Sandra atskleidė istorinio romano rašymo užkulisius, pasakojo, kaip dešimtmetį rinko informaciją, kaip istorinės figūros, tokios kaip Salomėja Nėris, Jonas Aistis, virto autentiškais veikėjais, kalbėjo apie mokymą, mokymąsi ir rašomą naują knygą, kurios centre – Australija.
Rašydama ieško prieštaros
Praėjusiais metais pasirodė trečiasis rašytojos romanas „Akys chimeros“ apie tikrą įvykį, nutikusį vieną, konkrečią dieną, t.y. 1939 m. liepos 25-ąją. Tai pirmoji autorės knyga, kurios idėja kilo ne iš asmeninės patirties. „Pirmuose dviejuose romanuose – mano istorijos, nors permanytos, sufikcintos. Trečiojo romano istorija yra svetima, bet jau rašydama apie save supratau, kad daugiausiai tiesos pasakoma po kauke. Reikia sukurti personažą ir tada kažin kas atsidaro. Susijungi su kolektyvine pasąmone ir kūrinys pradeda važiuoti“, – teigia S.Bernotaitė.
Pasyviosios kūrybos stadija, kai buvo renkama medžiaga naujausiam romanui, truko daugiau kaip 10 metų. Autorės nuomone, romanui apie realius literatūros lauko veikėjus sukurti reikia daugiau nei sėkmės istorijų, kurias dažniausiai randame literatūros vadovėliuose. „Man, kaip rašytojai, įdomiausi emociniai momentai – kaip jie atrodė, kaip bendravo, kokie anekdotai buvo pasakojami, kaip jie apšnekėjo vienas kitą. Ar gali parašyti romaną, jeigu tai istorija, kurioje viskas buvo gerai, viskas sekėsi? Tie personažai būtų lėkšti.“
-
„Rašytnamis“. D.Norkūnas: „Kartais eilėraščio eilute tampa pokalbio su kitu žmogumi eilutė“
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
Kontrastai, kurie telpa ryškiose asmenybėse, tampa romano personažų ašimi: „Būna vientisesnių žmonių, tačiau apie jų nuotykius romanų nerašome. Įdomu tai, kas prieštaringa. Tokiuose veikėjuose atsispindi mūsų pačių vidinis prieštaringumas.“
S.Bernotaitei buvo įdomiausia ieškoti konfliktinių situacijų: „Labai greitai suvokiau, kad rinkdama medžiagą apie personažus ieškau nesutarimų, nes tada žmonės savo memuaruose rašo tiesą. Jeigu jie savo amžininką mėgo, jį liaupsino, tai iš esmės nesuvoksi, koks tas žmogus buvo. Bet jeigu jo nemėgo, aprašomasis charakteris pasirodo ryškiau.“
Išgirsti veikėją ryjant seiles
Pasinaudodama įvairiais šaltiniais – istorikų darbais, laikraščiais, memuarais – romane S.Bernotaitė pateikia daugiau konteksto apie veikėjus: kas buvo kas, kaip jie atrodė žmonėms iš šalies. Labiausiai autorė tapatinosi su pagrindine veikėja S. Nėrimi. „Norėjau autoritetus, apie kuriuos mokomės mokyklos programoje, paversti gyvais žmonėmis. Norėjau rašydama pajusti, kaip Nėris seiles nuryja. Tik būdamas šalia gyvo žmogaus gali girdėti, kaip jis kalba, matyti, kaip nusišypso, kaip jo dantys atrodo, kokia jo oda šiandien. Pasakodama jaučiau visus tuos dalykus. Ko gero, tik taip buvo galima išlaviruoti ir nenupiešti poetės viena spalva. Reikėjo ją priimti kaip subjektą, priimti jos vidų su simpatija ir antipatija taip, kaip priimu ir pačią save.“
S.Bernotaitė pastebi, kokius dalykus dažniausiai aptaria amžininkai: „Vienas šimtametis, kuris jaunystėje mokėsi Panevėžio gimnazijoje, sakė, kad S.Nėris nebuvo graži, bet švietė. Jos charizma traukė kitus, ji atstovavo archetipą, į kurį žmonės projektavo savo lūkesčius, norus, frustracijas. Tos projekcijos ją, aišku, ir iškėlė, ir nužemino.“ Rašydama apie S.Nėrį autorė permąstė, ar tikrai tikslas yra svarbesnis už priemones, ar rizikuotų savimi ir kitais, kad tikslą pasiektų.
