– Ar visada žinojote, kad norite rašyti vaikams?
– Studijuodama dailę niekada negalvojau apie iliustratorės darbą. Tuo metu vyravo standartinis mąstymas, kad įgijus šią specialybę gali dirbti tik mokytoju, dizaineriu arba reklamos srityje.
Iš pradžių bandžiau dirbti dizainere, bet greitai supratau, kad man šis darbas nepatinka. Galiausiai pradėjau kurti ir iliustruoti vaikiškas knygas. Ir šiandien dėl tokio savo sprendimo nesigailiu, nes darau tai, kas man labiausiai patinka.
Taip pat esu dėkinga tėvams, kad jie mano sprendimui neprieštaravo ir leido pačiai rinktis kokia veikla užsiimti.
– Nebijojote rizikuoti?
– Rizikuoti nebijojau, nes žmogus turi nuolat siekti savo tikslų. Jei visą laiką visko bijosime, nustosime tobulėti ir nieko nepasieksime.
Žinojau, kad bus nelengva. Šias laikais vien tik iš meno pragyventi sunku. Pasiseka tik originaliausiems, produktyviausiems ir drąsiausiems menininkams.
Man sekasi, nes atradau savo nišą. Darau tai, kas labiausiai patinka.
– Jūsų nuomone, naudingiau būti verslininku ar menininku?
Manau, talentą išsiugdyti galima. Ne veltui sakoma, kad norint kažko pasiekti reikia įdėti 99 proc. darbo ir turėti tik 1 proc. talento. Manau, žmogus pasiekia daugiausiai, kai tinkamai išnaudoja savo turimus gebėjimus ir daug dirba.
– Negaliu tiksliai pasakyti, kuri veikla naudingesnė. Manau, žmogus pats turi nuspręsti, kuo jam užsiimti. Jeigu jis jaučia vidinį poreikį užsiimti kūryba, tuomet tai ir turėtų daryti.
Tačiau suprantu tuos, kurie pasirenka kitą kelią. Žmonės siekdami daugiau užsidirbti turi kažką paaukoti, natūralu, kad dažniau atsisako kūrybos.
Vis dėl to manau, kad žmogui reikėtų pabandyti šias sritis tarpusavyje suderinti. Leisti išsilieti jausmams, kad netaptų robotais. Norint būti menininku reikia turėti kūrybinę gyslelę,. nebijoti išsiskirti. Kitu atveju imtis kūrybinės veiklos neverta, nes vyks tik kopijavimas ir plagijavimas to, ką matei ir girdėjai.
– Menininku gimstama ar tampama?
– Manau, talentą išsiugdyti galima. Ne veltui sakoma, kad norint kažko pasiekti reikia įdėti 99 proc. darbo ir turėti tik 1 proc. talento. Manau, žmogus pasiekia daugiausiai, kai tinkamai išnaudoja savo turimus gebėjimus ir daug dirba.
Tačiau ar šiam darbui itin reikalinga drąsa, fantazija ir vaizduotė yra įgimtas ar įgytas dalykas, negaliu tiksliai pasakyti. Žinoma, vienas procentas talento yra Dievo dovana ir jei jo nėra, tuomet vargu ar žmogus gali tapti profesionaliu menininku.
– Kada ir kodėl nusprendėte, kad norite kurti ir iliustruoti savo knygas?
– Kai gavau pirmąjį teigiamą įvertinimą iš aplinkinių. Sužinojusi, kad „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ išrinkta geriausia metų knyga mažiesiems skaitytojams, supratau, kad tikrai galiu rašyti. Jeigu susilaukčiau tik kritikos, tikrai veltui negandinčiau popieriaus ir to nebedaryčiau.
– Kokių atsiliepimų susilaukiate iš aplinkinių?
– Man svarbiausia skaitytojų nuomonė. Džiaugiuosi, kai vaikų tėveliai man parašo ir dėkoja už nuveiktus darbus, ko nors teiraujasi ar siūlo savo idėjas.
Literatūros kritikai ir žinovai gali sakyti, kad kūrinys geras, bet jei knyga nebūtų skaitoma ir ji tiesiog dulkėtų lentynoje, tuomet vargu ar būtų prasmės ką nors kurti. Tokiu atveju jausčiausi tikrai nesmagiai.
– Jums labiau patinka piešti ar rašyti?
– Aš labiausiai mėgstu iliustruoti savo parašytas knygas. Rašymas ir piešimas man yra vienodai įdomūs. Kuriant autorines knygas reikia gerai išmanyti abi sritis. Iš pradžių būti rašytoju, vėliau persikūnyti į dailininką ir galiausiai tapti maketuotoju, nes viską dar reikia techniškai įforminti.
– Kuo šios sritys skiriasi?
– Kai rašai, viską vaizduoji žodžiais, o piešdamas naudoji įvairias spalvas, technikas.
Rašymas reikalauja didesnio susitelkimo, koncentracijos. Kuriant tekstus norisi daugiau ramybės, kad aplink niekas nešurmuliuotų, netriukšmautų.
O piešiant tokio susitelkimo nereikia. Iliustruodama galiu klausytis muzikos, audio knygų ar net kalbėti telefonu. Kartais net pati nespėju pajausti, kaip greitai ir lengvai tai atlieku.
Daugiausiai laiko užima pats rašymas. Pasitaiko atvejų, kai tenka laukti visą pusmetį, kad nuspręsčiau, ką tiksliai noriu pasakyti.
