– Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?
– Esu praėjusio šimtmečio žmogus, į technologijų naujoves žvelgiu įtariai kaip koks laukinis indėnas. Kasdienybėje labiau pasikliauju ne automobiliu, bet savo kojomis; feisbuke manęs nėra ir nebus, jaučiu antipatiją išmaniesiems telefonams. Ir glaudžiuosi labiau prie klasikos (literatūros, muzikos, dailės, kino), joje randu viską, ko man reikia. Šiuolaikinis menas, kiek tenka jo matyti, atrodo per daug vienadienis, per daug užsiėmęs išore, visuomeniškai azabočenas. Jis arba baksnoja pirštu į kakučius ir moralizuoja, arba linksmina, užduoda vienadienius rebusus: išsprendei ir pamiršai. Smagu. Tik vargina tas paviršutiniškumo kultas. Esu labiau jausmų žmogus; galvokit ką norit – mene man vis dar reikia katarsio, noriu, kad meno kūrinys išviliotų mane iš savęs iki užsimiršimo. Kad ne įjungtų, bet išjungtų buitinį protą, perjungtų jį į dvasinio, egzistencinio mąstymo režimą. Tokią magiją randu klasikiniuose menuose.
Šiuolaikinis menas, kiek tenka jo matyti, atrodo per daug vienadienis, per daug užsiėmęs išore
– Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
– Nacionaliniame dramos teatre J. Ross pastatyta „Mūsų klasė“ pagal lenkų dramaturgo T. Słobodzianeko pjesę. Labai laukiu naujų talentingų rašytojų, vis pasklaidau knygynuose naujas knygeles, bet retai ryžtuosi kurią nusipirkti. Pastarųjų metų atradimas – Tomo Vaisetos smulkiosios prozos rinkinys „Paukščių miegas“. Lietuviškas kinas mažais žingsneliais eina į priekį, pamažu išsilaisvina, mokosi, bet, turiu pasakyti, kol kas lietuviškus filmus žiūriu labiau iš solidarumo. O apskritai iš naujesnių filmų didžiulį įspūdį paliko A. Sokurovo (šį režisierių mėgstu nuo žalios jaunystės) „Faustas“ – filmas, kuris sutepa visus sielos, sąmonės, vaizduotės varžtelius, absoliučiai užvaldo; tiesiog genialus darbas.
– Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
– Tikri menininkai sėdi užsidarę ir dirba, matome juos retai. Apie juos sužinome iš jų darbų... Kaip čia juos reikia įvertinti? Aplodismentais? Pinigais? Premijomis? Taip ir nutinka. Tik žmogus, kuriantis dėl to, kad jam galva dega, kad jis tiesiog išprotėtų, jeigu to nedarytų, mažiausiai galvoja apie įvertinimą. Jis tiesiog gelbstisi nuo ugnies. Jos nepažįstantys yra ne menininkai, o tiktai „prie meno“. Gal tokie garsiausiai ir dejuoja? Jeigu dar turi galimybę svarstyti: ką man čia toookio sukūrus, kad visi pamatytų, nesiliautų ploję ir dar duotų daug pinigų, geriau eik dirbti (ir užsidirbti duonai) ko nors naudingesnio. Nes tokia taktika iš esmės ydinga. Ji parodo, kad tavyje dominuoja tuštybė ir puikybė, bet ne ugnis, kurią ne pats renkiesi, bet ji tave renkasi. Gal skamba idealizuotai, bet jaučiu, kad turiu teisę taip kalbėti. Mane supras tik tie, ugniniai.
Tikri menininkai sėdi užsidarę ir dirba, matome juos retai. Apie juos sužinome iš jų darbų
O dėl to, kad kultūra (ypač literatūros, vertimų sritis) pas mus remiama turbūt mažiausiai, visi pykstame ir triukšmaujame – štai po pastarojo Rašytojų sąjungos suvažiavimo, kiek žinau, finansavimo tvarka keisis kultūros leidiniams palankesne kryptimi. Dėl to, kad sureagavome, nenutylėjome.
– Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?
– Pati rašiau romanus gaudama Kultūros ministerijos individualią stipendiją; tie pinigai buvo didžiulė parama, jie leido atsidėti tik rašymui. Rašiau, ką norėjau, niekas manęs nekontroliavo. Nelabai įsivaizduoju, kokiu būdu valstybinė institucija gali įsiterpti į menininko kūrybinius procesus (nebent būtų užsakomieji darbai tam tikroms progoms ar erdvėms)? Juk mene per amžius egzistavo mecenatas.
– Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
– O galima – nepasidalysiu? Tiesiog trūksta laiko, o už lango – pavasaris su vasaros nuojauta, labai kviečia jau bėgti nuo rašomojo stalo... Iki malonių susitikimų kur nors ne feisbuke.
