Šį mėnesį jau galima džiaugtis antrąja autorės Neringos Vaitkutės trilogijos paaugliams dalimi „Miestas be padangės“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015). Tai knyga, verta kino filmo, niekuo neprimenanti iki šiol skaitytos lietuvių prozos paaugliams, o autorės iškalba tik dalinai atskleidžia, ko galima tikėtis iš kūrinio. Su Neringa šįkart kalbamės ne tiek apie knygos siužetą, kiek apie jos pačios paauglišką gyvenimą.
– Antroji Jūsų serija apie tvirtą ir ryžtingą merginą. Pati irgi visuomet tokia buvote?
– O ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi.
Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė
– Kokia keisčiausia avantiūra (be tos, kad tapote rašytoja), į kurią leidotės?
– Keisčiausia avantiūra? Dabar bandau pasirausti atminties lobynuose ir nieko keistesnio už spontanišką sprendimą sėsti ir parašyti knygą nesurandu. Nors visko buvo – apimta šišo suskaičiavau visas visutėles buto sienas (35), išlėkiau porai savaičių į Norvegiją, tesvarsčiusi vos sekundę, parsinešiau į namus sergantį niekam nereikalingą katiną, nors tuo metu vieną jau turėjau. Ilgai taupiau ir užuot nusipirkusi virtuvės baldus, kaip patarė išmintingi žmonės, nusipirkau fotoaparatą. Nes viską matuoju būsimo džiaugsmo procentais! Net meilę. Todėl visi mano įsimylėjimai taip pat yra savotiškos avantiūros.
– Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį Jums neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį?
– Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama Visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kažkur kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?
– Ar knyga nėra labiau merginoms? O gal kaip tik atvirkščiai?
– Manau, ir vaikinai ją skaitys su malonumu. Nei nuotykių, nei jaudulio, nei paslapčių kiekis visiškai nepriklauso nuo to, kieno akimis žvelgiama į pasaulį ir kieno lūpomis pasakojama istorija.
– Kokias knygas pati skaitėte būdama paauglė?
– Lengviau būtų pasakyti, ko aš neskaičiau. Skaitydavau (ir tebeskaitau) fantastiką, istorines knygas, garsių žmonių biografijas, pažintinę literatūrą (buvo tokia serija „Noriu žinoti“), detektyvus, pasakas, sakmes, klasikinę literatūrą. Net vadovėlius, ypač biologijos, geografijos ir istorijos. Daugybę knygų esu skaičiusi kelis ar net keliolika kartų. Neskaitydavau tik to, ką privaloma perskaityti – gyvenau apsupta knygų ir negalėjau prisiversti padėti į šalį tą, kuri mane domina, dėl būtinos.
– Išduokite paslaptį, ar auklėtiniai įkvepia kuriant personažus?
– Mano auklėtiniai (pareiškiu tai su visu deramu rimtumu) patys nuostabiausi ir šmaikščiausi mokiniai, kokius teko garbė sutikti. Jie mane pralinksmina, kai užklumpa liūdesys. Suteikia vilties, kai viskas krinta iš rankų, kai nesiseka, nors pasiusk. Tačiau nesirenku jų būti knygos herojų prototipais. Gal kada nors, kada jie suaugs ir patys turės vaikų, tada sudurstysiu ką nors akinančiai ryškaus ir mes drauge pasijuoksim, o kol kas stengiuosi atskirti knygų pasaulį nuo mokyklos pasaulio. Kai pavargstu gyventi viename, visada galiu pasprukti į kitą.
– O kokia buvote mokinė? Kadangi dabar pati esate auklėtoja, ar pamenate savo auklėtoją?
– Buvau ne itin pavyzdinga auklėtinė ir mokinė. Sunku susikaupti ir tapti pirmūne, kai pasaulis toks neapsakomai įdomus ir vėjai galvoje. Žinių spragas kompensuodavau knygose perskaityta išmintimi, o ir atmintim niekada nesiskundžiau. Užuot ruošusi pamokas sukčiaudavau – slapčia skaitydavau knygas, paslėpusi jas po vadovėliais. Dievinau gamtos mokslus, ypač biologiją ir astronomiją, mielai spoksodavau į žvaigždes ir daug rečiau į matematikos užrašus, todėl iki šiol nedraugauju su šia tiksliųjų mokslų šaka. Labai gerbiu matematiką, jos logiką, tvarką ir skaičių eilutėse slypintį tobulą grožį. Tik visiškai jos nesuprantu.
Savo auklėtoją puikiausiai pamenu ir mes iki šiol bendraujame, juk dirbame toje pačioje mokykloje. Mūsų auklėtoja buvo kieta, superkieta, kito žodžio jai apibūdinti nerandu. Iki šiol prisimenu jos iškalbą, kantrybę ir nuostabų humoro jausmą. Labai džiaugiuosi, kad baigiau mokyklą šio nuostabaus žmogaus globojama.