Nors romaną ji pati vadina egzistenciniu, kadangi jame susitelkiama į situaciją, žmonių charakterius, išgyvenimus, likimus, vis dėlto stipri ir istorinė, politinė linija: „Tikrai gilinausi į tai. Buvo neįmanoma nesigilinti, nes S.Nėris su J.Aisčiu buvo ir politinės figūros. Poetas ir politika – sena tema. Raktą atradau supratusi, kad
neprivalau žinoti visos istorijos prieš ir po, kad man tereikia vienos paros ir kad, anot Walterio Benjamino, istorijos angelas skrenda atbulas, nusigręžęs į ateitį. Suvokus, kad aprašytieji žmonės turi ateities svajonių, vilčių, man atsivėrė vaizduotė.“
Pasirinkusi taktiką, kai veikėjai nenutuokia apie savo ateitį, autorė tapo visagale pasakotoja, todėl jai buvo svarbu neužbėgti įvykiams už akių ir neįpinti detalių, apie kurias veikėjai savo laiku dar negalėjo žinoti: „Buvau parašiusi, kaip per revoliuciją bolševikai sušaudė rusų caro šeimą, vaikus ir juos užkasė užpylę kalkėmis, kad sunaikintų įkalčius, ištrintų istoriją. Paaiškėjo, kad apie kalkes buvo sužinota daug vėliau, labai ilgai buvo neaišku nei kur jie palaidoti, nei kaip žuvo. Vadinasi, 1939 m. liepos 25 d. niekas negalėjo apie šį faktą kalbėti ar galvoti. Tai mane privertė dažniau kvestionuoti savo rašymą.“
Praeities ir dabarties, realybės ir fikcijos sankirtos
„Literatūra ir egzistuoja tam, kad nepatogias temas išneštų į viešumą. Gali nemėgti ar nekęsti romano, bet galbūt jis yra dingstis diskusijoms“, – teigia rašytoja. Naujajame romane keliami klausimai apie socialines lytis, moteris, kurios nori vietos vyrų pasaulyje, kovoja dėl tokio statuso, gal net tikisi, kad kiti vyrai jas pripažįsta kaip lygias. Ir faktas, kad, išsikovojusios sau vietą, jos nepadeda kitoms moterims, tiek pat kalba apie šiandieną, kiek apie 1939-uosius.
„Apie S.Nėrį iki šiol sakoma, kad ji buvo geniali, ideali, švelni, nepasiekiama, trokštama, bet dėl pažiūrų naivi, trapi, kvaila būtybė. Tačiau nesugebama pripažinti, kad gal visai ji ne naivi. S.Nėris tikrai skaitė, domėjosi, padarė tam tikrus pasirinkimus. Tai jos pačios nuomonė ir jos klaidos, – tvirtina S.Bernotaitė. – Mes ją taip neadekvačiai matome todėl, kad ji neatitinka anuometinio moters stereotipo. Galima klausti, kad gal ir šiandien egzistuoja ta pati schema, kai tikima, jog žmogaus išorė, laisvumas nurodo jo palaidumą.“
A.Kaziliūnaitei pasiteiravus, kaip rašymą apie artėjantį Antrąjį pasaulinį karą paveikė šiandien vykstančio karo nuotaikos, S. Bernotaitė atskleidė, kad jau seniai ją lydi gedulingos jausenos: „Rinkdama medžiagą supratau, kad praeitis arti dabarties, – mes jau seniai matėme karo ženklus, o dabar esame kitame karo etape, bet grįžtame į normalų funkcionavimą, į ekskursijas plaukiame tarsi mano aprašyto laivo keleiviai, karo akivaizdoje sprendžiantys lokalias lietuvių ir lenkų problemas. Romane rašau apie laiką, kuris yra prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Anos vasaros laikraščiuose greta karinių paradų nuotraukų radau naujienas apie sezono skrybėlaičių madą, apie tai, kad ožka išmaitino šešis paršelius... Ir anksčiau, ir dabar stengiamės nustumti mintį, kad karas ant slenksčio. Kita vertus, jei nuolat gyventume su karo grėsme, negalėtume funkcionuoti, todėl raminame save tokiais būdais.“
