Sara Collins – jamaikiečių kilmės rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone. Iš pradžių moteris siekė teisininkės karjeros – mokėsi Londono ekonomikos mokykloje, o vėliau net septyniolika metu dirbo teisininke. Vėliau Sara nusprendė, kad visą gyvenimą ji troško vieno – rašyti romanus. Rašytoja su pagyrimu baigė kūrybinio rašymo magistrantūrą Kembridžo universitete, o 2015 metais buvo apdovanota „Michaelo Holrydo” premija už kūrybinį rašymą. Pirmasis rašytojos romanas „Franės Langton išpažintis“ iškart tapo pastebėtas – kūrinys pateko į „Lucy Cavendish“ premijos trumpąjį sąrašą, o 2019-aisiais rašytoja buvo apdovanota „Costa“ pirmojo romano kategorijoje.
– Jūsų knyga „Franės Langton išpažintis“ yra tarsi čili pipiras, deginantis, bet reikalingas gyvenimo skonių paletėje. Kiek laiko pagrindinės knygos temos sukosi jūsų galvoje, kol tapo knyga?
– Nuostabus palyginimas! (juokiasi) Būtinai jį užsirašysiu! Šios knygos temos mane persekiojo visą gyvenimą. Esu įsitikinusi, kad pirmame rašomame romane išlieji visą savo nusivylimą bei susirūpinimą. Mano atvejis – ne išimtis. Ypač buvau nusivylusi tuo, kad istorinėje fantastikoje įprasta vaizduoti juodaodžius personažus be nuotykių ir be aistros. Esame įpratę matyti juodaodžius veikėjus vienoje konkrečioje situacijoje – vergovės kontekste, iš to ir kilo mano nusivylimas. Taip pat jaučiu didžiulį susižavėjimą gotikiniais romanais, XIX amžiaus pradžios klasikiniais anglų rašytojų gotikiniais romanais, tokiais kaip „Džeinė Eir“ bei „Vėtrų kalnas“, kurie, spėju, savo laiku buvo tie čili pipirai. Pavyzdžiui, taip galime įvardinti „Vėtrų kalną“.
Žmonės tiesiog nesuprato, kas tai, nes knyga išties galinti sukelti perversmą, iššaukianti, paini bei sudėtinga. Nuo pat paauglystės žavėjausi šiomis knygomis ir jų sukeliamomis reakcijomis, tačiau tuo pat metu buvau nusivylusi juodaodžių veikėjų trūkumu šiuose kontekstuose. Taigi mano parašytas romanas buvo tarsi viso ilgai besitęsiančio mąstymo proceso temomis, kylančiomis iš skaitymo patirties, kulminacija.
– Kokia yra gotikinių romanų magija ir jų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Kodėl mums reikia daugiau tokios literatūros?
– Manau, kad yra du atsakymai į šį klausimą. Pirmiausia, jie padeda atsiplėšti nuo kasdienybės. Gotikiniai romanai nėra suvaržyti realizmo, galvojant vien apie tai, kas gali nutikti ir kaip mes vėliau dėl to jausimės. Tai išties įdomus būdas tyrinėti dalykus, kurių neturėtume jausti. Taip pat antgamtinės patirtys ar bauginantys išgyvenimai, apie kuriuos nenorėtume galvoti. Manau, kad tai buvo pagrindinės mane patraukusios priežastys.
Kitas dalykas, kad ypač tokiu metu, kai grumiamės su neapibrėžtumu, kaip pastaruosius keletą metų (turiu omenyje politinius pokyčius Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir pandemiją pastaruoju metu), mes siekiame pabėgti nuo realybės, todėl esame linkę rinktis arba distopinius kūrinius, koncentruotus į ateitį, arba istorinę grožinę literatūrą, tarsi bandydami pabėgti į praeitį ir pamatyti ją kitokiu kampu. Mano manymu, gotikinis vingis istoriniuose kūriniuose leidžia mums nesijausti, tarsi sėdėtume pamokoje. Jei tik rašytojui pavyksta, su visišku istorinių aplinkybių tikslumu jis mus panardina praeityje, kurioje tiksliai žinome net ir tokius dalykus, ką žmonės vilkėdavo tuo laikotarpiu, ką valgydavo, kaip keliaudavo bei kaip bendraudavo. Taip pat šiuose kūriniuose jaučiama didžiulė aistra kelionėms ir skiriamas dėmesys sudėtingiems bei pražūtingiems meilės romanams. Tai, kuo aš žaviuosi skaitydama – prikaustanti, įtraukianti ir greitai skaitoma istorija.
