S.Schweblin (g. 1978 m.) – vienas ryškiausių balsų šių laikų Lotynų Amerikos literatūros pasaulyje. Argentinietė rašytoja (tiesa, šiuo metu gyvenanti Berlyne) apdovanota daugybe premijų. Ji buvo apdovanota prestižine Juano Rulfo premiją, trys jos kūriniai buvo nominuoti „Man Booker International“ premijai. Lietuvių skaitytojai jos kūrybą galėjo pažinti iš anksčiau išleistų knygų „Prieraišumo laisvė“ bei „Pilna burna paukščių“, o šiais metais pasirodė ir dar vieno jos kūrinio vertimas – išleistas romanas „Stiklo akys“ (leidykla „Sofoklis“, iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė).
Savo knygose ji nukelia į pasąmonės būsenas, nagrinėja slėpiningą, dažnai nejaukų pasaulį, kuriame matomi ir nematomi pasauliai susilijeja. Tiesa, „Stiklo akyse“ ji kiek nutolo nuo tokio poetiško, metaforiško pasakojimo ir skaitytojams pristatė labiau realistišką romaną, kuriame kalbama apie technologijų įtaką mūsų gyvenimams ir tai, kokias visuomenės būsenas tai atskleidžia.
Kai ėmiau interviu iš S.Schweblin praėjusiais metais, koronaviruso pandemija dar tik buvo prasidėjusi ir daugelis uždavė sau klausimus – kas bus po metų, kaip pasikeis pasaulis, mums įžengus į naują realybę? Praėjus daugiau kaip metams nežinomybės vis dar labai daug, o pati rašytoja sako, kad, palyginus su tuo metu, optimizmo sumažėjo. „Buvau pasiklydusi pasaulį užklupusioje nežinomybėje ir mąsčiau pernelyg optimistiškai“, – šiame interviu sako argentiniečių rašytoja.
Tas laikas kažkiek pakeitė ir taip, kaip ji pati ir jos skaitytojai priima kai kuriuos jos kūrinius. Tarkime, „Stiklo akys“, kalbantis apie technologijų įsigalėjimą visuomenėje, pandemijos metu skaitomas visai kitaip – tarsi autorė būtų nuspėjusi ateinančius pokyčius. Rašytojos kūryba įgaus ir naujas formas – netrukus „Netflix“ pradės rodyti pagal jos kūrinį „Prieraišumo laisve“ sukurtą serialą.
Apie tai ir kitomis temomis – šis pokalbis.
– Pirmasis klausimas – apie tai, kaip „Stiklo akys“ jums atrodo dabar, kai po knygos pasirodymo praėjo šiek tiek laiko. Išgyvenome koronaviruso metus, per kuriuos technologijos smarkiai pakeitė mūsų gyvenimus. Ar manote, kad ši knyga iš dalies nuspėjo tai, kas vyksta dabar? Ar jos temos tapo dar aktualesnės?
– Nemažai skaitytojų, skaičiusių knygą karantino metu, dalijosi mintimis, kad ji atrodė kaip niekad glaudžiai susijusi su tuometine kasdienybe. Iš pradžių jaučiausi labai nustebusi, juk „Stiklo akis“ parašiau prieš keletą metų ir niekada negalvojau, kad teks patirti tai, kas vėliau ištiko pasaulį. Bet dabar jau galiu įžvelgti, kuriuose knygos aspektuose skaitytojai užčiuopė ryšį su savo pačių gyvenimu. Istorijoje aprašomos technologijos buitinės, tokios, su kokiomis susiduria kone kiekvienas paprastas miestietis: telefonai, socialiniai tinklai, virtualūs pokalbiai, vykstantys artimoje aplinkoje, veikėjų namuose. Todėl ir galime tapatintis – pastaraisiais metais patys gyvenome taip pat kaip jie. Taigi, istorijoje tikrai girdėti karantino realybės atgarsių, nors pati niekada nesitikėjau nuspėsianti ateitį.
– Nors ši knyga kalba apie technologijas, jų įtaką mums ir liečia temas, kurios anksčiau jūsų kūrybai buvo gana svetimos, sakote, kad esminiai klausimai išliko tie patys. Kokie jie?
