Nors jausmas tas pats, tiek personažų patyrimas, tiek pasaulis, kuriame tai įvyksta, kaskart kitoks. Knygoje aprašomi sudėtingi, skausmingi išgyvenimai, tačiau autorė visuomet palieka tekstuose šviesos ir vilties. Gal dėl to po kiekvieno, išties talentingai parašyto, apsakymo atrodo, kad kartu su nuotykių ieškojusia, keistais vingiais plaukiojusia ir skendusia veikėja pagaliau pavyko išplaukti į krantą.
– Apsakymus „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ rašyti pradėjai 2014 metais, per tą laiko tarpą įsiterpė dar du romanai – kodėl? Kokie iššūkiai lydėjo rašant šią knygą?
– Nežinau. Tiesiog taip atsitiko. Parašius pirmą istoriją gavau pasiūlymą kurti „Glesum“. Po jos iškart galvoje gimė „Istorija kaip upė“. Likusios keturios istorijos turėjo palaukti savo eilės. Net rašant dalykai vyksta taip, kaip vyksta. Tiesiog turi ateiti tinkamas laikas.
– Knygos anotacijoje rašoma: „Pavadinimas žada laimingą pabaigą. Tačiau kokia meilės pabaiga yra laiminga? Ar meilė išvis kada nors baigiasi? O jei baigiasi, ar verta mylėti?“ Nepaisant skaudžių veikėjų išgyvenimų, knygoje esama daug šviesos ir vilties. Net tada, kai viena iš nelaimingai įsimylėjusių moterų guli ant grindų prisigėrusi tablečių ir nesėkmingai mėgina išsikviesti greitąją pagalbą. Kuo tave sudomino meilės tema? Ir kodėl pasirinkai kalbėjimą apie toksiškus santykius?
– Greitąją pagalbą ji išsikvietė sėkmingai. Pavadinime nėra jokios apgaulės, visos istorijos tikrai baigiasi laimingai. Net jei meilė baigiasi, kartais tai yra geriausia, kas gali nutikti. Tik reikia laiko, kad tai suprastum.
Nežinau, ar ši knyga yra apie toksiškus santykius. Apie santykius, taip. Bet ar toksiškus? Teoriškai santykius labai lengva visaip pavadinti, tačiau realiame gyvenime viskas nėra taip paprasta.
– Nepaisant to, kad apsakymų veikėjos žalojasi, priima beprotiškus sprendimus, kvailai aukojasi, mano akimis, knyga turi ir terapinio poveikio.
– Ačiū. Bet tikriausiai terapinio poveikio turi visos knygos.
Taip, apsakymų veikėjos žalojasi, priima sprendimus, aukojasi. Aš nežinau, ar jų sprendimai beprotiški, ar jos aukojasi kvailai. Jos tiesiog daro tai, ką tuo metu gali geriausio, kad išgyventų, kad nemirtų iš skausmo.
Kartais atrodo, kad yra kažkoks stebuklingas būdas gyventi sėkmingai ir laimingai, o tie, kurie taip negyvena, tiesiog to būdo nežino. Deja, nėra. Mūsų veiksmai „protingi“ ar ne, dažnai galime pasakyti tik po kurio laiko. Tuo metu, kai priimi sprendimą, aukojiesi dėl santykių ar atvirkščiai, nusprendi nieko neaukoti, nežinai, kokios bus pasekmės. Tiesiog gyveni, bandai, rizikuoji. Ir kartais pavyksta. Tuomet jokios aukos neatrodo kvailos.
– Knygoje daug įspūdingų scenų, magiškojo realizmo inkliuzų, liūdesio, nevilties, skausmo ir grožio. Prieš skaitytoją savo kenčiančias sielas apnuogina beveik vien moterys. Kodėl šįkart tiek mažai dėmesio skyrei vyrų vidiniam pasauliui?
– Vyrus pasilikau kitoms knygoms. Kol kas jokių konkrečių planų ar idėjų naujai knygai neturiu, bet gal jau tikrai laikas veikėjams vyrams? Dar norėčiau parašyti knygą, dedikuotą mamai. Pagaliau iki to užaugau. Nežinau, kokia tai galėtų būti knyga. Bet ji turi būti kažkuo labai ypatinga.
– Kuri iš knygos veikėjų tavo mėgstamiausia?
– Tai tas pats, kas klausti, kurį savo vaiką myli labiausiai. Net tada, kai mano veikėjai erzinantys ar net atgrasūs, aš juos visus savotiškai myliu. Jie tiesiog žmonės, kuriems skauda, kurie kapstosi, kaip gali. Kaip ir mes visi.
Net tada, kai mano veikėjai erzinantys ar net atgrasūs, aš juos visus savotiškai myliu.
– Dirbdama kaip psichoterapeutė pasitelki į pagalbą ir grožinę literatūrą? Kokią įtaką psichoterapijos studijos ir praktika turėjo tau kaip rašytojai ir skaitytojai?
– Grožinė literatūra yra tikrai puiki priemonė terapijai. Ir yra specialistų, kurie taiko šį metodą. Aš – ne. Man norisi atskirti savo veiklas – terapija yra terapija, dėstymas universitete yra dėstymas, o rašymas – rašymas. Aš savo veikėjų „neterapinu“, nekuriu jų pagal kažkokias teorijas ar tuo labiau nenaudoju savo klientų istorijų. Tai būtų ne tik neetiška, bet ir man pačiai neįdomu. Mano veikėjai yra unikalūs žmonės, kaip realybėje, o ne kažkieno gyvenimo kopijos.