– Negalėčiau jūsų romano pavadinti greitai skaitomu kūriniu... Knyga pareikalavo susikaupimo dėl kai kurių romane pateikiamų idėjų, išsakytų minčių, prie kurių norėjosi sustoti ir jas gerai apmąstyti.
– Taip, visiškai sutinku. Pati dievinu skaityti, todėl siekiu, kad rašytojas ir skaitytojas tarsi sudarytų sutartį. Manau, kad rašytojas turėtų stengtis romanu įgyvendinti du tikslus, iš kurių vienas yra papasakoti istoriją. Tikiuosi, kad mano knygoje yra pakankamai dėmesio skiriama istorijai: drama teismo salėje, meilės romanas, teismo procesas dėl įvykdyto nužudymo. Kita vertus, svarbu, kad geras romanas priverstų susimąstyti, ką reiškia būti gyvam, apie geriausius ir blogiausius savo išgyvenimus bei patirtis. Tai reikalauja apmąstymo, sulėtinti skaitymo tempą, kai kurias vietas skaityti antrąkart. Taip pat man tai tarsi geros knygos išbandymas – ar galėčiau ją skaityti dar kartą, ar galėčiau dar ką nors iš jos pasiimti?
Pati dievinu skaityti, todėl siekiau, kad rašytojas ir skaitytojas tarsi sudarytų sutartį.
– Viename interviu kalbėdama apie savo knygą minėjote, kad „<…> taip pat yra jaučiama, kad juodaodžiams skaitytojams pabodo matyti save aukos vietoje vien dėl to, kad taip yra įprasta kalbėti apie vergus“. Iš tiesų, knygoje parodote, kad vergija gali būti antraeilė pagrindinio siužeto tema, padedanti istorijai tapti dar galingesnei bei patrauklesnei. Ar šia knyga pasiekėte visko, ko tikėjotės? Kokią įtaką ši istorija gali padaryti juodaodžių literatūrai? Kokia yra šios knygos svarba ateities kartoms?
– Geras klausimas. Nepasiekiau visko, ką buvau užsibrėžusi šia knyga, tačiau guodžiuosi žinodama, kad dauguma rašytojų pasakytų tą patį. Tarp rašytojų yra paplitusi nuomonė, kad istorija tavo galvoje niekada nebus tokia pati, kaip parašyta knygoje. Tai – tarsi plyšys tarp tobulumo bei meno, ir kiekvienas, bandantis kokiu nors būdu kurti meną, su tuo susiduria. Kuomet stengiesi iš visų jėgų, tačiau niekada negali pasiekti tobulumo. Tokiu atveju, kai kuriuos dalykus tiesiog turi palikti nuošalyje.
Knyga yra gana revoliucinga ir galbūt bus pavyzdys, ką tokia forma ar kitomis formomis galima sukurti ateityje, ir tai išties svarbu.
Esu patenkinta tuo, kad nusprendžiau papasakoti istoriją, negirdėtą anksčiau. Knyga yra gana revoliucinga ir galbūt bus pavyzdys, ką tokia forma ar kitomis formomis galima sukurti ateityje, ir tai išties svarbu. Vienas iš man svarbiausių rašymo aspektų yra tas, kad rašydami mes ne tik pasakojame apie tai, kas vyksta realiame pasaulyje, bet ir padedame skaitytojui pažvelgti į skirtingas patirtis bei skirtingus pasaulius. Manau, kad pasiekiau tai, ir tikiuosi, kad tai bus tarsi romano palikimas. Tuo pat metu parašiusi knygą tarsi prisijungiau prie juodaodžių rašytojų, kuriančių panašius dalykus, bei juodaodžių filmų kūrėjų, kurie taip pat imasi žanrų, kur anksčiau nebuvo galima išvysti juodaodžių personažų. Vienas iš tokių pavyzdžių per pastaruosius keletą metų – mano mėgstamas Jordalas Peele ir jo siaubo filmas Get Out, kuris pradėjo neįtikėtiną juodaodžių kino kūrėjų tradiciją siaubo žanre.