– Na, reikalas tas, kad pradėjusi rašyti šią knygą jaučiausi labai šiuolaikiška. Net stebėjausi, kad išdrįsau imtis veikalo apie technologijas ir jų reikšmę mūsų gyvenime. Niekada nemaniau, kad tokia tema galėtų įkvėpti mane kurti. Bet kuo daugiau rašiau, tuo labiau supratau, kad technologijos tebuvo dingstis pradėti naują romaną, o pabėgti nuo temų, kurios jaudina labiausiai, ne taip paprasta. Pavyzdžiui, šioje knygoje nepaprastai svarbi kalba, ir apie tai savo kūriniuose svarstau gana dažnai. Įžvelgiu tragišką paradoksą – kalbos ir kuria, ir griauna mūsų tapatybę, padeda kitiems mus suprasti, nors tuo pačiu nuolat atrodo, kad vis pritrūkstame žodžių tikriesiems jausmams ar mintims išreikšti. Kitos temos, kurias nagrinėju romane, yra menas, menininkai ir meno rinka, aistra, vienatvė ir toji grėsminga bei trapi riba tarp kasdienybės ir nežemiškumo, kurią man visados įdomu peržengti.
Sąmoningai stengiausi sukurti mums pažįstamą pasaulį, nes norėjau atliepti didžiulę suirutę, apėmusią visuomenę po to, kai įsigalėjo šiuolaikinės technologijos.
– Kalbėdama apie šią knygą jūsų kūrinio vertėja į lietuvių kalbą sakė, kad skaitant atrodo, jog pradingo jūsų anksčiau taip mėgtas sapno šydas, paslaptingos metaforos, vaizdiniai, šįkart jūsų kuriamas pasaulis tikras, realus, pažįstamas. Ar sutinkate su vertėjos pastebėjimu apie jūsų literatūrinio pasaulio pokyčius? Ar buvo sudėtinga išbandyti save kitokiame rašymo stiliuje? Rašyti kur kas realistiškesnį pasakojimą?
– Taip, sutinku. Knyga labai tikroviška. Sąmoningai stengiausi sukurti mums pažįstamą pasaulį, nes norėjau atliepti didžiulę suirutę, apėmusią visuomenę po to, kai įsigalėjo šiuolaikinės technologijos. Nesiekiau kalbėti apie ateitį, priešingai – bandžiau pavaizduoti dabartį, tai, ką patiriame pastaruoju metu. Todėl sutrinku ir nustembu kiekvienąkart pamačiusi, kad kai kurie kritikai ar skaitytojai pristato romaną kaip distopiją ar net mokslinę fantastiką, nors knygoje nėra nieko, kas bylotų apie kitokį laikmetį nei dabartis ar šių dienų pasaulyje dar nematytus išradimus.
Neturiu nieko prieš minėtus žanrus, bet jie niekaip nesusiję su šiuo kūriniu. Išgirdusi apie tokius apibūdinimus neišvengiamai susimąstau, argi ne keista, kad gebame priprasti prie tam tikrų technologijų ir lyg niekur nieko naudoti jas savo kasdieniame gyvenime, o štai sutikę analogiškus išradimus grožinėje literatūroje palaikome juos svetimais?
– Ši knyga pristatoma kaip romanas, tačiau man ji atrodo tarsi apsakymų ir romano mišinys. Kaip rašėte šį kūrinį: ar iš pat pradžių nusprendėte, kad tai bus romanas, o gal knyga gimė iš kažkurio apsakymo idėjos, sumanymo?
– Nuo pat pirmųjų puslapių žinojau, kad rašau romaną. Sutinku, kad tam tikrus skyrius būtų galima skaityti kaip paskirus apsakymus, tačiau tokių nedaug. Vis atsikartojantys istorijų motyvai palaipsniui augina įtampą, kuri sumenktų, jei pasakojimai būtų kitokie arba išdėstyti kita tvarka. Taip, tai fragmentiškas romanas, bet toks ir buvo sumanymas.
– Šiame romane sukūrėte kentukių technologiją. Kas tapo jos pagrindu?
