Su rašytoja kalbamės apie laisvės ir gyvo bendravimo bei gyvos kultūrinės patirties svarbą, apie jaunystės, drąsos ir konformizmo santykį, taip pat apie tai, kuo gyvena Lietuvos moksleiviai, – jie ir šiemet kviečiami dalyvauti tradiciniame Kristinos Sabaliauskaitės vardo rašinio konkurse.
– Jau šeštą kartą vykstančiame jūsų vardo rašinio konkurse šiemet moksleivius kviečiate apmąstyti laisvės klausimą. Konkurso tema – ką man reiškia laisvė? Kaip atsakytumėte į šį klausimą jūs ir ar šiandienos atsakymas skirtųsi nuo to, kurį būtume išgirdę, tarkime, prieš metus?
– Kadangi dar tebelaukiame moksleivių rašinių konkursui, tai nepateiksiu savo laisvės supratimo apibrėžimo – nesinorėtų daryti įtakos konkurso dalyviams, nes laukiame jų originalių minčių. Nors, žinoma, kas man yra laisvė pati gana dažnai apmąstau. Pasakysiu tik: per pastaruosius metus, kurie atnešė ženklius laisvės apribojimus, dar sykį supratau, kad visiškai negaliu gyventi nelaisvės – kad ir laikinos – sąlygomis. Tai mane naikina kaip žmogų, kaip asmenybę. Per Londono lockdowną žinią apie tai siuntė net ir pasąmonė – sapnų, ar veikiau – košmarų, pavidalu.
– Natūralu, kad temos formulavimui įtakos turėjo koronaviruso padiktuota realybė, visus vienaip ar kitaip palietusios karantino patirtys. Dabar, praėjus bent šiek tiek laiko, kaip jums atrodo, ką karantinas mums apie save pačius atskleidė ir prikišamai parodė, ką davė, o ko netekome?
– Prieš pat karantiną vienoje savo paskaitų kalbėjau apie poreikį sustoti ir įvertinti betarpiško, ne virtualaus bendravimo ir patirčių svarbą. Epidemija ir karantinai drastiškais būdais mus privertė pajusti ir apmąstyti kasdienių dalykų vertę. Turbūt sutiksite, kad visi pajutome, kuo skiriasi teatro spektaklis nuo įrašo „Youtube“, paveikslas – nuo pikselių ekrane, o gyva pamoka, paskaita, buvimas mokykloje ar universitete – nuo „Zoomʼo“. Todėl mane pribloškė valstybės skirtos lėšos „kultūros perkėlimui į skaitmeninę erdvę“, o ne gyvosios kultūros ir jos kūrėjų – teatrų, orkestrų, muziejininkų – gelbėjimui.
Turbūt visi įvertinome, kokios svarbios yra mediko, slaugės, mokytojo profesijos – o juk būtent šiems žmonėms mūsų dabartinė vyriausybė ketverius metus spjaudė į veidus, sakydama, kad jei kas nors nepatinka – varykite iš čia. Tikiuosi, kad žmonės ne akli ir mato, kas vyksta – tai tik bereikšmė valdžios imitacija draudžiant ir gąsdinant, pakazūcha, maskuojanti impotenciją veikti ir spręsti problemas iš esmės, negebėjimas išskirti dalykus, kurie yra išties svarbūs. Koks svarbus daugybės sričių žmonių darbas, nes sudaro mūsų kasdienybės audinį. Kokie svarbūs yra tarpusavio ryšiai, artumas, gestai, dalinimasis; kiek paguodos gali teikti būtent kūrinija: knyga, koncertas, dailės kūrinys. Ir, kalbant apie laisvę – koks svarbus būtent laisvų žmonių privatus, spontaniškas iniciatyvumas, laisvė veikti nelaukiant ir spręsti pagal savo paties sąžinę, – visa tai man kėlė pasididžiavimą Lietuvos žmonėmis.
