Savo romane „Žiemos mergaitės“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Ina Jakaitė, išleido leidykla „Alma littera“, bestselerių autorė L.H.Anderson tyrinėja šiurpą keliantį merginos kritimą į nesulaikomą anoreksijos verpetą.
„Anderson pasakoja šiurpią, mistikos persmelktą istoriją. Sunku šią knygą skaityti, bet dar sunkiau nuo jos atsiplėšti“, – taip apie kūrinį rašė JAV žurnalas „Publishers Weekly“.
Išties, romane knygos autorė atvirai dalijasi savo asmeninėmis patirtimis ir jautriu požiūriu į skaudžias temas, atskleidžia sukrečiančias tiesas apie paauglių santykį su savo kūnu, apie jauno žmogaus savivertę ir šeimos išgyvenimus.
Žiemos mergaitės – Lija ir Kesė buvo geriausios draugės, abi sustingusios savo kūne, panašiame į šakaliukus. Kesė mirusi, Lijos mama gelbėja kitų žmonių gyvybes, tėtis užsiėmęs savais reikalais, o pamotė nieko neišmano.
Balsas Lijos galvoje liepia jai ir toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu – liesa, liesesnė, liesiausia, – gali būti, išvis pradings.
Už kūrybą jaunimui bestselerių autorė L.H.Anderson 2023 metais pelnė vieną svarbiausių tarptautinių vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimų – Astridos Lindgren atminimo premiją.
„Mano skaitytojus glumina keistas ir nenuspėjamas paauglių, jaunų žmonių pasaulis. Šie žmonės trokšta būti priimti ir suprasti, nusipelno pagarbos, kurios retai gauna. Jie pilni ugnies, smalsūs ir geros širdies. Manau, kad paaugliai yra svarbiausia publika pasaulyje“, – teigia rašytoja L.H.Anderson.
Su knygos „Žiemos mergaitės“ autore kalbėjosi Augustė Gittins.
– Keliuose interviu kalbėjote apie savo traumines patirtis ir tai, kaip jums jos suteikė peno rašymui. Kaip jūsų asmeniniai išgyvenimai veikė „Žiemos mergaičių“ istoriją? Kaip formavote emocinį pagrindinės veikėjos Lijos portretą ir jos santykį su savo kūnu?
– Man niekada nebuvo diagnozuotas valgymo sutrikimas, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį buvau tiesiog apsėsta lieknumo. Nesveiką santykį su savo kūnu turėjo ir mano mama, neabejotinai tai ji perdavė man. Mamos akimis, apkūnumas buvo didžiausia nuodėmė, kurią galėjau padaryti. Prireikė daug laiko, kol iš galvos ištryniau šią žalą man padariusią žinutę.
– Minėjote, kad rašymas jums – asmeninės terapijos forma. Ar pavyko susidoroti su emociniu krūviu, kai giliai nėrėte į savidestrukcijos kupiną Lijos pasaulį?
– Esu šiek tiek pažinusi ir suprantu skausmą, kuris sukelia valgymo sutrikimus, kurdama daug konsultavausi su pediatrais ir psichikos sveikatos specialistais. Man buvo svarbu „Žiemos mergaitėse“ pasakoti tiesą ir kalbėti apie tai jautriai, pagarbiai.
Išties, rašydama knygą, turėjau pasirūpinti savo psichine sveikata. Kiekvieną popietę darydavau pertrauką ir leisdavausi į ilgus pasivaikščiojimus gamtoje. Savo jausmus fiksuodavau dienoraštyje, kalbėdavausi su savo psichoterapeutu.
– Daug ir garsiai kalbate apie psichinės sveikatos iššūkius, savo knygose nesibaidote skausmingų, sunkių temų. Ar, rašydama apie anoreksiją, savęs žalojimą, jaučiate atsakomybę, kad jūsų knygas skaito jauna, pažeidžiama auditorija?
– Tai, ką išvardijote, yra vienas svarbiausių mano darbo aspektų, todėl glaudžiai bendradarbiauju su ekspertais. Psichologai man paaiškino, kad žmonėms, kenčiantiems valgymo sutrikimus, dirgikliais gali tapti daugybė dalykų: žurnalų viršeliai, reklamos stendai, vaizdai socialinėje medijoje.
Tikėtis, kad paaugliai skaitys tik apie teigiamus, gražius dalykus, yra absurdas. Jie – jau ne vaikai. Daugelis yra patyrę baisių dalykų, tokios prievartos, apie kurią nedrįsta pasakoti net ir artimiausiems žmonėms. Atpažinę savo patirtis knygoje, jie jaučiasi paguosti, suprasti. Ne vieni. Skaitydami apie personažus, kurie išgyvena sunkumus, skaitytojai gali įžvelgti, suprasti, atpažinti pasaulio pavojus. O ir personažai, darantys klaidas, suklumpantys, yra tokie pat kaip mes. Skaitytojai mokosi iš jų klaidų lygiai taip pat kaip ir iš pasirinkimų, kurie tenka geriesiems veikėjams. Empatijos ir tolerantiškumo jie taip pat mokosi.