– Toji technologija tokia paprasta, kad būtų galima prilyginti ją senoviniam žaisliukui – užtektų surasti pliušinį žaislą su ratukais ir pritaisyti prie jo patį paprasčiausią mobilųjį telefoną. Kentukis anaiptol nėra naujas išradimas. Tarkime, kas nors nusiperka kentukį eiliniame Rusijos prekybos centre, įkiša kištuką į elektros lizdą, įkrauna ir štai – padaras jau važinėja po ruso butą. Vienintelė roboto naujovė yra tai, kad jį valdo ne dirbtinis intelektas, o kitas vartotojas, gyvenantis visai kitame pasaulio kampe, susietas su kentukiu, kurį ką tik įjungė Rusijoje. Užuot nusipirkęs kentukį ir tapęs jo „šeimininku“, tas žmogus, pavyzdžiui, gvatemalietis, pasirinko „būti“ kentukiu, kitaip tariant, jį valdyti. Juk galime virš miesto skraidinti dronus, tad kodėl negalėtume nepažįstamojo svetainėje vairuoti nedidelio roboto?
– Beje, kentukių technologija tarsi atspindi elgesį su gyvūnais. Jau daug metų rašoma apie tai, kad Vakarų visuomenėse daugėja porų, kurios apsisprendžia neturėti vaikų ir vietoje jų įsigyja augintinį. Arba rūpinasi savo augintiniais labiau nei artimais žmonėmis. Ar galima teigti, kad tai viena temų, įkvėpusių romaną?
– Taip, rašydama mąsčiau ir apie tai. Augintiniai – tik dar viena tema, verčianti svarstyti apie kalbos įtaką mūsų santykiams. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei vieną dieną gyvūnai prabiltų ir atskleistų, ką visą šį laiką apie mus galvojo? Kai kurie šeimininkai elgiasi su savo kentukiais nelyg augintiniais, ir šie priversti stebėti dalykus, kurių kitomis aplinkybėmis rinktųsi nematyti, klausytis įžeidinėjimų arba meilės prisipažinimų, kartais net dalyvauti įvykiuose, į kuriuos nė už ką nesiveltų, bet neturi jokių galimybių atsikirsti ir tegali mėginti ištrūkti iš svetimų gniaužtų, kaip tegali naminiai gyvūnai. Tačiau kai kuriems vartotojams pavyksta išsiaiškinti, kokiame mieste yra jų kentukis, arba koks yra namų, po kuriuos jie važinėja, telefonas. Surinkę numerį jie netrunka išdėstyti, ką iš tiesų galvoja. Taigi, man įdomu, kas nutinka, kai tarp „šeimininko“ ir „augintinio“ įsiterpia kalba?
Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei vieną dieną gyvūnai prabiltų ir atskleistų, ką visą šį laiką apie mus galvojo?
– Nors knyga – apie technologijas, esminė tema yra sutrūkinėję žmogiški ryšiai, kuriuos atkurti bandoma pasitelkiant šiuolaikinius išradimus. Kodėl, jūsų manymu, vis labiau plintant technologijoms, žmonės, regis, tik tolsta vieni nuo kitų? O gal tai tik mūsų įsivaizdavimas? Galbūt žmonės buvo vieniši ir anksčiau, paprasčiausiai apie tai nekalbėdavo?
– Visus šiuos klausimus romane keliu ne todėl, kad žinau atsakymus, o dėl to, jog man įdomu į tai gilintis. Tikiuosi, kad į juos atsakyti galės skaitytojai. Šiaip ar taip, manau, kad nederėtų suversti visos kaltės technologijoms. Technologijos lydi mus jau daugybę amžių – nuo tada, kai išradome kirvį ar ratą. Savaime jos nėra nei geros, nei blogos – tai tik įrankis. Pavojus glūdi mūsų sprendimuose, kaip tuos įrankius naudoti ir kam patikėti jų kontrolę.
– Kuri iš aprašytų istorijų jums atrodė liūdniausia, labiausiai slegianti?