Gaila, kad šis supratimas atėjo tokiu gana siaubingu būdu. Juk net karų ar revoliucijų metais nebuvome šitaip atkirsti nuo bendros maldos, kultūros, sociumo, nuo bendravimo vienas su kitu (net su pačiais artimiausiais šeimos nariais). Visa tai yra būtent dvasinio gyvenimo, žmogiškumo sfera, kuri tapo visiškai užkardyta tam tikram laikui. Kaip ir laisvos valios, laisvės kaip įsisąmonintos, atsakingos būtinybės sprendimo galia. Visi tapome pagal nutylėjimą ir kaltumo prezumpciją laikomi nusikaltėliais, kurių bet kokį savarankišką judesį (net jei jis ir nėra kenksmingas saugos dėl ligos požiūriu) yra būtina iš anksto užkardyti, nubausti, užbėgti už akių ir panašiai. Iš vyresnio amžiaus žmonių apskritai buvo atimta bet kokia sprendimo teisė, laikant juos kažkokiais infantiliais padarais, nors daugelis jų yra kur kas aukštesnio intelekto, geriau išsilavinę ir daugiau pasiekę gyvenime už sveikatos ministrą, kurio iracionali būsena, man asmeniškai, kelia didelių abejonių. Mane, tiesą sakant, nustebino žmonių nuolankumas net ten kur nereikia – jis galbūt paaiškinamas išgąsčiu. Tačiau, laimei, atrodo jau pradedame atsigauti iš to išgąsčio. Daugiau tai niekada neturi pasikartoti.
– Kadangi tai moksleivių rašinių konkursas, šių metų temos kontekste taip ir maga paklausti apie jaunystės, laisvės ir kūrybos sąsajas: nors laisvės troškimas, regis, visiškai universali vertybė, kuri nepriklauso nuo amžiaus, dažnai būtent jaunystė siejama su gaivališkiausiais laisvės proveržiais, su nežabotu laisvės poreikiu ir polėkiu. Kas, jūsų galva, yra ta didžiausia laisvės išraiška ir koks vaidmuo čia tenka kūrybai?
– Sakyčiau atvirkščiai: kūryba neįmanoma be dvasios laisvės. Visuomet kaip pavyzdį pateikiu Balį Sruogą – tai žmogus, kuris ir konclageryje sugebėjo būti laisvas. Jaunystės privilegija ir sąsaja su laisve, man atrodo, yra būtent tas beatodairiškas jaunystės idealizmas, maištas už vertybes, suvokimas, kad „gal ir gausiu per nagus, bet nesitaikstysiu, nes man tai atrodo negera, neteisinga, bjauru“. Tačiau pastebėjau, jog šią jaunos dvasios, maišto dėl gėrio kibirkštį turi beveik visi mano sutikti didūs kūrėjai ar mąstytojai, net jei jiems ir aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt metų.
Jaunystė tiesiog yra tas etapas, kai laisvės ribas natūraliai knieti išbandyti. Vėliau didžioji dauguma „apsilaužia“, tampa konformistais, konjunktūrininkais ir pragmatikais. Bet yra ir mažuma, kuri pajutusi kūrybinės laisvės skonį negali be jos gyventi ir išsaugo tą dvasios laisvę ir jaunystę nežiūrint amžiaus. Su jais, bent jau man, ir yra įdomiausia bendrauti.
– Laisvė taip pat neatsiejama ir nuo drąsos, poreikio ginti asmeninę erdvę ir likti ištikimam savo pasirinkimams, kurių jaunas žmogus šiais laikais turbūt turi daugiau nei bet kada anksčiau. Kaip (ir ar), jūsų manymu, laisvės ir drąsos santykis Lietuvoje pasikeitė per pastaruosius 30 metų? Ką atsakytumėte tiems, kurie šių dienų jaunimą kaltina konformizmu, akcentuoja norą susilieti su mase ir perdėtas pastangas būti kaip visi, užuot ieškojus savo kelio?