Dabar S.Bernotaitė rašo ketvirtąjį romaną, šįsyk apie Australiją, kurioje gyveno iki persikraustymo į Kauną. Ir šioje knygoje ji randa netikėtų praeities ir dabarties, fikcijos ir tikrovės sąsajų: „Rašydama apie mitus, apie baltuosius ir aborigenus juntu ir tai, kas pasaulyje vyksta dabar. Australija su kylančiais gaisrais, potvyniais, gamtinėmis katastrofomis mus perspėja apie klimato kaitą anksčiau, nei norime tai įsisąmoninti. Keliaudama Australijoje pažinau „gamtą motulę“ kaip tamsią, narcisistinę motiną, kuriai nesvarbu, mirsi tu ar gyvensi. Gamta neturi humanistinės atjautos. Tai suvokusi sumažini savo aroganciją. Mintis, kad Žemėje kažin ką užkariavome, kultivavome, yra melas. Mes sugriovėme ir už tai gausime atlygį. Jau gauname.“
Kiekviena istorija diktuoja žaidimo taisykles
S.Bernotaitė įvardija skirtingus rašytojų tipus. Jos nuomone, esama rašytojų, kurie randa savąjį kūrybos metodą, raktą į žaidimą su savo pasąmone, ir todėl jų romanai vieni su kitais supanašėja – skaitytojas to ima tikėtis ir tai pamėgsta. Apie savo metodą ji sako kitaip: „Vieną mano romaną perskaičius galima jo nemėgti, kitą perskaičius galima labai mėgti ir sakyti, kad juos skirtingi autoriai parašė. Tokių rašytojų turbūt mažiau žinome. Bet aš gal tuo ir unikali.“
Kūryba šiai autorei yra kalbos žaidimas. Kiekviename jos romane kuriamas vis kitas kalbos stilius. Romane „Katė, kurios reikėjo“ kalbama iš veikėjos pozicijos, tai tarsi moters monologas, „Dioniso barzdoje“ yra trys pagrindiniai veikėjai, trys skirtingi kalbėjimai. „Rašiau kai kur ir moksline stilistika, tai gal nėra įprasta lietuvių
literatūroje, bet užsienio autorių kūriniuose pasitaiko, ne visa grožinė literatūra kalba vaizdiniais. Užverti šitą romaną, ir jo specifinio žodyno nebėra. „Akys chimeros“ – dar kita, smetoniška kalba. Kur yra mano kalba – nežinau. Galbūt romane apie Australiją, kurį dabar rašau“, – juokiasi rašytoja.
„Dioniso barzdoje“ autorė leido sau užsiimti postmodernizmu: „Padariau romane lyg ir negalimą dalyką – atsisakiau laiko linijos – ir paskui suvokiau, kokia tai beprotybė. Pasakodama šokinėju iš vieno veikėjo galvos į kitą. Turėjau tam pateisinimą. Kalbu apie meilės prisiminimą, o juk tai kaip debesis, vaizdinių ir minčių spiečius. Atmintis mums leidžia suvokti istoriją rišliai, bet nesudėlioja jos į liniją.“
Rašytoja mano, kad dabar žmonės tikisi kalbos natūralizmo, bet senovinė, stilizuota, eiliuota, ritmiška ir rimuota kalba, pavyzdžiui, teatre, turi daug stipresnį poveikį: „Ji turi teisę gyventi šalia gatvinės, hiperrealistinės kino kalbos.“
Aistra rašyti perduodama kaip deglas
Galvodama apie įkvepiančius menininkus S.Bernotaitė pastebi, kad visi jie pakvaišę dėl to, ką daro: „Mane labai žavi ne kas kitas, o toji aistra. Ji kaip deglas perduodama ir gali ją jausti. Tikiuosi, ir mano rašymo dirbtuvėse žmonės tai pajunta. Kartais pakanka to, kad sėdžiu, kalbu apie literatūrą, ir iš to, kaip kalbu, klausytojams gali stogą nurauti. O amatas yra amatas, jį tiesiog reikia išmokti padaryti, atlikti.“
Tinklalaidės viešnia taip pat atkreipia dėmesį, kad rašytojams būtina arogancija – ji svarbi drąsiai kuriant pasaulio modelius, kurių reikia auditorijai. „Rašytojo užduotis įvesti skaitytojus į patirtį, kuri juos sukrečia ir išveda iš savęs į kitą žmogų. Mano manymu, tai gydo labiau nei psichoanalizės knygos“, – teigia S.Bernotaitė. Rašymą ji vadina šalutiniu produktu. Jos gyvenimas – kelionė, buvimas su savimi, su literatūra, nuolatinis jaudinančių, sukrečiančių dalykų ieškojimas. Be kūrybos, ji užsiima ir moksline veikla – studijuoja doktorantūroje ir domisi išeivių moterų autorių kūryba.
