Turbūt sunku būtų įsivaizduoti miestą, kuriam labiau netiktų apibūdinimas „vienišas“, nei Berlynui. Niekada nemiegantis, vibruojantis, kunkuliuojantis miestas tarsi pats iš vidaus teigia, kad čia niekuomet nebūsi vienišas. Tačiau O.Laing savo knygoje „Vienišas miestas“, kuri yra pasirodžiusi ir lietuvių kalba, teigia: „Vienišam galima būti bet kur, ir vis dėlto gyvenimas mieste, tarp milijonų žmonių, vienišumui suteikia išskirtinį poskonį“.
Savo kūriniuose kultūros kritikė yra nagrinėjusi įvairias temas, tarkime, kad ir garsių rašytojų priklausomybių istorijas, tačiau šiam pokalbiui, kuriame kartu su ja dalyvavo ir vokiečių rašytojas Danielis Schreiberis, labiausiai išgarsėjęs Susan Sontag biografija, pasirinkta būtent ši tema: „Susitikimas vienišame mieste“. Apie vienatvę buvo kalbama daug, tačiau dar daugiau apie sodininkystę. Kas, žinant O.Laing sugebėjimus kultūrines analizes perteikti pačiais netikėčiausiais būdais, neturėtų stebinti. Juo labiau neturėtų stebinti, kad ir naujausia jos knyga skirta būtent jos puoselėtam sodui ir sodų koncepcijai pačia plačiausia prasme. „The Garden Against Time“, – taip vadinasi jos naujausia knyga.
„Svajonė prasideda tiesiog čia“
O.Laing susidomėjimas sodais prasidėjo 2020 metais, kai ji su vyru įsikraustė į naujus namus, apsuptus apleisto sodo. Kaip susitikimo metu pasakojo rašytoja, tai – XVI amžiuje pastatytas namas, kuriame praėjusio amžiuje septintajame dešimtmetyje Markas Rumery sukūrė sodą pagal savo fantazijos polėkius ir kuris tapo žinomas visame pasaulyje. Vėliau sodas buvo paliktas toks, koks yra. Kai O.Laing pamatė šį sodą, šis ją užhipnotizavo, atrodė tarsi iš pasakų, magiškas.
Kaip dabar sako O.Laing, viską pakeitė pandemija. Kadangi tuo metu nutrūko daugelis asmeninių ryšių, būtent su sodu, norėdama perkurti jį, ji užmezgė labai asmenišką santykį: „Sodas išaugo ir apėmė visą mano gyvenimo erdvę“. Rašytoja metus tvarkė sodą, kad suprastų, kas jame yra, o dar metus kūrė jį iš naujo. Taip pamažu gimė ir jos nauja knyga, kurioje sodas tampa mūsų gyvenimų metafora, grožio paieškų šaltiniu. Sodo kaip rojaus suvokimas. Gal net kaip prarasto rojaus, kurį vis dar galime atrasti, metafora.
O.Laing sako, kad ji, augusi katalikiškoje aplinkoje, vaikystėje įsivaizdavo rojų kaip konkrečią vietą danguje, su Dievu, angelais. Tačiau tik vėliau, nagrinėdama žodžių kilmę, suvokė, kad vaizdiniai apie rojų atkeliauja iš dar priešbiblinių laikų, iš suvokimo apie „pasaulio sodą“ kaip absoliutų tobulumą. „Tai taip įkvėpė ir buvo taip tobula“, – sakė rašytoja, suvokusi, kad „svajonė prasideda tiesiog čia“.
Sodas kaip gyvenimo ir mirties ciklas
O.Laing, pradėjusi kurti sodą, taip pat suvokė, kad jam reikia daug priežiūros, rutinos, kad tai apima kasdienius rūpesčius. Ir tai vedė ją toliau suvokimo, kad tai atspindi ir psichologines patirtis, link. Būtent su tuo susiję ir mūsų hobiai.
„Skiri laiko tam, kas nesusiję su pinigais. Neuždirbi pinigų, neleidi pinigų, neapsiperki. Pavagi sau laiko iš kapitalistinės sistemos“, – savo mintimis dalinosi O.Laing. Kartu ji išvedė ir paraleles su rašymu. „Su knyga mes galime elgtis kaip diktatoriai, – sakė ji, pasakodama pavyzdžius, kad, tarkime, rašytoja gali išbraukti skyrius, nuspręsti, kaip turi baigtis knyga. – O sodas smūgiuoja atgal“.
O sodas smūgiuoja atgal.
O.Laing sakė, kad jai patinka jausmas, kai kažkas tarsi ją stumia atgal. Tai ne nuotrauka, tai būdas suvokti kitoniškumą – apie tai, kokį sodo įvaizdį ji bando perteikti savo kūrinyje, sako O.Laing. Tiesa, nutiko ir dar vienas dalykas. Parašius knygą, baigėsi pandemija, ji vėl ėmė daug keliauti. Ir sodo magija taip pat tarsi sunyko. Tai taip pat nutinka su knygų rašymu – užrašyti žodžiai autoriui nebepriklauso – tai jau skaitytojų nuosavybė.