– Pakalbėkime apie juodaodžių gotikinius romanus ir jų svarbą literatūroje. Jei neklystu, nėra labai daug tokių romanų... Kodėl turėtume skaityti jų daugiau? Kuo šios istorijos skiriasi nuo tradicinių žanrų?
– Iš tiesų, jų nėra daug… Žinau keletą pavyzdžių: iš Karibų jūros regiono kilusią rašytoją Maryse Conde, turbūt pačią žinomiausią juodaodę gotikinių knygų rašytoją, tačiau visgi dar nelabai gerai žinomą… Taip pat Toni Morrison knygą „Beloved“ priskirčiau prie juodaodžių autorių gotikinių romanų. Bet tokių yra vos keletas.
Todėl turėtume ne vien tik skaityti, bet ir rašyti daugiau. Tai mums padeda suprasti vienas kitą, pažvelgti į mūsų panašius išgyvenimus. Taip pat tai padeda mums sukurti ryšius, pagrįstus empatija, o ne įtarimu ar priešiškumu. Daug apie tai mąsčiau rašydama šią knygą ir vėliau apie ją kalbėdama. Mums to reikia dabar labiau nei kada nors anksčiau.
– Juodaodė moteris, kaip stiprus pagrindinis veikėjas, retas atvejis literatūros kūriniuose. Kodėl? Kodėl moteriai, ypač juodaodei moteriai, dažniausiai suteikiamas antraeilis vaidmuo kūrinyje?
– Manau, kad kalba ne tik apie juodaodes moteris. Mano manymu, tai pasako nemažai apie mūsų, kaip visuomenės, toleranciją moterims ir ko iš jų yra tikimasi. Šiame romane man buvo labai svarbu paliesti pykčio tematiką. Visos mano romano moterys turi pagrindą pykti – skirtingais būdais jos visos XIX amžiaus pradžioje yra kontroliuojamos vyrų, valdančių namus.
Ne vien tik Franė, kuri yra knygos pagrindinė veikėja, išgyvenusi vergovę, bet ir prancūzė šeimininkė, gyvenanti gana privilegijuotą gyvenimą, tačiau kontroliuojama savo vyro, neturinti teisės į nuosavybę, neturinti galimybės siekti karjeros ar pati užsidirbti, ir tokiu būdu atsidurianti tokioje pat situacijoje kaip ir Franė. Ji yra labiau išlepusi, bet norėjau parodyti, kas galėtų vienyti visas šias moteris, nepaisant jų skirtumų, kilmės ar skirtingų išgyvenimų. Visas jas vienija pyktis. Tada supratau, kad neturime daug kūrinių, toleruojančių stiprią ir piktą moterį kaip pagrindinę veikėją. Manau, kad taip yra todėl, kad stipri pikta moteris meta iššūkį struktūroms, ant kurių yra sukurtas mūsų pasaulis, ir pastebime tai ne vien literatūroje, bet ir politikoje.
Reakcija į moteris, – gudrias, garsias bei piktas, visada man reiškė tarsi norą kontroliuoti. Man visada buvo svarbu išreikšti tą pyktį, nes pyktis gali būti konstruktyvus. Pirmiausia, tai logiškas atsakas į daugelio moterų patirtis visame pasaulyje, kliūtis, galimybių stoką, priekabiavimą. Pyktis – logiškas atsakas į visa tai. Vienas iš dalykų, kurį turi atlikti knyga – tiesos ieškojimas ir jos atskleidimas. Jei ignoruojame šias moterų patirtis, tai sukelia pyktį arba didelės tiesos dalies ignoravimą.
Be pykčio nėra pasipriešinimo. Galbūt nenorime to pripažinti, tačiau pyktis visada buvo pirmas žingsnis į pasipriešinimą.
