– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apie Kleopatrą?
– Iš dalies dėl to, kad ši moteris mane sužavėjo, nes savo rankose sutelkė neįsivaizduojamą galią. Iš dalies ir dėl to, kad tai istorijos laikmetis, kai keitėsi visas pasaulis – Kleopatrai mirus žlugo Romos respublika ir baigėsi helenistinis amžius, o dar po 30 metų gimė Jėzus. Be to, rašydamas apie Kleopatrą galėjau rašyti apie visas kitas to laikmečio „žvaigždes“: Marką Antonijų, Julijų Cezarį ir Erodą Didįjį. Ar gali būti geriau?
 |
| Knygos „Kleopatra. Gyvenimo istorija“ viršelis |
– Ar rašydama prieš akis turėjote kokios nors įžymios moters veidą?
– Ne. Veidai niekada manęs nedomino. Galvojau tik apie asmenybę. Iš Mestrijaus Plutarcho žinome, kad Kleopatra buvo žavinga, išgirta, viliojo protu, taip pat turėjo nuožmų humoro jausmą. Tokią ir bandžiau ją parodyti.
– Tačiau skaitytojai Kleopatroje matys daugelį moterų – pradedant Benazir Bhutto, baigiant Hillary Clinton. Ką Jums primena Kleopatra?
– Šios moterys tikrai panašios į Kleopatrą – savo iškalba, užsispyrimu, drąsa, gracija, ambicijomis ir neįprastomis galimybėmis. Jos pačios siekė save apibrėžti ir neleido vyrams jų suvaržyti. Jos pačios rašė savo istoriją. Vis dėlto panašumai baigiasi dėl paprasčiausios priežasties – nė viena šiuolaikinių moterų neturi tokios absoliučios valdžios, kokią turėjo Kleopatra.
– Ar yra dar gyvų Kleopatros ir kitų knygoje aprašytų įtakingų asmenybių palikuonių?
– Kraujo linija baigiasi ties Kleopatros vaikaičiu. Jį Romoje nužudė Kaligula. Ar žinote, ką tai reiškia biografui? Nėra iš ko paimti interviu!
– Kurią knygos vietą buvo sunkiausia pagrįsti istoriškai (ar bent tuo, ką mes laikome istorija)?
– Kodėl vis dėlto Kleopatrą keliavo į Romą ir kiek ten buvo? Kaip ji reagavo į Cezario nužudymą? Kaip žmonės ją sutiko sugrįžus? Kaip jie į ją kreipdavosi? Galėčiau parašyti visą neatsakytų klausimų knygą.
– O jei sutiktumėt Kleopatrą, ko jos paklaustumėt?
– Ji rengėsi ir elgėsi kaip deivė, savo pavaldiniams ji buvo deivė. Bet ar ji iš tikrųjų manė, kad yra dieviška? Taip pat užduočiau kelis klausimus apie jos santykius su Cezariu ir Marku Antonijumi.
– Apie jos romanus su Marku Antonijumi ir Cezariu parašyta labai daug. Kurį ji mylėjo labiau?
– Nesiimčiau spėlioti, nors jų santykiai ir patogūs spėlionėms. Tradiciškai santuoka sujungdavo šeimas, o ne širdis, tai greičiau valstybės reikalas, o ne meilės romanas. Tačiau tikima, kad Kleopatros santykiai buvę kitokie. Apie ją ir Cezarį sakoma, kad jie panašiai žvelgė į gyvenimą. Abu gudrūs, nepriekaištingai išsilavinę, charizmatiški, abu nepakankamai vertino save ir abu nepažinojo žmonių, kuriuos laikytų sau lygiais... Su Marku Antonijumi santykiai truko ilgiau – kartu jie praleido daugiau nei dešimtmetį. Santykiuose viršų ėmė pakaitomis, iš pradžių Antonijus, vėliau, gimus trims vaikams, – Kleopatra. Yra daug įrodymų, kad jai patiko audringa Marko Antonijaus draugija, tačiau jame Kleopatra matė jos likimo globėją, valdytoją. Ne viena Kleopatros savižudybės versija leidžia tikėti, kad ji mirė būtent dėl savo meilės Markui Antonijui. Bet tai tik romantikos prieskonis... Pasakyti, kurį ji mylėjo labiau, neįmanoma.
– Rūmus aprašote itin vaizdingai ir gundančiai, bet juk nėra jokių nuotraukų, kurios galėtų padėti. Kaip atkūrėte tokį ryškų vaizdą?
