Svarbi data
Knygos pavadinimas intriguoja ir iš karto kelia klausimų: kokia šių skaičių reikšmė ir kodėl autorė pasirinko būtent tokį pavadinimą?
„Jis žymi datą – spalio pirmąją dieną. Iš anksto tvirtai žinojau, kad knyga vadinsis būtent taip, nes ši data man yra ypač svarbi ir būtent nuo jos atsispiria visas pasakojimas. Po šia data slepiasi tragedija – dešimtmetis Vainius netenka savo mamos. Daugelis gali manyti, kad ši istorija išgalvota, tačiau tai – tikra istorija“, – pasakojo M.Baltrušaitytė.
Tragiška istorija
Autorė atskleidė, kokia tikra istorija slypi jos knygoje. „Daugiau nei dvidešimt metų ši istorija buvo pamiršta, tačiau ji vėl iškilo į viešumą po skandalo, kai Remigijus Žemaitaitis pasiūlė Tomą Kovėrą į aplinkos ministrus. Tuomet pradėta domėtis jo praeitimi ir paaiškėjo, kad jis buvo susijęs su įvykiu, kai jo draugė – jauna trijų vaikų mama – neva nusižudė. Jis buvo įtariamas, kad galėjo ją nušauti, tačiau sugebėjo įrodyti, jog moteris pati pakėlė prieš save ranką.
Būtent ši moteris vaikystėje buvo mano kaimynė, mamos draugė ir net mano dantistė. Su jos sūnumi draugavome, kartu leisdavome laiką kieme. Prisimenu šį įvykį dar iš vaikystės ir tai, kaip niekas netikėjo, jog ji galėjo nusižudyti. Tuo metu ji ketino nutraukti santykius su šiuo vyru, kuris turėjo prastą reputaciją, buvo pagarsėjęs neigiamai ir linkęs smurtauti.
Vėliau mes išsikraustėme, ir nežinojau, kaip susiklostė šių trijų vaikų likimai, tačiau man buvo įdomu sužinoti, kaip jie gyvena dabar. Dėl to nusprendžiau parašyti šią knygą. Pagrindinis veikėjas – Vainius, tas berniukas, kuris lemtingą spalio pirmąją neteko mamos. Knyga pasakoja apie jo gyvenimą ir tai, kaip jis klostėsi toliau“, – dalijosi autorė.
Rašymo procesas
Nuo paskutinės M.Baltrušaitytės knygos iki „10–01“ pasirodymo praėjo jau šešeri metai. Tačiau autorė pabrėžė, kad knygos nerašė visus tuos metus.
„Iš tiesų tai įvyko greičiau – gal per porą metų. Bet aš niekada nesėdu rašyti su griežtu terminu, pavyzdžiui, per pusmetį parašyti knygą. Man rašymas yra išsitęsęs laike. Kai turiu laiko, prisėdu, rašau, o tada vėl padarau pertrauką“, – pasakojo M.Baltrušaitytė.
Įgimta rašytojos gyslelė
Autorė pasidalijo prisiminimais apie savo vaikystės dienas. „Prisimenu, kai buvau vaikas, jei kas nors paskambindavo ir paklausdavo, ką veikiu, visada atsakydavau, kad tiesiog būnu. Prisigalvodavau įvairių žaidimų, labai mėgau siaubo istorijas ir pasakas. Net šioje knygoje galima rasti mano vaikystės rašinių nuotrupų – tai išties mano pačios rašytos siaubingos istorijos. Kai jas atradau, jos sukėlė man juoką – parašytos negrabiais, vaikiškais sakiniais, apie stilių net nėra ką kalbėti. Tačiau skaitant buvo smagu, tad pagalvojau, jog noriu jas įtraukti į knygą“, – pasakojo autorė.
M.Baltrušaitytė nuo vaikystės jautė polinkį rašyti ir kurti, buvo itin kūrybiškas vaikas. „Kiek save prisimenu, visada ką nors rašinėdavau“, – prisiminė ji.
Ateities planai
Autorė atskleidė savo tolimesnius kūrybinius planus – ką rašys toliau ir ko gali tikėtis jos gerbėjai.
„Jau esu parašiusi novelių knygą, tad kita knyga, kaip ir pirmoji, bus apsakymų rinkinys. Taip pat esu pradėjusi dar vieną kūrinį, kuris turėtų būti romanas. Tačiau paskutinį kartą prie jo prisėdau daugiau nei prieš metus, tad kai vėl prie jo grįšiu, gali būti, kad viską ištrinsiu ir nieko nebeliks“, – juokavo autorė.