Pyktis taip pat yra labai konstruktyvus. Žvelgiant į praeitį, galime pamatyti, kad pyktis buvo emocija, kuri skatino žmones organizuotis, priešintis, nesutikti su jiems primetamomis sąlygomis, kovoti prieš dalykus, kurie neleido judėti pirmyn. Neturime pykčio priimti kaip neigiamos emocijos ir vengti apie tai rašyti. Be pykčio nėra pasipriešinimo. Galbūt nenorime to pripažinti, tačiau pyktis visada buvo pirmas žingsnis į pasipriešinimą. Pagalvokite apie visas žymias revoliucijas pasaulio istorijoje, apie pilietinių teisių judėjimus, apie bet kokią kolektyvinę veiklą. Pyktis – viena iš visko kibirkščių. Man buvo svarbu tai atspindėti romane, nes bandžiau galvoti apie moterį, kuri yra varžoma aplinkybių, bet bandanti rasti būdą gyventi visavertiškai, išnaudoti savo galimybes, išsilaisvinti iš ją ribojančių dalykų. Taip pat, kaip ji reaguotų susidūrusi su kliūtimis, kaip jaustųsi ir ką darytų.
– Ką reiškia jums, kaip rašytojai, suteikti balsą asmeniui, kuris tuometinėmis sąlygomis, turiu omenyje knygos istorijos laikotarpį, nebūtų išgirstas? Kalbame apie XIX amžiaus pradžią, ir tuo metu išties niekas nebūtų kreipę dėmesio į Franės mintis ir išgyvenimus...
– Man tai – vienas iš laimingiausių knygos rašymo aspektų. Branginsiu šią idėją, nors tai tik fikcija, kad man šiame amžiuje pavyko parašyti ir padaryti tai, ko knygos pagrindinė veikėja, kuri yra man gan artima, nebūtų galėjusi padaryti savo gyvenamuoju laikotarpiu. Man tai nepaprastai prasminga. Iš tiesų, tai vienintelė priežastis, kodėl baigiau rašyti šią knygą.
Buvo sunku ją baigti dėl ilgai trunkančių tyrinėjimų, pareikalauto laiko, patyrimų, įtampos. Dėl to keletą kartų ir norėjau atsisakyti knygos rašymo. Priversdavau save grįžti prie kompiuterio galvodama apie tai, kokia yra vertinga galimybė, kurią aš turiu. Primindavau sau, kad rašau apie moterį, kuri tokios galimybės niekada nebūtų turėjusi. Man neįkainojama vien manyti, kad pagerbiau tokią moterį. Dažnai galvoju apie tai, kad nors mano pagrindinė veikėja yra visiškai išgalvota, buvo daugybė tokių moterų kaip ji, turinčių savo nuomonę, trokštančių galimybių ir mokslo, bet taip niekada ir neturėjusių tam progos.
Dažnai galvoju apie tai, kad nors mano pagrindinė veikėja yra visiškai išgalvota, buvo daugybė tokių moterų kaip ji, turinčių savo nuomonę, trokštančių galimybių ir mokslo, bet taip niekada ir neturėjusių tam progos.
– Kai kurie knygos skyriai yra parašyti kaip ištraukos iš mokslinių straipsnių apie teorijas, susijusias su rase. Manau, kad tai tyrinėti nebuvo pats maloniausias darbas. Ką jautėte sužinojusi apie visus šiuos eksperimentus, tiesiogiai susijusius su rase?
– Taip, nebuvo malonu. Buvau nustebinta, nors neturėjau taip jaustis, nes šiek tiek jau buvau girdėjusi apie mokslinį rasizmą. Tai nebuvo tiesiog pamišę žmonės ir neišmanėliai, – tokie asmenys kaip Voltaire'as, Thomas Jeffersonas bei kiti palankiai vertinami įtakingi mąstytojai taip pat buvo apsėsti nuomonės, kad juodaodžiai nėra žmonės. Buvau nustebinta ir šokiruota. Mes visi, bent jau vakarietiškoje sistemoje, esame mokomi pažinti tuos vyrus ir jais žavėtis, niekada nekvestionuodami nė vienos iš jų paveldėtos minties ar idėjos. Tyrimo metu man buvo labai sunku su tuo susitaikyti.