Bet, žinoma, kažkuria prasme rašymui viskas daro įtaką, tik ją ne taip lengva atsekti. Gali būti, kad prietemoj sumirgėjęs medžio lapas, puvėsių smarvė ar prieš nosį iš dangaus nukritus plunksna padaro mums daugiau įtakos nei šimtai perskaitytų ar išgirstų teorijų. Mes to nežinom ir, ačiū Dievui, niekada nesužinosim, nes tikrai persistengtume ieškodami „reikšmingų įtakų“.
– Romane vis išnyra neišsipildžiusios motinystės kartėlis. Kokią reikšmę, kalbant bendrai, meilės istorijoms turi vaikų atsiradimas?
– Meilė yra kažkas neaprėpiama, nenusakoma, nevaldoma. Jos niekas negali niekaip paveikti. Jei ji yra, tai tiesiog yra ir išlieka, nesvarbu, kad ir kas atsitiktų.
Man atrodo, kad vaikų gimimas ar negimimas turi esminės įtakos moteriai ir vyrui kaip asmenybėms, gal ir jų santykiams, bet ne meilei. Taip man atrodo šiandien. Nežinau, ar ir po savaitės į šitą klausimą atsakyčiau taip pat.
– Esi minėjusi, kad rašai tarsi įlindusi į urvą, nuo visko atsiribojusi. O muzika, kuriant apsakymus, kartais skambėdavo fone? Galbūt įsivaizduoji, koks garso takelis tiktų šiems apsakymams?
– Galiu rašyti tik visiškoje tyloje. Jei aplink yra garsų, nuo jų „atsijungiu“ ir negirdžiu.
Rašydama pilnai įsivaizduoju visą situaciją – spalvas, kvapus, garsus, nuotaiką, jausmus. Kažkuria prasme viską, ką išgyvena mano veikėjai, rašymo momentu išgyvenu ir aš. Todėl informacijos (kognityvinės, juslinės, emocinės) yra labai labai daug. Tiek daug, kad daugiau aš nebepakelčiau.
– Ar erotinių scenų kūrimas kažkuo skiriasi nuo kitų? Rašydama apie seksą vadovaujiesi kokiomis nors taktikomis?
– O kuo erotinės scenos skiriasi nuo valgymo scenų ar tiesiog ėjimo gatve? Tiesiog gyvenimas, ir tiek. Be to, kartais pasakytame ar nepasakytame žodyje, žvilgsnyje, prasilenkime daugiau intymumo nei erotinėse scenose. Tą esantį ar nesantį intymumą pagauti sunkiau, nei tiesiog aprašyti rankas, kojas ar nuogas krūtis.
– Tekstuose vengei konkrečių laiko ir vietos ženklų, ekskursų į politiką ar istoriją. Kaip manai, ar dabartiniame karo kontekste šie kūriniai įgauna papildomų skaitymo filtrų?
– Rudenį Ruklos migrantų stovykloj čečėnė man sako: „Kodėl lietuviai su mumis taip blogai elgiasi, juk ir jūs bet kada galite tapti pabėgėliais ir prašyti prieglobsčio.“ Palinksėjau galva. Taip, galim. Bet tik teoriškai. O po poros mėnesių tai virto visai realia galimybe.
Vyksta tai, kas, atrodė, yra tiesiog neįmanoma. Man žodžiai „Europa“ ir „dvidešimt pirmas amžius“ atrodė kaip burtažodžiai, kuriuos pasakius nieko baisaus negali įvykti – nei viruso, nei karo. Bet įvyko. Ir tai visiškai sugriovė saugumo ir visagalybės („viską mes galim, su viskuo susitvarkysim“) iliuziją.
Skaitant istorijas gali atrodyti, kad „man tai jau tikrai taip niekada nebus, aš tikrai tokių nesąmonių niekada nedarysiu“. Gal ir ne. Bet tik gal.
– Kai kalbėjomės prieš dvejus metus, Lietuvoje dar nebuvo prasidėjusi pandemija. Tada sakei, kad nebeskaitai grožinės kūrybos. O dabar? Ar knygos padėjo išgyventi sunkius pastaruosius metus?
– Tų keleto karantino metų neprisimenu kaip sunkių. Aš ir taip namisėda, tai man labai didelio skirtumo nebuvo. Tik nepatiko, kad nebuvo galima skraidyti. Aš tokio tipo namisėda – sėdžiu namie, išskrendu–parskrendu, ir vėl sėdžiu namie. Kai neišleido skristi, buvo „oi oi“. Bet rudenį porąkart skridau į Vokietiją pristatyti vokiško „Glesum“, tai lėktuve ramiai ir perskaičiau dvi knygas. Vienos neatsimenu, o kita buvo labai gera – Chigozie Obiomos „Žvejai“. Taip patiko, kad net autoriui parašiau. Visada autoriams parašau, jei man jų knygos patinka. Ir, beje, jie visada atsako.
– Ko palinkėtum būsimiems šios knygos skaitytojams?
– Gerumo. Sau ir kitiems. Mums visiems visko užteks.