Tačiau liko pojūčiai, kurių išmokė ją buvimas sode. „Man sodas buvo įžengimas į kitą santykį su laiku. Suvokimas sodo kaip judėjimo mirties ir gyvenimo cikle“, – sakė O.Laing.
Paklausta, kas šiuo metu, kai ji keliauja, rūpinasi jos sodu, rašytoja sakė, kad tikisi, jog jos vyras, poetas Ianas Pattersonas, su kuriuo, beje, neseniai susituokė, prižiūri jį tinkamai.
Vienatvės troškimas
Susitikimo metu daug kalbėta apie draugystę, meilę ir, žinoma, vienatvę – vieną esminių temų O.Laing kūryboje. Kalbėdama apie draugystę, romantišką meilę ji sakė, kad daugelis išsigąsta, kai būdami kartu pajuntame vienatvę, izoliaciją, tačiau tai yra neišvengiama. Tai, kad būdami kartu du žmonės judės per pasaulį, visą laiką nepasikeitę, yra naivu ir net infantilu, sakė O.Laing.
Kas yra vienatvė? „Tai, kuomet nėra poreikio, kad būtų kažkas daugiau“, – taip tą jausmą apibūdino rašytoja. Ji pati sako dievinanti buvimą viena, ypač vaikščiodama mieste. Tačiau taip pat kartais, kuomet pamato kitus žmones, esančius kartu, įsimylėjėlius, suvokia pačios savęs būsenos tariamą keistumą: „Gal tai yra kultūrinis sudėtingumas būti vienai? Aš stengiuosi priešintis tam kaip galima labiau, kad galėčiau būti viena. Nors jau dešimtmetį kalbu apie vienišumą, suprantu, kad visuomenėje tai nėra lengva, yra situacijų, kai yra socialinių sankcijų už tai, kad esi vienas“.
Ji taip pat sakė, kad vienatvė yra tiesiog neišvengiama kūrybiniam procesui. „Vienatvė yra absoliučiai būtina, jei nori kažką parašyti“, – sakė ji.
Nutylima pandemija
Susitikimo metu buvo paliesta ir pandemijos tema. O.Laing sako pastebėjusi, kad, nepaisant to, jog pandemija daugeliui iš mūsų buvo traumuojanti patirtis, mes, pasibaigus jai, beveik nekalbame apie ją.
„Su draugais nesikalbame apie pandemiją, nes mes buvome tokie laimingi sugrįžę į realų gyvenimą“, – sako ji. Tačiau, anot autorės, galbūt tai slepia mūsų nesugebėjimą kalbėti apie traumines patirtis, apie tai, kas įvyko su mumis. O mes praradome daug ką. Taip pat – ir užtikrintumą ateitimi bei laiko suvokimą.
„Tas laikas – tarsi išdeginta skylė mano laiko suvokime“, – sako O.Laing, kaip pavyzdį minėdama, jog kai reikia prisiminti, prieš kelis metus buvo vienas ar kitas nesenas įvykis, ji negalinti to pasakyti. „Nes mūsų laiko suvokimas ir savęs suvokimas laike yra smarkiai paremtas socialinėmis struktūromis, o tuo metu viskas vyko pasikartojant tiems patiems dalykams diena iš dienos“, – sakė ji.
O.Laing kalbėjo ir apie savo rašymo principus. Tarkime, kodėl jos kūryba nėra išpažintinė ir kodėl ją domina priklausomybės temos. „Aš nerašau memuarų, bet visuomet naudoju „aš“ savo knygose“, – sakė ji. Anot O.Laing, taip ji bando parodyti, kodėl jai įdomi ši tema – tarkime, rašydama apie priklausomybę nuo alkoholio ji norėjo suprasti savo šeimos, kurioje tai buvo problema, bėdas, o rašydama apie vienatvę, – kodėl ji yra vieniša. „Bet, pavyzdžiui, aš nesu akademiškai susidomėjusi alkoholizmu“, – sakė ji.
Mes esame kultūrinėje priklausomybėje, – visą laiką.
Kalbėdama apie priklausomybes ji sakė, kad tai tėra šešėlis sistemos, kurioje mes nuolatos esame genami įsitikinimų, kad pasaulis kažkur kitur yra gražesnis, nuostabesnis, norime tobulybės: „Mes esame kultūrinėje priklausomybėje, – visą laiką“.
O kaip vieną esminių dalykų, kuris gali padėti visuomenei, ji įvardino sugebėjimą suvokti kitoniškumą. Mes visi esame kažkiek kitokie nei kiti, sakė rašytoja, ir tai turėtų leisti mums suprasti kitus žmones, kurie jaučia tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Švelnumas kitoniškumui. To, anot O.Laing, dabar labiausiai mums reikia.
15min žurnalisto kelionę į Berlyną iš dalies apmokėjo „Visit Berlin“, apgyvendino „Henri Hotel“, turiniui tai įtakos neturi.