Pavyzdžiui, faktas, kad Buffonas, įtakingas prancūzų mokslininkas, laikė albinosę moterį nelaisvėje, kad galėtų ją tirti. XVIII amžiaus viduryje Paryžiuje vykusioje parodoje Voltaire'as kurį laiką praleido tyrinėdamas ketverių metų berniuką, laikomą nelaisvėje. Tai siaubingi dalykai, tačiau žmonės tuo metu apie tai nesusimąstydavo.
Man tai buvo priminimas, kad rasizmas yra pagrįstas absoliučiai klaidinga nuomone ir sukurtas kaip būdas, pateisinantis elgesį prieš visą rasę. Mes visa tai paveldėjome ir vis dar turime su tuo kovoti.
– Skaitymo svarba ir malonumas. Kokia skaitymo svarba augant, ypač mūsų aptariamo kūrinio laikotarpiu, XIX amžiaus pradžioje? Kodėl turėtume skirti daugiau dėmesio šiai knygos temai?
– Manau, kad tai išties svarbu, todėl ir knygoje yra nemažai nuorodų į to laikotarpio kūrinius. Pavyzdžiui, „Moll Flanders“ ir „Robinzonas Kruzas“. Franė tampa šių knygų gerbėja, jas kartu su savimi keliaudama vežasi į Londoną.
Skaitytojui nuolat primenama, kad ji yra prisirišusi prie šių knygų, tačiau jos neatspindi tikrųjų Franės patirčių. Skaitydama šias knygas, ji nori pati išgyventi aprašomas patirtis. Sakydama, kad tai geriausias ir blogiausias jai kada nors nutikęs dalykas, Franė nori pasakyti, kad skaitymas kuria troškimą siekti daugiau, ištraukia iš jos gyvenimo aplinkos. Tačiau tos istorijos neatspindi jos gyvenimo, nėra parašytos jai. Ji tampa nusivylusi ir sužlugdyta. Jos pykčio šaltinis tarsi parodo pasaulį, kuriame jai nėra vietos ir ji negali su tuo susitaikyti. Daug galvojau apie savo pačios skaitymo patirtis. Esu minėjusi ankstesniuose interviu, kad augau su knygomis, kurias dievinau, tačiau kurios neatspindėjo manęs. Todėl buvo svarbu, kad Franė išgyventų panašią skaitymo patirtį šiame romane. Galėjau perteikti tą jausmą, ką reiškia kažką mylėti, tačiau jausti, kad neturi su tuo nieko bendro.
– Franė skaito vien klasiką. Kodėl žmonėms svarbu skaityti daugiau klasikinių kūrinių? Kodėl tai svarbu, pavyzdžiui, lyginant su šiuolaikinių romanų skaitymu?
– Manau, kad žmonės turėtų skaityti kuo įvairesnes knygas, anksčiau apie tai diskutavau su savo dukterimis. Kiekvienai savo dukrai dvyliktojo gimtadienio proga padovanojau po knygą „Puikybė ir prietarai“. Tai tapo tarsi tradicija. Kiekviena iš jų atsakė panašiai: „Mama, ši knyga nuobodi. Man neįdomu. Aš jos nesuprantu“. Su kiekviena iš jų turėjau tokį pat ginčą apie tai, kuo svarbus klasikinis romanas, ir jei nori, kad būtum išprusęs skaitytojas, turi būti susipažinęs su klasikiniais kūriniais.
Daug apie tai svarsčiau, nes nėra prasmės skaityti, jei jauti, kad tai yra lyg prievolė. Turėtum jausti, kad tai yra kelias į platesnes galimybes, turėtum būti susidomėjęs kūriniu, turėtum norėti skaityti, o ne jaustis, kad privalai tai daryti. Mano patirtis buvo visiškai kitokia, mane jaudino klasika, ypač moterų rašytojų knygos, kaip Bronte seserų ar Jane Austen. Jaučiau, kad tose knygose yra kažkas universalaus. Priežastis, kodėl šie kūriniai tapo klasika, yra ta, kad jie paliečia temas, kurios patiks žmonėms per amžius, nepriklausomai nuo jų rasės ir lyties. Knygos išliekamoji vertė netrunka ilgai, nebent ji gali žmones vienaip ar kitaip apjungti. Blogiausia, ką gali padaryti – versti vaiką skaityti knygą. Jie visada nekęs to kūrinio. Man malonu, kad kai kurie mano vaikai, ne visi, atrado meilę knygai „Puikybė ir prietarai“, o vėliau – „Džeinei Eir“.
