– „Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti 2018 Metų knyga vaikams. Kokios buvo pirmos mintys, kai sužinojote šią džiugią naujieną?
– Pirma mintis buvo tokia: Palaukit, kas čia vyksta? Kodėl ir kokia proga mane sveikina įvairūs žmonės? Mat per ilgąją pertrauką užbėgau į namus ir trumpam pritūpusi prie kompiuterio su kavos puodeliu radau sveikinimo žinutes. Tik paskui supratau, kad „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“) papuolė į metų knygos penketuką ir labai apsidžiaugiau. Tai svarbus įvykis kiekvienam vaikų rašytojui.
– O kaip į šią žinią reaguotų Mažųjų Klampynių gyventojai, dvyniai: Agata ir Aringas? O Smiltė?
– Aringas mikliai sukurptų kokį juokelį, pavyzdžiui: paklaustų ar ta proga negalėtų ryškiai mėlynai nusidažyti plaukų, jei jau pretenduoja tapti įžymybe. Agata sureaguotų rimčiau, gal net susikuklintų, o po pusės valandos numotų ranka – kam rūpintis, kai už kampo laukia naujos, dar neišnarpliotos paslaptys? Smiltė tikrai rastų progą mane paskųsti savo mamai ar tėčiui. Ateitų ir pradėtų ašaroti, esą ta pikta teta rašytoja ją visai ne taip aprašiusi ir ką dabar daryti su tokia neteisybe?
– Knygoje rašote, kad „padorus miestelis turi turėti tris dalykus – turgaus aikštę, paminklą ir kraupią legendą“. Ar turi kraupią legendą Lentvaris, miestas, kuriame gyvenate?
– Lentvaris turi nuostabų Eduardo Andrė (pran. Edouard Andre) suprojektuotą parką ir Grafo Tiškevičiaus dvarą, stūksantį vaizdingoje ežero pakrantėje. Dvaro pastatas šiuo metu yra tvarkomas, tikiuosi, greit atsigaus ir vėl spindės buvusia didybe. Parkas tebėra apleistas, todėl (nepaisant liūdesio, kurį jaučiu matydama jį nykstant) puikiai tiktų atsisėsti po kupliu medžiu ir vieną po kitos kurti kraupias legendas. Galbūt, netrukus taip ir padarysiu – sukursiu mūsų miesteliui savą legendą, pašnibždėsiu ją į ausį vėjui, lai išnešioja, perpasakoja kiekvienam sutiktam. Ir pati netingėsiu, rimtu veidu pasakosiu tą istoriją draugams, vaikams, giminėms ir bičiuliams, kol visi ja patikės. O! Kaip tik žinau vieną legendą – jei daugybė žmonių patiki legenda, perduoda ją iš lūpų į lūpas, apaugina naujomis smulkmenomis, legenda pamažu virsta tikrove.
– Kaip kilo idėja sukurti tokį Mažųjų Klampynių miestelį?
– Vieną gražią dieną vėl paėmiau į rankas savo mėgstamą vaikystės knygą – mažosios tautosakos rinktinę „Laumių dovanos“. Net susigraudinau prisiminusi, kaip dešimtis kartų skaičiau tą knygą vaikystėje šiurpdama ir kaskart šventai tikėdama papasakotų istorijų tikrumu. Tada man į galvą dingtelėjo miestelio pavadinimas „Mažosios Klampynės“. Nusprendžiau: atėjo laikas rašymo magijos pagalba iššaukti mitines būtybes iš nebūties ir apgyvendinti mažame miestelyje, paprastų žmonių kaimynystėje. Pasiraitojau rankoves, parodžiau nuovargiui liežuvį ir sėdau prie kompiuterio rašyti.
– Ar baubų tikrai būna?
– Tai žinoma, kad baubų būna! Mūsų namuose jie negyvena, tikriausiai baidosi nuolatinio šurmulio ar bijo pasiklysti lego detalių knibždėlyne, užkariavusiame vaikų kambario grindis. Vis dar tikiuosi jų prisikviesti. Būtų smagu atidaryti spintą, švelniai pastumti tarp kojinių įsitaisiusį baubą, suokalbiškai mirktelti ir pasakyti: žinau, kad tu čia esi, bet šššš... Lai šitai būna mūsų maža paslaptis.
– Kuo jus traukia mitiniai pasauliai?
– Aš visada norėjau, kad pasaulis būtų šiek tiek sudėtingesnis. Norėjau, kad jame daugiau paslapčių ir nuotykių tikimybės. Mane žavi mintis, kad už visatos ribų yra kitokių pasaulių, kur fizikos dėsniai leistų egzistuoti mitinėms būtybėms ir magijai. Suprantu – niekada ten nepateksiu, neįsitikinsiu. Kol kas neįmanoma perplėšti realybės audinio ir pamatyti kas slypi už jos ribų. Kartais pagaunu save galvojant: O jei viskas ką aš rašau egzistuoja? Jei mano mintys vien tylūs kitose visatose vykstančių stebuklų atgarsiai? Tarsi stovėčiau prie aklinos sienos ir įdėmiai klausyčiausi priglaudusi ausį prie šalto akmens.
– Ar galite pasakyti, kad lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes? Kodėl?
– Nesu tikra ar lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes. Senokai išaugau iš to amžiaus, kada apie tai gali kalbėtis ir niekad negana. Mes susikraustėm gyventi į miestus, tamsa daugiau neatrodo nei paslaptinga, nei bauginanti. Bet manau, kad susėdus prie traškančio laužo miško vidury, po žvaigždėmis nusagstytu dangumi, matant juodumoje sutirpstančias kibirkštis net patys rimčiausi dėdės ir tetos ilgainiui susigundytų pasakoti keistus nutikimus. Tada tikrai išgirsčiau: anas matęs laumę, kitas – dangumi švilpiantį aitvarą, trečio namuose besiveisią kaukai, o ketvirtas ir raganą ir baubą yra regėjęs... Neįmanoma taip paprastai pamiršti savo šaknų.
Nesu tikra ar lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes.
– Ar sulauksime daugiau nutrūktgalviškų dvynių nuotykių?
– Rašydama apie Mažąsias Klampynes prisirišau prie knygos herojų, todėl nusprendžiau dar šiek tiek su jais panuotykiauti. Todėl skaitytojų laukia dar viena šiurpokų, linksmų ir nuotykiais knibždančių istorijų porcija.
– Kaip paskatintumėte vaikus ir suaugusius daugiau skaityti?
– Nežinau ar yra vienas, universalus receptas, tinkantis visiems be išimties. Mano vaikai ir aš pati pradėjome skaityti radę „savo“ knygas. Kiekvienam jos buvo skirtingos. Gal, tiesiog nereiktų nuleisti rankų? Ieškoti toliau, kol į rankas pateks knyga, kurios daugiau nebenorėsi paleisti. O radus tą pirmąją – ieškoti kitų pasidaro gerokai lengviau. Man tai buvo tas pats, kas pamatyti kelrodę žvaigždę, rodančią kelią į tūkstančius skirtingų pasaulių, vedančią, tūkstančiais skirtingų kelių, raidžių ir žodžių labirintais.