– Iš Kleopatros rūmų tikrai visiškai nieko neliko. Rėmiausi aprašymais. Josifas Flavijus yra gana tiksliai aprašęs Erodo rūmus, tačiau Kleopatros galėjo būti daug prabangesni. Studijuodama modernias rūmų rekonstrukcijas rėmiausi Ingės Nielsen veikalu „Helenistiniai rūmai“ ir Marijos Nowickos knyga „Privatūs namai Ptolemėjų Egipte“.
– Tokios knygos autorę matau sėdinčią tarp krūvos dulkėtų knygų senovinėje bibliotekoje ir vartančią puslapius, kurie nebuvo liesti tūkstančius metų. Kokia įdomiausia vieta, kurioje teko lankytis?
– Įdomiausia aplankyta vieta tikriausiai būtų rytinė Egipto dykuma, netoli buvusios Peluzijos tvirtovės, kur atvykus Cezariui buvo įsikūrusi Kleopatra su savo kariuomene. Žinoma, viskas atrodo kitaip nei tada, iš tvirtovės likę tik griuvėsiai, o ir Viduržemio jūra gerokai toliau.
– Kaip Jūs surūšiavote tiek daug istorinės medžiagos? Kokiais šaltiniais rėmėtės?
– Šimtus kartų skaičiau Plutarcho ir kitų klasikinių autorių veikalus. Po kiek laiko pradėjau matyti visas plonybes, kurios susidėliojo į knygos scenas. Iš įžūlių ir ironiškų Plutarcho citatų, parašytų prieš 2000 metų, tarsi pasigirsta Kleopatros balsas. Kai jį išgirdau versdama puslapį, pasakiau sau: „Puiku, galėsiu tai aprašyti“.
– Jūsų knygos stilius šiek tiek padaužiškas ir įžūlus. Kodėl?
– Tikėjausi, kad taip bus smagiau. Iš pradžių galvojau parašyti eseistinę knygą, tačiau mane vedė iš proto, kad neturėjau jokio jos modelio. Norėjau, kad knyga būtų laisvesnė, nes ir faktai, ir chronologija leido tą daryti. Biografas, rašydamas apie seniai mirusį žmogų, turi tarsi išeiti į dienos šviesą, kad galėtų kuo ryškiau jį nupiešti ir atgaivinti.
– To laikmečio Egipto kultūrą įsivaizduojame kaip atsilikusią bei neišslavinusią, tačiau moterys turėjo daugiau galios nei turės kada nors vėliau.
– Taip, tai tiesa. Moterys Egipte mėgavosi teisėmis, kokių neturės dar 2000 metų. Jos turėjo laivus, valdė vynuogynus, dalyvavo teisminiuose procesuose bei praktikuodavo mediciną. Jų vyrai jas remdavo net po skyrybų. Moterų galia – beprecedentė, nors ir sunku atskirti to priežastis bei pasekmes. Galbūt šios laisvės kilo iš visagalės moteriškos dievybės Izidės garbinimo, galbūt toks požiūris kilo iš stipraus karalienių vaidmens Egipte, juk Kleopatra turėjo daug žymių prosenelių moterų.
– Kodėl Kleopatra už savo elgesį kaltinama manipuliacijomis, tuo tarpu vyrai už tokį pats elgesį yra aukštinami ir vadinami strategais?
– Atsakymas paprastas: tūkstančius metų istoriją rašė vyrai, taigi joje pateikta vyrų nuomonė. Vyrų parašyta istorija sako, kad moterys seniau turėjo būti nuolankios ir klusnios. Jos neturėjo teisės net pačios mąstyti. Jei nukrypdavo nuo tokio elgesio modelio, mokėdavo didelę kainą. Moterys buvo vertinamos nežmoniškai: jos rezgė pinkles, kol vyrai kūrė strategijas, ir manipuliavo, kol vyrai įsakinėjo.
Galingos moterys istorikų vyrų buvo žeminamos kaip nuodėmingos karalienės, ištvirkusios meilužės ir seksualinės plėšrūnės. Lengviausias būdas apšmeižti moterį buvo apkaltinti ją milžinišku seksualiniu apetitu. Tai tinka ir Delilai, ir Jekaterinai Didžiajai. Tos moterys, kurios bandė gintis, prarasdavo pasitikėjimą savimi. Jos – blogos mergaitės, dėl savo „paleistuvavimų“ laikomos blogio įsikūnijimu. Todėl visai natūralu, kad nemažai valstybės reikaluose dalyvavusių moterų galiausiai būdavo prilyginamos prostitutėms. Deja, iki pat šiol dar nėra sukurta nei kalbos, nei prototipo gabiai, šaltakraujiškai, vadovaujančiai moteriai apibūdinti.
Parengė Simona Geniušaitė