Svarbu pabrėžti, kad kai kurie vaikai gali prarasti susidomėjimą literatūra, jei jiems imama sakyti, jei neskaitei tam tikro kūrinio – nesi tikras skaitytojas. Ne visos klasika tapusios knygos patiks visiems, ir tai visiškai normalu. Svarbu skaityti kuo įvairesnę literatūrą. Aš pati skaitau ne vien romanus. Man svarbu, kad skaitymas būtų vertinamas kaip įdomus užsiėmimas, bet prieš tai – ir kaip mokymosi patirtis.
– Kurio knygos personažo istoriją norėtumėte papasakoti dar detaliau nei knygoje? Kuo šis personažas išsiskiria iš kitų knygos veikėjų ir kodėl jo ar jos istorija yra jums svarbi?
– (Juokiasi) Išties galiu tai atskleisti, nes šiuo metu rašau scenarijų – knygą ruošiamasi ekranizuoti. Praėjusią savaitę rašydama tam tikrą vieno personažo sceną, pagavau save nerimaujant, kad ta veikėja gali užgožti Franę. Ji – visiškai nepriklausoma šmaikšti moteris, pati atsakinga už savo gyvenimą. Franė kovoja su daugybe dalykų, nes pagrindiniam veikėjui reikia iššūkių, tuo tarpu Salei – ne. Salė yra tiesiog valdanti savo gyvenimą, todėl man malonu kurti ją kaip personažą. Man buvo smagu ją kurti romane ir man be galo malonu rašyti scenarijų jos personažui. Susidūriau su autentiškumo iššūkiu, nes Salė, kaip ir Franė, taip pat gyvena XIX amžiuje, taigi, reikėjo nuspręsti, kiek ji būtų galėjusi kontroliuoti savo gyvenimą, kiek ji galėtų gyventi laimingą gyvenimą, nes Salė romane – juodaodė prostitutė. Ji tarsi vienintelis nepriklausomumo pavyzdys moterims XIX amžiaus pradžioje Londone. Deja, bet tuo metu Salė negalėjo tapti mokslininke, politike ar kuo nors kitu, nors ir turėjo tam gabumų. Tačiau ji atranda nepriklausomybę ir laimę. Ji man tarsi laimės pavyzdys, nepaisant ją supančių aplinkybių. Taigi, man malonu ją vėl kurti scenarijui.
– Pakalbėkime apie istorinį tyrimą, kurį turėjote atlikti, rašydama šią knygą. Kokia šios istorijos dalis yra paremta tikrais faktais?
– Atlikdama tyrimą knygai norėjau įsitikinti, kad viskas, kas būtų turėję reikšmingą poveikį istorijoje, būtų tikslu. Visa mokslinė informacija buvo paremta medžiaga, kurią skaičiau apie anksčiau gyvenusius žmones, atlikusius tikrus eksperimentus. Tikėjau, kad faktai turi būti tikslūs, žinoma, ne iki tiek, koks buvo oras, bet paremta tuo, kas išties vyko tam tikrą dieną tam tikru laiku. Savo vaizduotę naudojau tik emocijoms perteikti. Pasinaudojau tam tikromis privilegijomis į kūrybos laisvę, pavyzdžiui, aprašydama Franės reakciją į susitikimą su abolicionistais Londone. Pasinaudojau privilegija kurti, kaip ji šneka, nes sunku įsivaizduoti, kaip išties būtų kalbėjęs toks asmuo kaip ji. Norėjau pateikti ją realistiškai, žmogišką. Leidau sau pasitelkti vaizduotę aprašydama tai, kaip žmonės jautėsi, bet ne tai, ką jie darė.