Be to, turiu nuolat tikrinti, kad tekstas turėtų pradžią ir pabaig,ą taip pat paisyti gramatikos reikalavimų.
– Ar sunku iliustruoti personažų charakterį?
– Vaizduoti charakterį nėra sunku. Tiesiog stebiu mane supančia aplinką. Bandau išsiaiškinti, ką aplinkiniai veikia, kaip mąsto, apie ką galvoja, ir po to visa tai pavaizduoju savo knygose.
Idėjas man diktuoja pats gyvenimas. Žinoma, visada susigalvoju pirminę viziją, bandau suprasti, kokius herojus man pavyktų nupiešti. Pasitaiko, kad ne visada pavyksta įgyvendinti tai, ką suplanuoju.
Būna atvejų kai nesigauna, sunkiai sekasi ką nors nupiešti. Tuomet permąstau susidariusią situaciją ir ieškau tinkamiausio problemos sprendimo būdo.
Tačiau mano knygos būna visada užbaigtos, jei kažko pavaizduoti nepavykta, tiesiog tokio personažo atsisakau arba piešiu tol, kol pavyksta.
– Kas turėtų parinkti vaikams knygas?
– Knygų sąrašą vaikams turėtų parinkti tėvai. Vėliau iš siūlomų variantų leisti mažiesiems patiems pasirinkti kokią knygą skaityti.
Tėvai verčiantys vaikus skaityti, jų manymu, neįdomias knygas, daro didelę klaidą. Tokiu elgesiu mažuosius nuo skaitymo tik atbaido.
Pasitaiko atvejų, kai vaikas, pasirinkęs menkavertę literatūrą, už jos užsikabina ir ateityje pradeda rinktis rimtesnes.
– Kaip išrinkti tinkamiausią?
– Reikia domėtis, kurios knygos vertingiausios. Šiandien nesunku rasti įvairių recenzijų su nuorodomis, kur rasti įdomiausių knygų. Taip pat yra sudarinėjami geriausių literatūrinių kūrinių sąrašai. Be to, apie įvairius knygų atsiliepimus galima paskaityti internetiniuose forumuose ar įvairiuose svetainėse.
Norintys tikrai nesunkiai atsirinks tinkamiausią, tik svarbiausia nevertinti knygos pagal viršelį. Juk neduodame vaikams antrarūšių dešrelių, todėl reikia pasistengti ir vaikams siūlyti vertingiausius literatūrinius kūrinius. Be to, reikia atsižvelgti į atžalos amžių, nesistengti iš jo daryti genijaus ir siūlyti pernelyg rimtos literatūros. Vaikui tema turi būti aktuali ir lengvai suprantama.
– Ar reikia versti vaikus skaityti?
Skatinti skaityti reikia, tačiau negalima versti. Pavyzdžiui, aš savo sūnui sakau, kad jei nori įgyti naudingų žinių, turi skaityti. Taip įgysi išminties ir tobulėsi.
– Skatinti skaityti reikia, tačiau negalima versti. Pavyzdžiui, aš savo sūnui sakau, kad jei nori įgyti naudingų žinių, turi skaityti. Taip įgysi išminties ir tobulėsi.
Idealiausia, kai vaikas prie skaitymo pratinamas nuo mažų dienų. Manau, tėveliai savo atžaloms turėtų skaityti pasakas, kai šie būna dar visai mažučiai. O jiems paūgėjus kartu vartyti knygutes ir jas aptarti.
Iš pradžių vaikas tik susipažįsta su knyga, ją liečia, varto, apžiūri iliustracijas ir tik vėliau pradeda ieškoti sudėtingesnių. Taip besielgiant susiformuoja įprotis ir galiausiai vaikas pats pradeda skaityti savarankiškai ir jam siūlyti ką nors paskaityti nebereikia.
Mano kurtos knygos skirtos trijų, septynerių metų vaikams ir pradinukams.
– Ar jums svarbus lyties kriterijus?
– Rašydama ir iliustruodama knygas į lytį nesiorientuoju. Jos skirtos trejų – septynerių metų vaikams. O būdami tokio amžiaus, vargu ar jie save skirsto į moteriškosios ar vyriškosios giminės atstovus. Nemanau, kad verta tai daryti.
Aš tiesiog rašau apie tai, kas mano manymu yra svarbu ir aktualu visiems. Rašyti vien apie automobilius ar princeses būtų netikslinga. Taip pasielgti negalėčiau, nes neturėčiau ką pasakyti. Tiesiog išsirenku, mano manymu, vaikams įdomiausią temą ir bandau padėti jiems suprasti, koks elgesys yra galimas, koks ne. Taip stengiuosi ugdyti gerąsias mažųjų savybes, formuoti svarbiausias vertybes.
– Gal planuojate pradėti rašyti suaugusiems?
– Artimiausiu laiku suaugusiems rašyti neplanuoju. Žinoma, jei po kurio laiko pajausiu, kad turiu ką jiems pasakyti, parašysiu. Kol kas man yra įdomiau bendrauti su vaikais ir kurti tik jiems. Rugpjūčio mėnesį rinkoje pasirodys ketvirtoji knyga iš serijos „Kakė Makė“. Ji vadinsis „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“. Taip pat turiu daug kitų idėjų ką veikti ateityje, tiesiog dabar apie juos prasitarti nenoriu.
