buvę priešingai rašant kelias knygas. Kirba kažkokia nuojauta, kad gal buvo taip, nes kai tu bandai įlįsti į herojaus kailį, kai matai jo situacijas, jį supančių žmonių žvaigždyną – tave kartais netikėtai aplanko nuojauta. Ir man yra buvę, kad po to aš aptikau šaltinius, kurie mano nuojautą patvirtino“, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.
Vartant ir skaitant archyvus autorę nustebino imperatoriaus žiaurumas, didžiulis potraukis alkoholiui: „Visą savo gyvenimą. Liudininkai, kurie su juo susidurdavo, net ir mūsiškiai bajorai, jį priiminėję Vilniuje ir kitur, patys nebūdami blaivininkais, visus reikalus tvarkė tik puotaudami ir gerdami – net jie pabrėžė, kad tokius kiekius įsisavinti nesuvokiama protu“.
Vartant ir skaitant archyvus autorę nustebino imperatoriaus žiaurumas, didžiulis potraukis alkoholiui.
Rašydama knygą K.Sabaliauskaitė daug kalbėjosi su moterimis, kurios gyvena su alkoholikais vyrais.
Kalbėdama apie savo savo knygos heroję ir jos buvimą greta tokio vyro K.Sabaliauskaitė pastebėjo, jog ši moteris pateko į mėsmalę, į ekstremalias situacijas ir neišvengiamai keitėsi: „Ji buvo nukaldinta aplinkybių į visiškai naują asmenį, kuris net fiziškai pradinės versijos nebepriminė. Ji pasikeitė plaukų spalvą – yra išlikę keli jos portretai, kur ji dar šviesiaplaukė, o paskui jau tamsūs plaukai. Labai įdomūs dalykai. Bet tuo pačiu, man atrodo, jos širdis išlieka lietuvių mergaitės – teisingos, kuri nepakanti prievartai, nebijo, kai bandoma ką nors sugniuždyti.“
Dar vieni archyviniai faktai autorę pribloškė: „Ir viskas yra iš dokumentų. Kai pasimirė jų dukrelė, kitą dieną vyko balius. Jo sūnus nukankintas mirė, o jis leido naujus laivus su fejerverkais ir išgertuvėmis. Man tai atrodė tragiška“, – sakė autorė.
Romane autorė nevengia ir tiesios, grubios kalbos, o laikmečio nuotaiką, pasak R.Zemkausko, ji perteikia kaip chirurgas.
„Man atrodė, kad visi tie žodžiai, grubumai ir pavartojimai yra vietoje ir laiku charakteriui ir atmosferai sukurti – taip, kaip buvo. Juolab, kad viskas yra dokumentuota“, – pasakojo K.Sabaliauskaitė.
„Turiu įvairių įdomių planų“
Autorė prisiminė ir savo – rašytojos – karjeros pradžią, kai viena leidykla ketino redaguoti jos tekstą ir iš vieno ilgo sakinio padaryti šešis.
„Man sakė: nebijokite, mes tekstą sutvarkysime. Išvalysim, iš vieno sakinio padarysim šešis, taškus sudėsim. Padarysim normalų tekstą. Žinoma, aš su ta leidykla nedirbau.
Paskui įvertino, kad tai yra tam tikras priėjimo būdas – banguojantis, kalbą imituojantis tekstas – ir yra viskas sąmoningai“, – pasakojo rašytoja.
Paklausta, ar tęs istorinio romano žanrą, ji sakė kol kas apie tai negalvojanti: „Gali būti, kad čia – paskutinė mano knyga. Kodėl? O kodėl ne? Turiu įvairių įdomių planų“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
