Tai ketvirtasis rašytojos, žurnalistės ir gidės po Berlyną romanas, kuriame autorė atskleidžia vienos šeimos istoriją. Pagrindinė romano herojė Dalia yra priversta slaugyti komoje gulintį ją kadaise palikusį tėvą, su kuriuo buvo nutraukusi visus ryšius. Kadangi daktarai jai liepia bendrauti su tėvu, nes taip yra daugiau šansų, kad jis greičiau atsigaus, ji po truputį pradeda pasakoti kadaise buvusiam žymiam fotografui apie savo griūnantį šeimyninį gyvenimą.
Užėjus pas jį į namus paimti asmeninių daiktų, jo fotolaboratorijoje randa neišryškintą juostelę, o joje – nepažįstamos ilgaplaukės moters nuotraukos paplūdimyje. Ji pradeda domėtis tėvo nutylėtu gyvenimu, iš gabalėlių pradeda dėlioti jo gyvenimo paveikslą, sužino daug apie jo darbą bei menines nuotraukas, kurios tarybiniais laikais buvo nepageidaujamos. Taip pat ir apie moterį, sukėlusią tiek daug aistrų ir pakreipusią pačios Dalios ir jos mamos gyvenimą visai kita vaga.
Pasak autorės, mes, užaugę nutylėjimo epochoje, dažnai labai mažai žinome net apie pačius artimiausius savo žmones – tėvus.
Pasak autorės, mes, užaugę nutylėjimo epochoje, dažnai labai mažai žinome net apie pačius artimiausius savo žmones – tėvus. Nežinome kaip jie gyveno, ką mylėjo, ką turėjo ištverti anoje epochoje vardan savo svajonių, ką mums, būnant laisviems, ne visada pavyksta suprasti.
Renginį vedusi Daiva Tamošiūnaitė sakė, kad romanas labai fotografinis, skaitydamas tiesiog matai visas tas senų dvarų nuotraukas ar aktų fotografavimą Nidoje, vaikštinėji po Užupį arba sėdi prie balto namelio Kretoje. Pasak žurnalisto ir gido po Kretą Audriaus Morkūno, tai turbūt pirmasis lietuviškas romanas, kuriame dalis veiksmo vyksta Kretoje.
Lina Ever prisipažino, kad fotografija ją lydėjo nuo pat vaikystės, jos tėtis buvo gydytojas ir fotografas, Fotomeno sąjungos narys, ištekėjo ji taip pat už fotografo ir turi labai daug draugų jų tarpe. Jai tėtis įbruko fotoaparatą į rankas dar trečioje klasėje, o nuo nuo penktos išmokė visų tamsaus kambario gudrybių, kurias ji atgaivino rašydama. Ir vis tik autorė teigia, kad šis romanas turi mažiausiai autobiografinių detalių iš visų kitų, visi personažai, siužeto vingiai, meilės istorijos yra išgalvotos. Ji teigia, kad jos gyvenimas toli gražu nėra toks spalvotas ir paslaptingas.
Paklausta, ar neplanuoja pati rimčiau grįžti į fotografiją, autorė atsakė, kad kadaise svarsčiusi, ar rinktis rašymą, ar fotografiją ir net buvo išbandžiusi fotonovelės žanrą, tačiau kažkada supratusi, kad dėlioti žodžius jai sekasi kur kas labiau nei vaizdus, o fotografiniais atradimais kartais pasidžiaugia tik instagramo profilyje.
„Aš sukuriu nuotraukas jas aprašydama. Man tai daug įdomesnis procesas. Ir romane, aprašydama fotosesijas apleistuose dvaruose tiesiog mačiau tas nespalvotas nuotraukas, mačiau kaip nuogas kūnas dera prie apgriuvusių sienų, mačiau, kurias detales reikia įtraukti į kadrą, o ką palikti“, – sakė ji pristatymo metu.
„Neišryškinta juostelė“ – tai romanas tiems, kam patinka įtraukiantis siužetas bei šeimos paslaptys, o taip pat bohemiško „anų laikų“ menininkų gyvenimo užkulisiai. Gyvas ir dinamiškas romano pasakojimas suartina Vilnių ir Kretą, susieja senas šeimos nuotraukas su dabarties vaizdais, slaugymo ligoninėje valandas su gimstančiais jausmais naujam mylimajam ir priverčia susimąstyti apie galingą meilės jėgą.
Autorė knygą taip pat pristatys ir Vilniaus knygų mugėje.