– Esate užsiminusi, kad buvo laikas, kai sunkiu gyvenimo etapu skaitymas išgelbėjo jūsų gyvybę. Kaip manote, ar tokios knygos kaip „Žiemos mergaitės“ padeda skaitytojams kovoti savas kovas? Ir tai galbūt viena iš priežasčių, dėl kurios knyga išvydo dienos šviesą?
– Iš skaitytojų, kurie turi valgymo sutrikimų, iš jų šeimų girdėjau, kad knyga suteikė jiems drąsos ištiesti ranką ir paprašyti pagalbos. Rašydamas knygą, neslėpsiu, tikėjau, kad taip gali nutikti.
– Lijos kovoje šeima atlieka lemiamą vaidmenį. Ar gali būti, kad čia nugulė ir jūsų šeimos patirtys?
– Jau minėjau, kad mano mama turėjo problemų. Ji nebuvo bloga mama, labai mane mylėjo, stengėsi iš visų jėgų. Mama užaugo mažame miestelyje, kuriame visiškai negalėjo pritapti. Dar blogiau, kad ji buvo protinga moteris laikais, kai iš moterų buvo tikimasi likti namuose, gimdyti kūdikius ir neturėti nuomonės. Tai stipriai ją skaudino ir pripildė jos gyvenimą apmaudo.
Kai man buvo 11 metų, mus paliko tėtis. Atsakomybė už šeimą krito ant mamos pečių ir dar labiau apsunkino visus reikalus. Mes visai nekalbėjome apie sunkias patirtis ir situacijas, kurios teko mūsų šeimai. Prisipažinsiu, rašyti įtemptas, sunkiai besiverčiančios šeimos scenas nebuvo lengva.
Vis dėlto, pasakysiu, kad mama buvo nuostabi mano herojė. Ji padarė keletą klaidų, bet mes visi jų darome, ypač tapę tėvais. Mamos meilė mums, jos vaikams, buvo stipri ir tikra.
– Dažnai sakote, kad nenorite savo romanų sieti su tvarkingomis ir laimingomis pabaigomis. Kodėl „Žiemos mergaičių“ pabaigoje palikote dviprasmybę? Ar ji turėtų reikšti, kad laiminga pabaiga nėra taip lengvai pasiekiama?
– Laimingos pabaigos egzistuoja tik filmuose ir kai kuriose knygose. Tačiau – ne mano. Jos, žinoma, baigiasi viltinga nata, juk būtų amoralu rašyti jaunimui knygas, kuriose nėra vilties. Aš užtektinai gerbiu savo skaitytojus, kad būčiau su jais nuoširdi. Socialinė medija paauglius apsvaigina spalvingu, filtruotu melu, tada jie jaučiasi nesėkmingais nevykėliais, kurių gyvenimas atrodo ne taip, kaip visų.
Stengiuosi suteikti jiems tikros vilties, mano knygos nėra apie tamsą. Jos skirtos atrasti drąsos, kad galėtum susidoroti su iššūkiais, kuriuos mums meta gyvenimas, ir juos įveikti. Tiesą sakant, kai senstame, atrandame pašaukimą tokį darbą daryti nuolat. Kiekvienas gyvenimo etapas turi savo tamsos ir savo džiaugsmo. Mano knygos pristato tikrovę, kad skaitytojai žinotų – pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos išgyvena, yra normalūs.
– Daugelis jūsų personažų, kaip ir Lija, grumiasi su noru kontroliuoti – anoreksija tam tampa vienu iš įrankių. Ar pati esate su tuo susidūrusi?
– Kiekvienas norime kontroliuoti. Galios jausmas yra baisus pojūtis; jis daro mus pažeidžiamus ir įsibaiminusius. Lija trokšta galios apibrėžti savo tapatybę, o tai – labai sunku, ypač turint omenyje jos šeimą. Jos valgymo sutrikimas tampa pavojingu sveiko tapatybės jausmo pakaitalu. Knygą pradedanti mirtis – pirmasis įtrūkimas Lijos kiaute, tačiau gyvenimą ji turi rinktis dėl to, kad pati jo norėtų, o ne todėl, kad jo norėtų visi aplinkiniai.
– Pati užauginote dvi dukras. Kai jos augo, dėl ko labiausiai nerimavote?
– Mano dukros vidurinę mokyklą baigė prieš pat socialinių tinklų sprogimą, taigi, man neabejotinai buvo lengviau nei šiandienos tėvams. Bet aš vis tiek nerimavau… Paauglystė gali būti toks sunkus laikotarpis! Jame vaikų kūnas ir smegenys smarkiai keičiasi ir auga. Jie tampa itin pažeidžiami, o kitų žmonių nuomonės – labai svarbios. Visada stengiausi, kad sveikos mitybos taisykles ir mankštą dukros priimtų kaip malonumą, o ne priemonę pasiekti kvailus grožio standartus.