– Jei galėtumėte pavakarieniauti su trimis šios knygos veikėjais, su kuriais norėtume susitikti realybėje? Ko norėtumėte jų paklausti?
– (Juokiasi) Ko jų paklausčiau? (svarsto) Pirmiausia pasirinkčiau Franę, kitaip ji įsižeistų, jei nepasirinkčiau jos pirmos. Kalbant atvirai, mes viena kitai greitai atsibostume (juokiasi). Nežinau, ar norėčiau jos ko nors paklausti, mums reiktų pirmiausia praleisti šiek tiek laiko viena kitos draugijoje... Turbūt jos paklausčiau, ar gailėjosi draugystės su Madam, nors tai būtų labai keistas klausimas, nes aš ją priverčiau draugauti su ja. Daugeliu atžvilgių, tai labai konfliktiški santykiai... Franė nori mylėti ir būti mylima, tačiau kaip ir daugelyje gotikinių kūrinių, meilės santykiai, su kuriais ji susiduria, nėra lengvi. Turbūt jos paklausčiau, kaip ji jautėsi tos draugystės pabaigoje, jau žinodama dalykus, kuriuos ji sužino pabaigoje.
Tada pavakarieniaučiau su Sale, nes įsivaizduoju, kad Salė būtų gana išprotėjusi. Manau, kad rastume gero džino pokalbiui palaikyti (juokiasi). Tada jos paklausčiau apie jos mėgstamiausius klientus, nes tikiu, kad ji turėtų ką papasakoti. Spėju, kad tuo metu gyvenę įtakingi vyrai Anglijoje, valdę šalį, būtų buvę Salės klientai ir ji turėtų nemažai istorijų papasakoti apie jų prastą elgesį. Trečias asmuo būtų Fiba, kurią sutinkame Jamaikoje ir vėliau jos daugiau nebematome kūrinyje. Manau, pasirinkčiau ją todėl, kad Fiba – moteris, kuri turėjo didžiulį potencialą, tačiau niekada negalėjo realizuoti savo gebėjimų. Turbūt jos paklausčiau apie jos vaistus. Įtariu, kad Fiba turėtų priemonių nuo nugaros skausmo, kurį patyriau rašydama romaną (juokiasi). Jai pavyktų padaryti tai, ko šiuolaikinei medicinai iki šiol nepavyko.
– Kokias knygas rekomenduotumėte tiems, kurie perskaitę jūsų knygą norėtų sužinoti daugiau apie pagrindines kūrinyje nagrinėjamas temas?
– Visada rekomenduoju „Džeinę Eir“, nes mano romanas yra tarsi duoklė šiai knygai. Iš gotikinės literatūros rekomenduočiau perskaityti Sarah Waters kūrinius, Margaret Atwood knygą „Alias Grace“, Toni Morrison romaną „Beloved“. Iš negrožinės literatūros rekomenduočiau Andrew Currano knygą „The Anatomy of Blackness“. Ši knyga man buvo naudingiausia romane rašant apie mokslinio rasizmo istorijos tematiką. Dar rekomenduočiau Michaelo Bundocko knygą „The Fortunes of Francis Barber“, pasakojančią apie jauną jamaikietį, atvežtą į Londoną XVIII amžiuje. Dievinu šią knygą dėl jos gebėjimo gyvai ir tiksliai papasakoti juodaodžio tarno gyvenimą XVIII amžiuje Londone, skaitydama jaučiausi taip lyg knyga būtų parašyta tuo laikotarpiu.
– Pirmi dalykai ryte, su kuriais pradedate savo rašymo rutiną – kava ir muzika. Jei Franė būtų daina ar muzikos stilius, ką ji atspindėtų? Ar tai galėtumėte pritaikyti ir sau?
– (juokiasi) Labai dažnai tos dainos klausydavausi prieš pradėdama kasdien rašyti. Negalėjau klausytis jos rašydama, nes ji nėra atpalaiduojanti, bet ją įvardinu kaip nusiteikimo muziką – Kedricko Lamaro „Humble“ (liet. „Nuolankus“), dėl jos eilutės „Bitch be humble“ (liet. „Būk nuolanki, kale“) (juokiasi). Ši daina man buvo tarsi mantra prieš pradedant rašyti. Taip pat tai lyg mantra Franei.