– Klaudijaus – vyriškio, kuris atvyksta į Buenos Aires atsisveikinti su dėde. Graudinausi kurdama šią istoriją, nes ji paremta mano pačios atsisveikinimu su močiute. Tačiau ją rašyti nebuvo sunku, priešingai – jaučiau palengvėjimą. Kartais reikia išsilieti ant popieriaus, kad užgydytum žaizdas. Galbūt rašydami dar sykį apsvarstome praeities akimirkas, kurių anksčiau nesupratome, ir tam tikri dalykai nušvinta naujomis spalvomis. Dar viena istorija, paremta mano asmenine patirtimi, yra Alinos. Tose menininkų dirbtuvėse Meksikoje praleidau net keturis mėnesius, todėl tai, ką aprašiau, man buvo puikiai pažįstama.
– Koks jūsų pačios santykis su technologijomis? Kokias iš jų naudojate?
– Turiu tviterio ir instagramo paskyras, tačiau tuose tinkluose lankausi retai. Dažniau naudojuosi „WhatsApp“, „Zoom“ programėlėmis arba skaipu. Nuo šeimos ir draugų Argentinoje mane skiria beveik 13 000 kilometrų, tačiau dėl minėtų technologijų įstengiame nenutolti vieni nuo kitų.
– Kai kalbėjomės praėjusį kartą, karantinas buvo įsibėgėjęs. Tada mažumėlę užsiminėme apie tai, kas tokiais laikais svarbiausia. Jūs sakėte: „Tačiau būtent žinios gali išgelbėti mus. Gyvename ypatingais ir tuo pačiu metu pavojingais laikais, kai naujoji „normalumo“ būsena paliečia visus mus. Kuomet kažkas išgąsdina, jūsų raumenys įsitempia, dėmesys tampa absoliutus, tikiuosi, kad ir toliau sugebėsime išlaikyti šį susikoncentravimą.“ Ar manote, kad visuomenė išlaikė šį egzaminą? Ar, jūsų nuomone, įvyko kažkokių lūžių, kurie negrįžtamai pakeitė mūsų suvokimą apie aplinkinį pasaulį?
– Skaitydama savo pačios žodžius suprantu, kad buvau pasiklydusi pasaulį užklupusioje nežinomybėje ir mąsčiau pernelyg optimistiškai. Vis dar galvoju, kad tai buvo įdomūs laikai. Žinoma, visų pirma į galvą šauna nelaimės: mirė daugybė žmonių, skurdo lygis trečiojo pasaulio šalyse šoko aukštyn, dar labiau išryškėjo diskriminacija ir nelygybė.
Bet jei elgiuosi truputį ciniškai ir leidžiu sau užsimiršti, tik dar stipriau jaučiu, kad išgyvenome iš tiesų įdomius laikus, kai buvome smarkiai įbauginti. O juk baimė sudrebina bet kokio režimo pamatus, patikrina bet kokius – visuomeninius ar asmeninius – įsitikinimus. Vis dėlto galvoju, kad nesugebėjome pasimokyti iš šios situacijos. Kitaip nei anksčiau, mąstau pesimistiškai ir baiminuosi, kad ir vėl praleidome progą pasisemti žinių. Tai buvo tragedija, iš kurios naudos išpešė tik nedaugelis. Tiksliau, tebėra tragedija. Lotynų Amerika vis dar neatsigavo. Kalbama, kad tenykštei ekonominei krizei išspręsti prireiks ne vienerių metų.
Kitaip nei anksčiau, mąstau pesimistiškai ir baiminuosi, kad ir vėl praleidome progą pasisemti žinių. Tai buvo tragedija, iš kurios naudos išpešė tik nedaugelis.
– Ir paskutinis klausimas – ką rašote dabar? Kokią temą norite nagrinėti?
– Mano planuose – nauja apsakymų rinktinė. Tiesą sakant, apsakymus rašau nuolatos, tai tarsi įsisenėjęs įprotis. Beveik visada kiekvieną naują idėją visų pirma įsivaizduoju apsakymo pavidalu. Be to, kartu su kino režisiere Claudia Llosa beveik baigėme naujo filmo scenarijų ir tikimės pradėti filmavimus jau ateinančiais metais. Kalbant apie kiną, tai ne pirmas mudviejų darbas. Kiek anksčiau filmo scenarijumi pavertėme „Prieraišumo laisvę“, kurią žiūrovai jau šį spalį galės išvysti „Netflix“ platformoje.
Iš ispanų kalbos atsakymus vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė