– Kaip Jūs skaičiuojate metus – pagal mokslo metus (nuo rugsėjo 1 d.) ar tradiciškai pagal kalendorių?
– Metus skaičiuoju tradiciškai, pagal kalendorių, nors būna, kai kalbėdama susipainioju: pasakau „pernai“ turėdama omenyje praėjusius mokslo metus. Jei kas nors nežino, kad dirbu mokytoja, matyt, galvoja, kad gyvenu pagal ypatingą, Neringoms skirtą kalendorių.
– Ar didelė šventė Jums Naujieji metai? O galbūt didesnė yra rugsėjo 1-oji?
– Pati didžiausia metų šventė man yra Kalėdos, kai visa šeima susirenka draugėn į jaukius tėvų namus. Kai žiba Kalėdų eglutė, kai bendraujame, dalinamės dovanomis. Antroji, svarbiausia metų šventė – kai po ilgos žiemos pagaliau ateina pavasaris. Kai dienos pradeda ilgėti, kai anksti ryte už lango pragysta paukščiai, o pilkšvai rudą vejos kilimą pakeičia jauna gležnutė žolė.
Šita šventė neturi konkrečios datos ir visada ateina šiek tiek netikėtai. Atsigulu miegoti pilkame pasaulyje, naktį praplėšusi akis girdžiu, kaip už lango tyliai šnabžda šiltas pavasario lietus, o ryte pamatau visiškai pasikeitusį pasaulį. Tada suprantu: vėl atėjo laikas ilgiems vakariniams pasivaikščiojimams, plazdančioms spalvotoms suknelėms, pirmųjų maudynių laukimui. Su didžiausiu džiaugsmu nukišu gilyn į spintą sunkius žieminius batus. Ta iškilminga proga susiorganizuojam pikniką prie Bevardžio tvenkinio. Grįžtam į namus prisikvėpavę vėjo, laužo dūmų, o kitą dieną iš tolo šviečiam įdegusiomis nosimis.
– Kaip pasirinkote mokytojos profesiją?
– Greičiausiai buvo atvirkščiai: mokytojos profesija pati mane pasirinko. Baigusi universitetą staiga supratau, kad nenoriu būti mokslininke. Ieškodama darbo atsidūriau mokykloje, prisijaukinau šitą profesiją ir dabar jau neįsivaizduoju savęs kitame vaidmenyje.
– Gal šių metų pradžioje sau ką nors pasižadėjote? Ką norėtumėte įvykdyti šiais metais?
– Dažniausiai sau pasižadu ką nors svarbaus „pradėti nuo pirmadienio“. Pirmadienis ateina, viskas susijaukia, laikas sutrupa į daugybę labai užimtų valandų, aš mikliai pamirštu, ką žadėjusi. Prisimenu tik penktadienio vakare. Šventai pasižadu nuo pirmadienio nuveikti dar 5000 reikšmingų darbų ir... pirmadienį vėl įsisuku į kitus, ne mažiau svarbius reikalus.
– Ne tiek daug laiko liko iki Knygų mugės. Kelinta ši knygų mugė bus, kuomet joje dalyvaujate kaip rašytoja? Ar dalyvaudavote joje, kai dar nebuvote parašiusi knygų?
– Sėdėjau ir labai rimtai skaičiavau, kol pradėjau juoktis pati iš savęs. Atimti 13 iš 19 išties aukštoji matematika. 2019 metų knygų mugė bus jau šeštoji, kurioje dalyvauju kaip vaikų knygų autorė. Kol nerašiau, knygų į mugėje lankiausi tik kelis kartus.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne į Knygų mugę? Ką joje randate Jūs?
– Kiekvieną kartą grįždama iš Knygų mugės parsitempiu nemenką maišelį knygų ir plačią laimingo žmogaus šypseną. Dažniausiai perku knygas vaikams, kurias čia pat įninku skaityti pati. Man patinka knygų mugės atmosfera. Kaskart pamatau kokią nors įdomią smulkmeną, kurią įsimenu visiems laikams, spėju nugirsti įdomių pokalbių ar pabendrauti su seniai matytais žmonėmis. Žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne, patariu atvažiuoti. Knygų mugėje net išrankiausi tikrai susiras ką nors įdomaus, visoje toje renginių ir leidinių įvairovėje.
– Jūsų „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“) pretenduoja tapti metų knyga vaikams. Ar kas nors pasikeitė Jūsų gyvenime sužinojus apie nominaciją? Sulaukiate daugiau dėmesio?
– Taip, sulaukiu šiek tiek daugiau dėmesio. Prisipažinsiu, tai gana malonu. Juk mes visi svajojame būti pastebėti.
– Kaip į mokytoją, kuri yra nominuota, reaguoja Jūsų mokiniai?
– Tie mokiniai, kurie žino, kad knyga dalyvauja metų knygos rinkimuose, saikingai džiaugiasi (visgi jiems esu mokytoja, o ne rašytoja). Atsirado vaikų, kurie giriasi turintys ar skaitantys mano knygas, nors anksčiau nesigirdavo. Ir aš labai tuo džiaugiuosi.
– Ko palinkėtumėte visiems rašytojams?
– Sėkmės ir kūrybos džiaugsmo.