– Kodėl turėtume skirti daugiau dėmesio literatūrai dabar, kai visas pasaulis yra tarsi išprotėjęs ir jame dedasi ne patys maloniausi dalykai? Kartais atrodo, kad vietoj to, kad judėtume pirmyn, vis labiau judame atgal…
– Pirmiausia, literatūra geriausiai padeda pabėgti, reikalaudama visiško vaizduotės įsitraukimo. Tai yra tam tikras vizualinis patyrimas, sujungiantis psichologines bei emocines patirtis. Man tai taip pat girdimoji patirtis, nes girdžiu knygą, kai ją skaitau. Visos mano kūno ląstelės yra įsitraukusios į gerą knygą. Nėra geresnio pabėgimo būdo. Taip pat manau, kad skaitymas mums išties pagelbėja, kai gyvename šiuo neapibrėžtumo laikotarpiu. Deja, bet šiuo metu patiriame didžiulį stresą. Mums reikia empatijos, reikia ryšio, ypač kai šiuo laikotarpiu neįmanoma palaikyti fizinio ryšio. Todėl mums reikia to ieškoti kitais būdais. Mums reikia planuoti, galvoti apie ateitį, įsivaizduoti. Manau, kad visus šiuos dalykus galime rasti skaityme, stengdamiesi išgyventi šiame amžiuje. Skaitymas visada buvo svarbus, bet dabar jis yra dar labiau reikalingas.
– Knygą „Franės Langton išpažintis“ yra planuojama ekranizuoti. Su kokiais iššūkiais susiduriate tam ruošdama knygą?
– Tai yra nepaprastai sudėtinga. Pirmasis sunkumas, su kuriuo susiduriu, yra tas, kad mano romanas yra tarsi pasakojimas minčių, besisukančių pagrindinės veikėjos galvoje. Kaip rašytojai gana paprasta perteikti savo skaitytojams tai, ką noriu, kad jie žinotų apie dalykus, besidedančius personažo galvoje. Tačiau atsidūrus vaizdinėje terpėje, negali perteikti žiūrovams to, apie ką galvoja veikėjai. Didžiausias mano iššūkis yra sugalvoti, kaip užmegzti tą ryšį, neturint rašytojui būdingų įrankių, kaip viską perteikti per jos elgesį, o ne per pasakojimą.
Kitas dalykas yra tas, kad turiu vėl įsitraukti į savo parašytą medžiagą, perrašyti ją taip, kad nebūtų paviršutiniška ar nuobodi žiūrovams, ir svarbiausia, kad tai nebūtų nuobodu ir paviršutiniška man pačiai. Prie šios knygos kūrimo dirbau daugybę metų ir dabar iškyla grėsmė, kad nerasiu naujos prieigos prie jos. Stengiuosi nepasakoti tokios pat istorijos, nors istorijos branduolys yra tas pats, veikėjai ir jų elgesys tokie pat, tačiau noriu pasiekti kažką naujo ir jaudinančio pasakojime, ką būtų perduoti naujai publikai. Taigi, bandau išsiaiškinti, kaip pakeisti tai visiškai kitu pavidalu.
– Ką norėtume perduoti savo skaitytojams Lietuvoje?
– Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi dėl to, kad mano romanas yra išleistas Lietuvoje ir skaitytojai Lietuvoje turi galimybę ji perskaityti ir išgyventi šį pasakojimą.
Man malonu įsivaizduoti knygą kiekvieno skaitytojo rankose, nes kiekvienas skaitytojas man reiškia labai daug. Jaučiuosi pasaulio skaitytojų bendruomenės dalimi, nes ir pati esu skaitytoja. Tačiau vien mintis, kad mano pačios knyga pasiekė kitas šalis, kitas bendruomenes, buvo taip gražiai publikuota ir išversta į kitas kalbas, man atskleidžia skaitymo ir rašymo vertę, galėjimą pasidalinti savo mintimis su kitais, kurių niekada kitomis aplinkybėmis nebūčiau galėjusi pasiekti.