Įstojusi į filologijos doktorantūrą S.Bernotaitė pakeitė studijų kryptį – iki tol studijavo teatrinę specialybę. Pasirinkimą tęsti studijas trečiojoje pakopoje aiškina tuo, kad jai visada patiko akademinė aplinka: „Kodėl gi joje nepabuvus ilgiau? Kita reikalo pusė – išeivijos moterų kūryba, kuri man yra artima. Pati gyvenau užsienyje, skaičiau išeivių knygas, kurios Lietuvos buvo dar nepasiekusios, mačiau įvairius vidaus procesus ir kiek ten dramos. Greta kūrybos yra laisvo laiko, todėl norisi dirbti tame lauke, kuris artimas ir dar papildo kitas veiklas.“
Dirbant prie mokslinių tekstų gali būti prieinama riba, kai supranti, kad kažko dar nežinai, nemoki, ir tai gera proga tobulėti. Greitai pasirodys jau antrasis autorės mokslinis straipsnis, ir, kaip ji prisipažįsta, jie negimsta lengvai: „Buvo tokių momentų, kai supratau: „Velnias, šito negaliu padaryti.“
Kaune daug erdvės vienatvei
Prieš pradėdama rašyti romaną „Akys chimeros“ S.Bernotaitė su dabartine gyvenamąja vieta – Kaunu – neturėjo jokių sąsajų. 2016-aisiais atvykusi į Lietuvą viešbutyje „Metropolis“ išsinuomojo kambarį ir 10 dienų vaikštinėjo po miestą, kol jo sienos pradėjo kalbėti ir pavyko atrasti iki tol nežinotų istorinių momentų: „Pajutau, kad Kaunas pasikeitęs į gera: žmonės atsikovojo miestą, jame tikrai galima gyventi. Jis nebeturi kriminalinio atspalvio. Supratau, kad reikėtų grįžti į Kauną ir rašyti, nes viskas, ką čia patirsiu, duos medžiagos knygai. Romano pirmuose sakiniuose kalbama apie tai, kaip S.Nėris žingsniuoja per Laisvės alėją liepos mėnesį – tai mano tikras pojūtis.“
Pasiteiravus, kodėl pabaigusi knygą galiausiai liko gyventi Kaune, rašytoja sako įsimylėjusi miestą. Pasirinko jį sąmoningai, pagyvenusi milijoniniame didmiestyje ir pradėjusi vertinti mažo, jaukaus, patogaus miesto privalumus, kur daug erdvės vienatvei: „Kaune žinau tokių vietų, kur galiu praleisti valandą ir nesutikti žmogaus. Išlaukiau gero momento, kai čia irgi galima gyventi ir labai puikiai.“
S.Bernotaitės palinkėjimas norintiems save kūrybiškai išreikšti per rašymą:
Kas nori su manimi kūrybinio rašymo patirties, turėtų žinoti, kad dirbs su rašytoja, o ne su rašymo mokytoja. Aš leisiu ko nors išmokti, bet nemokysiu. Rašyti reikia labai daug ir mėgti tai daryti.
Kai žmonės svarsto, ar ateiti į literatūrą, pirmiausiai jiems pasiūlau leisti sau ateiti. Pasakyti be jokio apsimetinėjimo: „Esu rašytoja.“ Kai kam tai yra itin didelis žingsnis, prilyginčiau jį stebuklui.
Be to, patariu žmonėms pasijusti literatūros pasaulio dalimi. Niekas tavęs nepakvies į šeimą, turi pats pajausti, kad esi šios šeimos narys. Tarp kolegų gal ir kyla konfliktų, bet visi esame tame pačiame literatūros lauke ir tas jungties jausmas labai geras. O jeigu nepatinka bendrauti su gyvais rašytojais, yra mirusių – pilnos bibliotekos – ir ten gali susirasti sau draugų. Pavyzdžiui, perskaitei kokį romaną, jis patinka, išgūglini viską apie autorę, jos biografiją, perskaitai kitus romanus, pirmą bandymą, paskutinį ir sužinai apie autorę tiek, tarsi ji būtų tavo giminė, draugė. Taip ir studijuojama literatūra.
Eikit ir rašykit, būkit arogantiški, egoistiški, egocentriški autoriai! Noriu, kad Lietuvoje būtų daugiau geros literatūros, noriu sulaukti jūsų knygų!
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