– Atsakyčiau, kad viso šito jie išmoko iš jūsų pavyzdžio, čia jūs juos taip ir išauklėjote! (Juokiasi) Juk vaikai visuomet nevalingai mokosi iš tėvų. Jei mato, kad tėvai yra konformistai, smerkia ar baudžia „išsišokėlius“, tai ir patys nerizikuos išsišokti. Bet man visada truputį koktu, kai matuojama bandos kategorijomis – „jaunimas“, „keturiasdešimtmečiai“, „visuomenė“. Kartojau ir kartosiu, kad tokie apibendrinimai – nonsensas, nes nei jaunimas, nei visuomenė nėra homogeniška masė. Juk į tokį platų, nieko nesakantį apibrėžimą patenka ir nuostabių žmonių, patenka ir visai neįdomių, pasitaiko ir tiesiog idiotų. Todėl visada stengiuosi žiūrėti ir matyti konkretų individą, o ne klišę. Gal tik bręstančiam jaunimui yra būdingi dėsningumai: ateina etapas, kai ieškoma savęs bandant pritapti prie kažkokios bendruomenės, būti kaip visi, tapatintis su kažkuo per bendrybių paieškas, paskui ateina etapas, kai svarbus tampa savo išskirtinumo suvokimas, „aš“ contra mundum... Arba toks etapas ir neateina. Būna įvairiai.
Jeigu kalbėtume apie šviesiąją, gerąją, mąstančiąją šiuolaikinio jaunimo dalį, tai man ji kur kas labiau patinka nei toji, kuri buvo mano paauglystės laikais. Dabartiniai vis dėlto mato save platesniame pasaulio kontekste, yra laisvesni, o kartu ir atidesni kitam, jaučiantys daugiau empatijos. Mane džiugina ir tai, kad jų tarpe daug menkiau paplitęs mizoginizmas, kuris paprasčiausiai šiandien daugeliui yra jau atgyvenęs, pajuokos vertas reikalas.
Mano paauglystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo posovietiniais, labai brutalių tarpusavio santykių laikais, kurie dažnai persmelkdavo ir neva kultūringus sluoksnius. Išėjus į gatvę, ypač Vilniaus centre ir senamiestyje, vyraudavo beveik kriminalinė atmosfera. Man šitai, tas brutalumas, jėgos, viršenybės demonstravimas be jokio reikalo, nesusimąstant įskaudinant kitą, visuomet buvo svetimas. Dabar šito matau daug mažiau ir tai mane džiugina.
Kita vertus, nors brutalaus kasdienio bendravimo, užauginančio storą odą jokiu būdu nelinkiu, tačiau kartais šiandieniniams jauniems žmonėms pritrūksta paprasčiausio atsparumo nesėkmėms. Bet atsparumą nesėkmei, gebėjimą po jos pakilti ir eiti toliau jaunam žmogui turėtų įdiegti tėvai. Kaip ir nuostatą, kad gyvenime niekas nieko neatneš ant lėkštutės, o atkaklus, sunkus darbas, siekis būti geriausiam savo srityje (ar bent jau padaryti visa, kas yra tavo išgalėse) yra būtina sėkmės sąlyga.
– Tradiciniu tapęs jūsų vardo konkursas sulaukia daug dėmesio, šimtų rašinių, tad per pastaruosius metus tikrai turėjote galimybę pajusti, kuo gyvena jaunimas Lietuvoje ir už šalies ribų, kas aktualu jaunam, rašančiam žmogui. Rašinių temos taip pat skatina mąstyti, atskleisti vidinį pasaulį, išsakyti savo nuomonę, tad galbūt pastebite aktualias tendencijas – kas jaudina jauną šių dienų žmogų?
– Sprendžiant iš atsiųstų rašinių, dabartiniai jauni žmonės yra kiek laisvesni. Jautrūs (nors turbūt mąstantis jaunas žmogus yra visais laikais jautrus), tačiau nebebijantys apie tai atvirai, skaudžiai, drąsiai kalbėti. Ir tai džiugina.
Norėtųsi tik palinkėti jiems nebijoti. Ir suvokti, kad yra apsčiai vyresnės kartos žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi, kuo jie gyvena, kaip mąsto ir kurie nėra kažkokie piktybiniai idiotai, besistengiantys su jaunu žmogumi kovoti ar jį sužlugdyti ištisai pamokslaudami apie „šiandieninį niekam tikusį jaunimą“. Aš į jaunimą linkusi žiūrėti mylinčia, gera linkinčia akimi, pripažindama jo kitoniškumą ir visiškai nereikalaudama, kad šiandieniniai jauni žmonės atitiktų vakarykščius standartus.
